Šiame interviu apie meną, maištą, slemą ir VLKK reikalus D.Raibys į klausimus atsako trumpai ir poetiškai.
– Pradėkime nuo poezijos slemų. Be jokios abejonės, tai tapo kultūriniu reiškiniu, kurio metu nebijoma gvildenti intymiausių ir slapčiausių temų. Tokia ir buvo išpažintinės poezijos formato idėja XX a. viduryje, kai kūrė tokie poetai kaip Robertas Lowellas, Sylvia Plath ir Anne Sexton. Kaip tai reiškiasi šiandienos Lietuvoje? Ar tai mums vis dar didelė inovacija?
– Tikiuosi, kad ne. Jeigu XXI amžiuje garsu skaitomas tekstas yra inovacija – mums labai blogai.
– Dažnai sakoma, kad nebegalime nieko parašyti, nes viskas jau parašyta. Ar įmanoma literatūroje sukurti ką nors naujo? Klausiu, nes žinau, kad jau ne vienerius metus stebite gyvus kūrybos procesus.
– Dažnai kalbama, kad cukraus priklausomybė lygi heroino priklausomybei, arba kad dabartinė karta yra beraščiai, arba kad yra tikroji poezija ir netikroji, arba kad Žvagulis yra geriausias dainininkas. Tegul kalba, nes, kaip teigia garsus „Facebook“ puslapis „Raštai“ – „Ne darbais, o žodžiais“. O kai kalbos pavirsta į pletkus – dar geriau pasidaro. Juk pletkai ir paskalos vienija žmones. Juk dabar visi sako, kad mums trūksta vienybės. Inovacijų irgi trūksta.
Todėl nežinau, ar įmanoma sukurti ką nors naujo, tačiau to trūksta.
– Artėja nacionalinis slemas, kuriame bus išrinktas atstovas Europos slemo čempionatui. Papasakokite apie tai plačiau.
– Nugalėtojas vyks į slemą Budapešte, šiais metais organizatoriai nori vieno teksto pagal jų temą – „Bridges & Barriers“.
– Manau, kad slemo formatas yra vienas iš būdų suprasti, kaip kalba veikia šiandien. Kokia yra jūsų kalbos filosofija ir požiūris į kalbos politiką?
– Per kalbą suprasti filosofiją, politiką, dyzelinių traukinių elektropneumatinę stabdžių sistemą, auksinės žuvelės gabumus ir pan.
– Neseniai prisipažinote, kad esate netikros VLKK paskyros įkūrėjas. Kaip nusprendėte sukurti tokią paskyrą ir koks jos tikslas?
– Netikslus klausimas, aš esu laisvai samdomas Visuotinės lietuvių kalbos komisijos atstovas spaudai. Tai yra tikra paskyra. Jos tikslas sukurti gydančius žodžius.
– Kaip turėtų veikti ne visuotinė, bet Valstybinė lietuvių kalbos komisija?
– Stebėti, patarti, siūlyti.
– Ar apskritai reikia valstybei reguliuoti kalbą?
– Kalba parodo, kas yra kas. Jeigu tam tikros institucijos nustotų diktuoti ir reguliuoti kalbą, žmonėms būtų daug lengviau, pavyzdžiui, per rinkimus. Nenaudodama kastracijos jokia institucija nėra pajėgi tinkamai reguliuoti kalbos. Edukuoti, prižiūrėti, puoselėti – taip. Reguliuoti tikrai ne.
– Kaip pasikeistų lietuvių literatūros kokybė, jeigu nebūtų bijoma „netaisyklingos“ kalbos?
– Manęs nedomina bijantys literatai.
– Ar yra tekę susidurti su Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) skiriama bauda?
– Man ne, bet mano draugelio pusbrolio kaimyno žmonos anūkės klasiokei – taip.
– Akivaizdu, kad esate maištininkas. Prieš ką kovojate, kas jums šiandieninėje visuomenėje kelia nerimą?
– Man nerimą kelia tai, kad viskas dabar iš miltelių. Reiktų permąstyti duonos ir plotkelių reikšmę.
– Manote, kad šiandien esama daug netikro meno? Ar galėtumėte pateikti pavyzdžių?
– Tikri menininkai privalo provokuoti, sukelti neigiamas reakcijas, daryti tai, ko iš jų nesitikima. Tai va, nuvariau mašiną į „Dagrį“ tam, kad sureguliuotų ratų geometriją. Po trijų valandų paskambino: „Sveiki, jūsų ratai subalansuoti.“ Jų nereikėjo balansuoti, todėl ir pykau, ir juokiausi. Kai paprašė sumokėti dar ir apsiverkiau. Va čia tai menas.
– Ar esate idealistas? Jei taip, kokie jūsų idealai?
– Taip, idealistas. Nuobodumas yra mano idealas. Noriu gyventi ilgai, todėl stengiuosi, kad viskas būtų labai nuobodu. Juk nuobodi akimirka trunka ilgiau negu linksma.
– Koks buvo jūsų kelias į poeziją?
– Nelabai jambuotas [jambas – vienas iš antikinių eilėdaros pėdų tipų – aut. past.]
– Nemėgstate pagal eilėdaros taisyklės konstruojamų tekstų?
– Ne, labiau nemėgstu, kai dėl man nesuvokiamų priežasčių žodis „pletkai“ turi būti parašytas kursyvu.
– Kas, jūsų nuomone, yra kokybiška poezija?
– Atitinkanti, bet kartais ir laužanti „ISO 9000“ standartus.
– Netikite, kad rašymo meno galima išmokti tiesiog siekiant tam tikro kokybės standarto?
– Siekiant „Gost“ standarto tikrai neįmanoma.
– Kas yra „Gost“ standartas?
– Prigavot. Neatsimenu, čia vis išlenda mano inžinerinių studijų spragos.
– Suprantama, kad nyksta žanro ribos. Tačiau koks jūsų santykis su klasikiniu menu?
– Iš balkono mintimis mėgstu nusileisti į „Užupio klasiką“.
– Kokio meno nemėgstate?
– Kuris gesina smilkalus į smilkinius.
