Su kokia nuotaika dabar gyvenate?
Dvejopa nuotaika. Man keista, kad tokie išoriniai veiksniai kaip vagystė visiems įdomu, o kūrybiniai dalykai Lietuvai visai neįdomūs. Įdomu, jei tave apvogė, primušė, išdavė... Visokie skandalai...
Galiu pasakyti, kad vagystė mane mažiau veikia nei žmogaus išdavystė. Vagys mums padarė didžiulį nuostolį, pavogė beveik visus spektaklio rekvizitus, drabužius, daiktus, bet ne viskas susiveda į pinigus. O kad tie vagys žinotų, su kokia meile kiekvieno to daikto buvo ieškoma! Šioje situacijoje negatyvo nematau – pinigai uždirbami. Kuo aš mažiau apie juos galvoju, tuo lengviau jie pas mane ateina.
Pats brangiausias dalykas, kurio netekau, – autentiška pjesė, kur buvau tiek režisieriaus Gyčio Padegimo pastabų prisirašiusi! Tos pjesės gyvenime nebuvau niekur palikusi, bet Kaune po spektaklio gavau tiek dovanų, kad mano krepšyje pjesė tiesiog netilpo. Tikriausiai tai ženklas, kad reikėjo imti pjesę, o ne dovanas...
Mano širdis yra namuose. Būtų labai sunku važinėti po visą Lietuvą, jei nežinotum, kad namuose tavęs kažkas laukia.Apdovanoti jus tikrai yra už ką – su spektakliais važinėjate po Lietuvą, filmuojatės seriale, vedate renginius...
Atrodo, sausis turėjo būti sausas, bet mano laikas taip suskaičiuotas, kad neturiu nei vienos laisvos dienos – ir taip iki kovo. Mąsčiau, kad per savo gimtadienį balandį šiemet niekur nevažiuosiu, bet dabar apsigalvojau. Juo labiau, kad maniškis, žinau, yra suplanavęs mums kelionę. Pats Paulius savo 45-ąjį gimtadienį šiemet sutiko jūroje, audroje. Todėl abu savo gimtadienius atšvęsime kur nors nuskridę. Kai žinai, kad laukia didžiulis malonumas, tada ir darbo krūvį lengviau pakelti. O aš keliauti be galo mėgstu. (Šypsosi)
Kurioje veiklos srityje jūsų širdies daugiausia?
Mano širdis yra namuose. Būtų labai sunku važinėti po visą Lietuvą, jei nežinotum, kad namuose tavęs kažkas laukia. (Šypsosi)
Iš jūsų kelionių po Lietuvą tikriausiai galite pasakyti, kaip, jūsų akimis, skiriasi žiūrovai ir publikos skirtingose Lietuvos vietose?
Sekmadienį Šiauliuose į 200-ąjį „Meistriškumo pamokos“ spektaklį suvažiavo labai daug žmonių iš rajonų. Deja, mačiau nemažai brandaus amžiaus žmonių, kurie visiškai nesuprato, apie ką šis spektaklis. Mačiau ir tokių akių, kurios gėrė mane ir alsavo kartu su mano personažu, bet buvo ir tokių žiūrovų, kurie paskaitė spektaklio plakatą ir suprato, kad Narmontaitė ves vakarą, per kurį dainuos Merūnas ir Kolobovaitė. Ir staiga į sceną išeina tas mano įsiutęs personažas... Salėje sėdėjusi mano draugė pasakojo, kokie komentarai girdėjosi: „Ar jai pasimaišė?“, „Ko ji tokia pikta?“, „Tu pasižiūrėk, kokia ji nervinga!“
Tada mano personažas pradeda rėkti, kad man nepatinka salės apšvietimas – dalis žiūrovų suprato, kad aš esu be galo aikštinga ir man iš tiesų sunku įtikti. Jie galvojo, kad čia pyksta Narmontaitė, rėkia Narmontaitė, o ne mano personažas... Tik pabaigoje pasigirdo replikos, kad neva aš vaidinau „kažkokią dainininkę“, bet dalis publikos nesuprato, kad buvau Maria Callas...
Organizatorių nuotr./Nijolė Narmontaitė |
Dieną prieš tai vaidinome Panevėžyje, vienoje vietoje aš sakau: „Ko jūs iš manęs norite, juk nelaukiate, kad aš uždainuosiu?!“ Ir staiga visa salė pradėjo šaukti: „Laukiam, laukiam!“ Tikriausiai tikėjosi koncerto...
O patį pirmą spektaklį „Meistriškumo pamoka“ vaidinau gimtuosiuose Telšiuose. Pjesėje parašyta, kad turiu žiūrovus salėje užpulti, kai kas nors įvyksta. Į salę įėjo keturi pavėlavę žmonės ir vienam jų suskambėjo telefonas. Aš, aišku, pradėjau rėkti: „Jūs jokios gėdos neturite, kad ateinate į tokią šventenybę, į pamoką ir neišsijungiate telefono!“. O tas žmogus visas išraudęs ir iškėlęs telefoną ant visos salės garsiai sako: „Ne, Jėzus Marija, tep brungiai sumokėjau už bilietą, ka mune tep bartų!“ O man juokas ir kartu baimė, kad aš nebesusitvarkysiu, jei man taip visi jie atsakinės...
Pavyzdžiui, Vilniuje žmonės ateina labai tiksliai žinodami, kur jie eina – tai toks malonumas vaidinti!
Galbūt ši medžiaga kai kuriems provincijos žmonėms yra per sunki – dauguma yra įpratę prie televizinių variantų, kur viskas aišku, viskas sukramtyta. Tačiau kaip bebūtų, kur aš bevaidinčiau, anksčiau ar vėliau žiūrovai supranta, kad taip turėjo būti, kad čia ne mano išsidirbinėjimas, o toks vaidmuo parašytas.
Ir tai tikriausiai prisideda prie žmonių, kurie gyvena toliau didmiesčių, švietimo, edukacijos...
Iš tiesų atvežti spektaklį į mažą miestą gali tik tokiu atveju, jei pats už jį ir sumokėsi. Tai per didelė prabanga – taip ir žlugdomas menas... Tu gali apie save duoti žinoti per serialą, per televizijos laidas, bet juk taip savo esmės, savo tikrųjų dalykų negali žmonėms parodyti.
Mane vargina žodžio nesilaikymas. Visur paskelbta, kad spektaklyje vaidins tas žmogus, visi tikisi, laukia, o jis, dėl nepaaiškinamų priežasčių, ima ir neatvažiuoja, sukeldamas visiems didžiulį stresą. Negaliu pakęsti disciplinos nebuvimo, žodžio nesilaikymo.Kalbant apie televiziją, po dvejų metų pertraukos jūs vėl filmuojatės seriale „Kelias namo“. Su kokiomis mintimis ėmėtės šio darbo?
Kai kurie sako, kad serialai yra žemo lygio meno išraiška, bet dalis tų kalbančiųjų patys nėra kviečiami. Yra ir tokių aktorių, kurie iš principo neina filmuotis į serialus – galbūt jie turi pakankamai darbo teatre ir jiems pavyksta išlaviruoti – aš juos labai sveikinu.
Bet man tai nėra pažeminimas – jei taip būtų, neičiau ten. Tai yra profesijos patikrinimas – tegul tie, kurie kritikuoja, ateina ir patys pabando. Nėra taip lengva nusimesti tą teatrinį kalbėjimą – visada norisi į savo vaidybą įnešti teatro, per rampą pasiųsti balsą, atlikti sceninį judesį. O to seriale būti negali – viskas turi atrodyti labai natūralu.
Kitas dalykas – tai yra geras atminties lavinimas. Vaidindama seriale ir teatre, naudoju visiškai skirtingas atmintis: seriale aš susikaupiu, nuskenuoju puslapį akimis ir einu vaidinti – po dviejų minučių viską pamirštu. O spektaklius įdedu į tokį vidinį failą, kad galiu vidury nakties prikelta dviejų valandų monologus sakyti. Pju, pju, pju – dar niekada nesu pamiršusi.
Ir dar – filmuotis seriale labai smagu. Dabar toks laikas, kad per tą skubėjimą, lėkimą, beprotnamį aktoriai susitinka tik kolegų laidotuvėse. O serialai – dar viena galimybė pabendrauti su kolegomis, su kuriais esi dirbęs viename teatre, vaidinęs viename spektaklyje. Tai taip malonu – einame kaip į šventę! Kiekvieną kartą, kai man pasako, kad reikia atvažiuoti filmuotis, pagalvoju: „Jėzau, kaip vėl smagu!“ Tada dar pasuku galvą, kokį čia siurprizą kolegoms iškrėsti, gal pyragą iškepti ir t.t.
O dar kokioje gražioje Molėtų sodyboje mes filmuojame! Dabar suku galvą, kad šeimininkas man leistų vasarą pažvejoti – ten turėtų gerai kibti, nes mes gerą aurą sukūrėme. (Juokiasi)
Žvejyba jums – savotiška meditacijos forma?
Taip, ten – tokia ramybė, dūšios gerumas. Kartais galvoju, kam tie žmonės prie vandens radijų prisiveža – negi jiems nesinori gamtos, paukščių paklausyti...
Ar dabar randate laiko poilsiui, jei kasdien reikia ruoštis spektakliui ar važiuoti filmuotis?
Visi aplinkui man sako, kad darbų gausa turėtų mane varginti, bet tai... mane žiauriai pakrauna! Nors spektakliai emociškai sunkūs, bet kiek tu gauni iš žiūrovo!
Mane vargina kiti dalykai – pavyzdžiui, žodžio nesilaikymas. Visur paskelbta, kad spektaklyje vaidins tas žmogus, visi tikisi, visi laukia, o jis, dėl nepaaiškinamų priežasčių, ima ir neatvažiuoja, sukeldamas visiems didžiulį stresą. Tu net nežinai, kaip išeiti ir pasiaiškinti prieš publiką. Negaliu pakęsti disciplinos nebuvimo, žodžio nesilaikymo.
O dėl darbų gausos turiu labai gerą vadybininką – pati save. Jei aš pajuntu, kad man per daug – darau pertrauką ir taupau jėgas. Jei jaučiu, kad visko per daug ir darbo neatliksiu kokybiškai, mandagiai atsisakau. Vienintelio dalyko, ko niekada neatsisakau, tai vaidinti spektakliuose. Jei turiu spektaklį ir tą dieną man pasiūlo prabangų renginį, už kurį galėčiau ilgai gyventi, visada renkuosi spektaklį už kelias kapeikas. Tai mano prioritetas.
Ar yra toks režisierius, kuriam pakvietus jūs eitumėte vaidinti bet kokį vaidmenį? Ar jums svarbesnė medžiaga?
Man taip buvo gera dirbti Algirdu Latėnu Jaunimo teatro spektaklyje „Kapinių klubas“! Mūsų supratimas labai panašus ir aš labai norėjau būtent to vaidmens. Be galo smagiai repetavome ir su Gyčiu Padegimu, Jonu Vaitkumi. Bet vis dėto man svarbesnė medžiaga – šiuo skurdo periodu eičiau repetuoti, jei dvasiai būtų malonu. Teko ne vienos medžiagos atsisakyti, nors man tiko ir režisierius, ir kolektyvas, bet nebenoriu bet ko teatre. Kompromisus galiu daryti kitose srityse, bet teatre – ne, nebetiek daug to laiko yra likę...
Ar dabar turite kokią svajonių medžiagą?
Man jau gėda prieš žmones dainuoti tas pačias dainas – nėra buvę renginio, kai manęs nepaprašytų padainuoti ką nors prancūziško, kokį šansoną. Tikrai nemoku dainuoti, bet tomis paprastomis dainomis aš savotiškai išsikalbu. Todėl artimiausiu metu planuoju padaryti naują dainų programą su maestro Andriumi Kulikausku.
Ką jūs galėtumėte pasakyti žmonėms, kurie yra užsisukę savo didelio tempo gyvenimo rate ir nebemoka sustoti?
Vieno profesoriaus studentai paklausė, kas yra gyvenimo pilnatvė. Jis sako: „Štai yra tuščias indas, o šalia garuojančios kavos puodelis“. Studentai nieko nesupranta. Profesorius toliau sako: „Į tą tuščią indą pripilame jūros akmenėlių – indas pilnas? Studentai atsako: „Pilnas“. Profesorius sako: „Ne. Dar į tą indą priberkime smulkių kriauklelių. Indas pilnas?“ Studentai atsako: „Taip.“
Tada profesorius į tą indą dar įpila smulkaus smėlio, kuris užpildo visus tarpelius: „Na, ar dabar indas pilnas?“ Studentai vėl atsako: „Taip.“ Profesorius sutinka ir paaiškina: „Tie akmenukai inde yra meilė, šeima, sveikata, tos kriauklelės – jūsų draugai, pomėgiai, kelionės, o smėlis yra visa kita. Taip reikia susidėlioti savo prioritetus gyvenime.“
Tada studentai klausia: „Bet, profesoriau, o prie ko čia tas garuojantis kavos puodelis?“ Galiausiai profesorius užbaigia mintį: „Va, čia ir yra visa esmė – tame beprotiškame lėkime, bėgime, šurmuly nepamirškite stabtelėti ir išgerti kavos puodelio su savo artimu žmogumi...“