Kelionės mano kartai iš pradžių buvo tai, kas atskyrė mus nuo tėvų kartos, savo jaunystę praleidusios už geležinės uždangos. Nesuskaičiuojamai daug kartų girdėjau tėtį sakant, kaip man pasisekė, kad pasaulis toks atviras, toks prieinamas. Jis pats pirmąsyk užsienyje buvo dvidešimt kelerių – nuvyko į Amsterdamą, o po kelių mėnesių griuvo Berlyno siena. Kelionės po Nepriklausomybės paskelbimo buvo laisvo pasaulio, tyrinėjimo ir nuolatinio lyginimosi simbolis, kur Lietuva lygtyje visada buvo su minuso ženklu – dar kažkokia nepakankama, skurdi, tamsi, neišsivadavusi iš vidinės priespaudos, not enough.
Būdama devyniolikos vasarai išvykau dirbti į Londoną. Keturios kursiokės iš TSPMI gyvenome viename kambaryje mano mamos draugės nuomojamame name Rytų Londone, Barkingo rajone. Ten dar gyveno lietuviai bei lenkai statybininkai, tokie apsileidę, kad atsikrausčiusios radome virtuvę padengtą kelių centimetrų taukų sluoksniu. Ir patys statybininkai nelabai mėgo praustis, o savo kambaryje besitvarkydamos po sofa radom negyvą pelę. Tada truputį garsiai pacypusios (nes taip kultūriškai moterims buvo priimtina reaguoti), didmoteriškai tą pelę sušlavėm ir iššveitėm visą namą.
