„Ir tas labai liūdina, praktiškai dėl to užsidaro visi vartai į širdį, į sielą, nes tavęs negirdi arba girdi tik tai, ką nori girdėti“, – kalba N.Malūnavičiūtė. Dainininkės teigimu, vyrauja aiški tendencija – nesusikalbėjimas, ir tai moteris junta visose gyvenimo sferose.
„Privalome turėti savo galvą, nes tas bandos jausmas – labai matomas: jei kažkas pasakė kažkokią mintį, nesvarbu, kad ji visiškai primityvi ir nereikšminga, daugelis galvoja: va, jeigu jis pasakė, tai taip ir turi būt. O kodėl? Ne, reikia galvoti savo galva“, – tikina dainininkė.
Ji atvirauja, kad du labiausiai ją liūdinantys mūsų visuomenės buožai – savo nuomonės brukimas ir kito teisimas. Tai, pasak moters, labai įprasta šiandieniniame pasaulyje.
„Gali dalintis žiniomis, mintimis, samprotavimais, tačiau ne sakyti, kad tai yra tiesa“, – mano N.Malūnavičiūtė.
Pastebėjimų ji turi ir menininkų atžvilgiu. „Jeigu menininkas, tas jautrus menininkas, galvos, kad jis viską gerai daro ir kad viskas, ką jis daro, tobula, tai „šakės“ tokiam menininkui. Tai – mano gilus įsitikinimas. Jeigu esi visiškai patenkintas tuo, ką darai, nematai savų klaidų, ir tada jau esi beviltiškas“, – įsitikinusi pašnekovė.
Tai moteris taiko ir sau: „Tie dalykai, kuriuos darei ir kurie atrodė tokie genialūs, dabar verčia susiimti už galvos. Lygiai taip pat aš negaliu klausytis savo dainų, savo įrašų, man klaiku, kaip tai neprofesionalu. Ne viskas, bet aš matau daug pridarytų klaidų, tačiau tai traktuoju kaip pamokas. Tuo metu aš taip jaučiau“, – sako N.Malūnavičiūtė.
