Projekto autoriai – tarptautiniu mastu pripažinti fotografai: dokumentinės fotografijos meistras Antanas Sutkus ir jaunosios kartos kūrėjai Artūras Morozovas bei Tadas Kazakevičius.
Parodą lydi herojų kūrimo procesą fiksavęs režisieriaus Vytauto V. Landsbergio trumpametražis dokumentinis filmas „Fotosesija“.
Fotografijos eksponuojamos Ukrainos instituto Amerikoje erdvėse.
Nespalvotose nuotraukose – daugiausiai motinų ir vaikų, kurie buvo priversti palikti savo šalį, kai 2022-ųjų vasario 24-ąją Rusija įsiveržė į Ukrainą, portretai.
Kiekvieną kūrinį lydi nuotraukų herojų vaikų pasakojimai. Juose kartojasi tas pats motyvas, iliustruojantis herojų stiprybę, atsparumą pralaimėjimui ar pasidavimui: „noriu grįžti ten“, „grįšiu, kai tik bus įmanoma“.
Parodą atidaręs Lietuvos nuolatinės misijos Jungtinėse Tautose ambasadorius Rytis Paulauskas džiaugėsi stiprėjančiu bendradarbiavimu tarp lietuvių ir ukrainiečių bendruomenių Vilniuje, Kyjive ir Niujorke.
„Kartu mes išgyvename ir išgyvensime Rusijos agresijos karo prieš Ukrainą sunkumus. Ir kartu užtikrinsime savo šalių saugumą, klestėjimą transatlantiniuose ir Europos aljansuose“, – sakė jis.
Ukrainos nuolatinis atstovas Jungtinėse Tautose ambasadorius Serhijus Kyslycia, kalbėdamas apie Lietuvos fotografų sukurtus Ukrainos pabėgėlių portretus, apgailestavo, kad šiame skaitmeniniame pasaulyje beveik niekas nespausdina šeimos nuotraukų.
„Šios fotografijos, kurias matome šiandien, bus dar labiau vertinamos ne rytoj ar poryt, o po penkerių ar dešimties metų“, – teigė Ukrainos ambasadorius.
Anot diplomato, jos yra ir bus liudijimas to, kas įvyko 2022 ir 2023 metais.
Iš pradžių pabėgėlių ukrainiečių vaikus ketinęs įamžinti A. Sutkus prisipažino, kad didžiulį įspūdį paliko ir jų motinos: „Kokios jos gražios ir kokie šilti tarpusavio santykiai. Spjoviau į meno darymą ir nusprendžiau fotografijas daryti taip, kad patiktų mamoms. Įsiminė, kaip gražiai jos moka panaudoti vyšyvankas šiuolaikiniame rūbe, kaip pasididžiavimą.“
T. Kazakevičius teigė, kad fotografuodamas pajutęs svetimą skausmą, baimę, nerimą.
Pasak A. Morozovo, į fotosesijas ateinantys nuotraukų herojai iš pirmo žvilgsnio neišsiskirdavo iš aplinkinių, tačiau kai pradėdavo pasakoti savo istorijas, ką ir kokiomis aplinkybėmis jie paliko savo šalyje, fotografas prisipažino supratęs, kokios milžiniškos patirtys skiria jį nuo savo herojų.
„To, ką išgyveno jie, nenusipelno nė vienas žmogus. Dėl jų mes turime stengtis ir atkurti šį prarastą teisingumą bei prisidėti prie Ukrainos pergalės“, – kalbėjo A. Morozovas.
Paroda „Ne visi. Karo pabėgėlių portretai“ šių metų pradžioje rodyta Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje.
