Savo sudėtingo gyvenimo istoriją ji užfiksavo meniniame tyrime „Rožės efektas“, pagal kurį Klaipėdos kultūrų ir komunikacijų centre buvo suorganizuota tokio pat pavadinimo paroda. Apskritai, skaitant šį tyrimą gerklėje atsiranda gumulas, bet ir didžiulis pasididžiavimo jausmas. Žmogus gali atsistatyti, o vienas iš jam padedančių dalykų tampa menas.
– Pastarosios jūsų parodos „Rožės efektas“ anotacijoje rašote, kad sunkias traumines patirtis – psichikos sutrikimą, patyčias, psichologinį, fizinį, seksualinį smurtą, depresiją – jums padeda įveikti meno kūrimas. Kaip tai veikia? Kaip meninė veikla padeda išsikabaroti iš sudėtingų situacijų?
– Paroda buvo paremta meniniu tyrimu, kurį pradžioje galvojau skirti tik savo ligai. Ilgainiui man pačiai ir magistrinio darbo dėstytojams kilo papildomų klausimų, tad natūraliai atsigręžiau į vaikystės traumas bei kitus sunkiai sau pripažįstamus dalykus – juk būdama penkiolikos buvau išprievartauta. Tai buvo didžiausia trauma, kuri lėmė likusius padarinius.
Šis tyrimas man suteikė jėgos pripažinti sau, kad nors tai ir įvyko, bet dabar tai yra praeitis, supratau, kad ši patirtis mane išugdė. Galbūt todėl šiandien esu tokia stipri ir galiu kurti su tikslu padėti kitiems.
Visgi savo tyrime kalbu, kad ne tik meninė praktika padeda gyti, bet ir kiti, daug paprastesni, dalykai, pavyzdžiui, miego kokybės sekimas, kasdienis vaikščiojimas, ėjimas į baseiną, neatidėliotinas konfliktų sprendimas. Be kita ko, ypač svarbu laiku kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus – tyrime taip pat rašiau, kad susitvarkyti su sunkumais stengiausi ne viena, mat buvo be galo svarbu neužsidaryti savyje.
– Visgi, kaip veikia meninė praktika? Kur yra jos burtai?
– Kūrybiniame pasaulyje egzistuoja mitas, kad menas negali gydyti. Jeigu kūryba vyksta siekiant susitvarkyti su savo problemomis, tai neva yra neprofesionalu. Mano įsitikinimu, yra priešingai – menas atneša sielos ramybę.
– Norėtųsi konceptualiau pažvelgti į jūsų tyrimą ir iš jo atsiradusią parodą „Rožės efektas“. Apie ką visa tai buvo?
– Kodiniai šio kūrinio žodžiai buvo „Rožė“ ir „Efektas“. Rožę paėmiau kaip buvusią savo praeities personą, kuri turėjo sunkių seksualinių, vaikystės (augimas alkoholikų šeimoje), kitų psichologinių ir fizinių traumų. O „Efektas“ nurodo būdus, kurių ėmiausi, kad išgyčiau.
Žinoma, pati rožės simbolika yra labai plati. Meniniame tyrime kūriau fotogramas, kuriose buvo atskirti šio augalo stiebai. Tai buvo tarsi bandymas atsisakyti anos trauminės patirties, mat spygliai duria. Visa tai atspindi bendrą visuomenės stigmos supratimą. Netgi socialiniuose tinkluose bandome išvengti visų neigiamybių: neparodome, kad mums kas nors skauda. Tačiau taip neišgyjama nuo traumos – ją turime priimti, pripažinti ir išgyventi.
Nors pati garsiai kalbu apie tokius dalykus kaip seksualinės traumos, gijimo procesas nebuvo greitas, o ir išgyti visam gyvenimui neįmanoma. Toks žmogus visada bus lengvai pažeidžiamas, o praeitis pasivys per sapnus.
– Ką sapnuojate?
– Daugelį metų neigiau savo traumas. Bandžiau atskirti save nuo praeities, apsimesti, kad to nebuvo. Tačiau pradėjusi išsamesnį tyrimą, ėmiausi skaityti psichologines knygas. Viena stipriausių buvo – Harvardo universiteto profesorės Judith Lewis Herman studija „Trauma ir išgijimas“. Ji kalba apie seksualines traumas, kurias patyrė vaikai, paaugliai ir moterys. Psichiatriniu požiūriu, tokio tipo trauma yra sulyginama su karo traumomis. Taigi, pradėjus gilintis į tai, kas įvyko, dirbant su savo pačios tyrimu man pradėjo sapnuotis buvę įvykiai. Jaučiausi prievartaujama. Taip pažadinau tuos pačius prisiminimus, kuriuos buvau numarinusi.
Tačiau Kalifornijos universiteto neuromokslų ir psichologijos profesoriaus Matthew Walkerio knygoje „Kodėl mes miegame“ sužinojau, kad sapnų metu vyksta tam tikrų problemų „išvalymas“. Juk sapnuojame dažnai tai, kas mums rūpi ir ko nesugebame išspręsti gyvenime. Tad anuos sapnus priėmiau kaip savo psichikos bandymą tvarkytis su praeities traumomis.
– Jūsų sapniškoje, koliažinėje fotografijoje atsiskleidžia tamsa. Kokie sapnų naratyvai jus aplanko? Kodėl jums reikia anos tamsumos?
– Vienas iš paskutinių baisių sapnų buvo apie tai, kad aš pabundu baisiam košmare ir man trūksta oro, nes esu smaugiama. Maniškiai sapnai iš tiesų yra košmariški ir baisūs…
Ko gero, per mažai parodoje akcentavau tai, kad nesiekiau ja parodyti žmogui atsakymų, kaip išgyti. Tai buvo tiesiog mano meninis-autobiografinis tyrimas. Čia verta paminėti du filmus.
Vienas jų – „Rožės efektas“. Jame pasakoju, kaip įvyko pirmasis grupinis išprievartavimas (juk paskui buvo dar antras). Šis filmas yra tamsus, niūrus, jame vaizduojamas vaikščiojimas kapinėse, girdisi neužtikrintas mano balsas. Manau, natūralu, kad negaliu apie tokius baisius išgyvenimus kalbėti linksmai.
O štai antrasis filmas buvo tarsi atsakas pirmajam. Jame vaizduoju, kaip per vaikščiojimo praktiką bandau tvarkytis su problemomis. Filme aplankau vaikystės vietas, pavyzdžiui, mane labai mylėjusios tetos sodybą Smalininkuose. Tai parodo, kad netgi ir disfunkcinėje vaikystėje gali rasti žmones, su kuriais pavyko kurti sveiką santykį. O kur dar gamtos vaizdai ir mano sūnaus smuiko garsai, simbolizuojantys tai, kad mano didžiausias palaikymas šiuo metu yra šeima.
– O kaip buvo jūsų vaikystėje?
– Mano vaikystė buvo sužeista, tėvai laiku neparodė dėmesio, bet vėliau mano mama metė gerti ir mes atkūrėme santykį. Nėra taip, kad viskas buvo tik juoda. Tarkime, po jos mirties atradau jos 33-jų atvirukų su rožėmis kolekciją. Juk ji irgi žinojo, kad mane studijų laikais vadino rože. Negana to, ji labai didžiavosi, kad pasirinkau menininkės kelią, ji lankė visas mano parodas. Gyvenimas nėra tik juodas arba baltas. Šiandien suprantu, kad mano tėvai manęs specialiai nežalojo – jie taip pat turėjo problemų.
Aišku, jie gyveno taip, kad pamažu degradavo. Kai aš buvau paauglė, jie buvo labai įnikę į alkoholį – gėrė ir mama, ne tik tėtis. Todėl manęs neprižiūrėjo. Paliko vieną gyventi bute, o patys išvažiavo į sodybą. Kita vertus, jie manimi labai pasitikėjo. Mama akcentavo, kad reikia gerai mokytis. Aš tą ir dariau, daug skaičiau, o ji didžiuodavosi ir tikėjo, kad su manimi viskas bus gerai. Žinoma, atėjo paauglystė, o mano mieste tada kaip tik vyravo kriminalinis gyvenimas.
– Ką reiškia gyventi dešimtojo dešimtmečio Lietuvoje? Ko gero, jūs ne vienintelė, kuri patyrė žiaurią prievartą tuo laikotarpiu.
– Būtent. Panašius dalykus, kas atsitiko man, girdėjau ir savo klasėje. Vis dėlto, atvirai pasikalbėti su kitomis merginomis nepavyko, mat klasėje buvau vienišė – daugiausia skaičiau arba bendravau su mokytojais. Nepaisant to, apkalbos vykdavo. „Žinai, ją vakar išprievartavo“, – sakydavo klasiokai. Aš žinojau, kad tokie dalykai vyksta, nors kai man tai įvyko, niekam nepasisakiau. Bijojau apkalbų. Reikia suprasti, kad mes buvome viso labo pasimetę paaugliai, o tokių dalykų kaip psichologinės tarnybos nebuvo.
Vėliau susiradau draugę, ji buvo atėjusi iš kitos mokyklos ir dažnai mane paauklėdavo, sakydavo, nevaikščiok vakare. Tai man buvo svarbu, nes gyvenau centre. Negana to, po pirmojo išprievartavimo atvejo kriminaliniame pasaulyje pasklido apkalbos apie mane.
Pati Tauragė buvo padalinta į teritorijas. Kiekvienoje jų veikė vis kita gauja – centriniai, silkiniai ir t.t. Paskui tai sužinojau, nes jie man grasino: „Nesiskųsk, mes tave atiduosim kitiems.“ Dešimtasis dešimtmetis buvo toks pavojingas, kad siekiau pabėgti į kitą miestą. Telšius. Tačiau juose situacija buvo lygiai tokia pati. Man merginos išsipasakodavo, kad netgi pas jas lipdavo į bendrabutį ir išprievartaudavo tiesiog kambaryje.
– Siaubas. Ir po visų šitų dalykų ėmėtės hipiauti – tranzuoti, valkatauti. Papasakokite apie tuos laikus.
– Ilgą laiką nenorėdavau apie tai kalbėti, nes jausdavau kaltę. Juk šiandien turiu šeimą ir daugelį metų esu atsisakiusi neigiamų priklausomybių… Visgi, kokį dešimtmetį tiesiog degradavau, tačiau dabar, perskaičius daug knygų apie traumas, suprantu, kad taip dažniausiai su aukomis ir atsitinka. Deja. Plaukiau pasroviui, neturėjau tikslo, jaučiausi bevertė. Man pasisekė, kad vienu momentu sugebėjau sustoti. Sutikau žmogų, kuris dabar yra mano vyras, ir jame lyg veidrodyje pamačiau savo gerąją pusę. Jis patikėjo manimi ir leido suprasti, kad iš šios draugystės gali kažkas būti.
Taip patikėjau savimi ir ėmiausi pirmųjų žingsnių. Pradėjau lankyti Anoniminių alkoholikų draugiją ir mano sąmonė pradėjo po truputį gerėti. Kaip ir teigiau savo parodoje, iki šiol esu procese. Juk per naktį nuo moters, prie bažnyčios durų miegojusios ant popierinių dėžių, netapau sėkmingu žmogumi, menininke ir žmona. Visgi, šio asmenybės naikinimo periodo nenoriu romantizuoti.
– O šiuo atveju, ar meno vartojimas padėjo?
– Padeda viskas, kas padeda. Kad ir tikėjimas. Pati savęs nepriskiriu kokiai nors konkrečiai religinei organizacijai, bet tikiu Dievą ir Kristų. Tai atsinešiau iš vaikystės, močiutės, tad sunkiais momentais galiu melstis. Taip pat padeda draugystė, artimieji, sąveika su jais. Padeda meno kūrimas, grožio ieškojimas arba kito žmogaus sukurto meno patyrimas. Kai valkatavau, į parodas eidavau su tikslu išgerti vieną ar kitą taurę, o dabar viskas apsivertė: man įdomu susitikti, pasikalbėti su autoriumi.
– Sakoma, kad priimti meną yra daug sudėtingiau, nei jį kurti. Savo meniniame tyrime taip pat kalbate apie psichozę, kuri jus buvo ištikusi. Jūs atsidūrėte ir psichiatrinėje ligoninėje. Kaip viskas vyko?
– Mano psichozė buvo staigi. Kaip tik buvo praėję dveji metai po išprievartavimo, mokiausi Telšių aukštesniojoje meno mokykloje. Siekdama pakeisti būseną, išsivaduoti iš traumų ieškojau visokių judėjimų, kurie tuo metu Lietuvoje buvo labai aktyvūs. Skaičiau apie budizmą, pagonybę, buvo madingos archeologų paskaitos, pasakojančios apie praeities religijas ir ritualus. Aš visada labai tapatinausi su viskuo, tad visai netrukus, vasarą po pirmojo kurso, ėmiau matyti regėjimus ir kalbėtis su medžiais.
Ligi tol viskas buvo kontroliuojama ir valdoma, bet paskui antrame kurse pamačiau plakatą „Ar tu tiki Dievą? Ateik“. Pagalvojau, kad tai skirta man ir aktyviai pradėjau lankyti tuos susitikimus. Lygiagrečiai bendravau su tokia mergina, kuri buvo katechetė tokioje religinėje bendruomenėje. Mes kartu melsdavomės. Nors ji pati viską tai mistifikuodavo, realybę ji suvokdavo gerai.
Vėliau buvo toks momentas, kad prieš peržiūrą mums reikėjo pateikti savo eskizus. Sutariau, kad aš jai darysiu brėžinius, o ji man naktį skaitys Bibliją. Bemiegės naktys tęsėsi savaitę, tada pradėjau girdėti balsus, matyti regėjimus. Išvažiavau iš Telšių, nes gavau tų balsų nurodymą, kad Klaipėdoje turiu susitikti su dar dviem žmonėmis, su kuriais turime išgelbėti Lietuvą. Kai ką labai aiškiai pamenu, o kai ką miglotai. Negaliu pasakyti, kiek aną žiemą valkatavau gatvėje.
Du kartus mane žmonės bandė nuvesti pas gydytoją, bet pirmą kartą pavyko apgauti. Manęs klausinėjo, koks mano vardas, ką aš veikiu, kur mokausi. Antrąjį kartą, ko gero, pakliuvo gudresnis gydytojas. „Tu man papasakok viską, mes tau galime padėti su tais žmonėmis sutikti“, – sakė jis ir aš ėmiau juo pasitikėti. Taip mane išvežė į Švėkšnos psichiatrinę ligoninę.
Rengdama meninį tyrimą kaip tik kalbėjau su ten dirbančia psichiatre Jūrate Marčiulioniene. Pasirodo, pagal įstatymus Švėkšnoje neturėjau atsidurti, nes man buvo 17-a, tačiau neturėjau jokio dokumento su savimi. Dabar sunku atgaminti, bet gali būti, kad tai buvo dokumentų keitimosi laikas ir aš apskritai neturėjau paso. Nepriklausomybės pradžioje mes vaikščiodavome su kažkokiais popieriukais, pažyminčiais pilietybę.
Taigi, Švėkšnoje atidūriau tarp sunkiausių ligonių. Pradžioje man pablogėjo, nes kiekvienas jų vaikščiojo su savo vizijomis, pasakojimais, pati aplinka buvo labai baisi, įskaitant ir langus su grotomis. Dabar taip nebėra.
– Dailėtyrininkė S.Jastrumskytė įdomiai savo straipsnyje apie jūsų „Rožės efektą“ pastebėjo, kad savo darbe „Prieglobstis“ filmuojate lovą. Ką jums reiškia šis simbolis?
– Japonų literatūroje buvau skaičiusi, kad mažamečiai anksčiau miegodavo su savo mama ir močiute vienoje lovoje. Panašiai ir aš iki kokių ketverių metų. Tai buvo saugi erdvė it koks lizdas, tad tai ana lova ir simbolizuoja. Kurgi daugiau mes turime savo lovą? Tikrai ne darbe (juokiasi).
– Ar dabar kuriate?
– Dabar ne. Neseniai persikrausčiau į Norvegiją, tad esu susirūpinusi adaptacija, kalbos mokymusi, darbo paieškomis. Be to, ieškau būdų, kaip čia atvežti „Rožės efektą“.
– Pabaigai norėtųsi kažkokių nuorodų į įtakas. Iš pirmo žvilgsnio jūsų kūryba primena garsios menininkės Tracy Emin meną. Jeigu būtų galimybė, su kokiu menininku norėtumėte išgerti kavos?
– Mano idealas yra Marina Abramovič. Jos kūryboje taip pat galima atrasti pažeidžiamumo ženklų. Kol dar nebuvo parodos Kaune, su kolegomis važiavome į Torūnę. Vėliau ji skaitė paskaitą Kaune. Tai buvo didžiulė ir jaudinanti patirtis, nes didžiulei auditorijai ji kalbėjo tikrus dalykus, dovanojo energiją. Visgi, pati neseku jos kūrybine linija. Ji man padarė įtaka kaip asmenybė.
– Ačiū už pokalbį!
