Į Moldovą nepilnai savaitei 2021 m. spalio pabaigoje išvažiavome trise – trys buvę kursiokai iš Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto. Vienas dar ir skautas bei daugiau nei vidutiniškas pankas, kitas turintis profesionalių kelionių organizavimo patirties, ir trečias – aš. Todėl šis tekstas yra labiau žvilgsnis į Moldovą istoriko, o ne keliautojo akimis. Išsikeltas kelionės tikslas – pažinti šią dažnai iš anksto nurašomą Europos pakraščio šalį. Skridome ir grįžome per Kyjivą, Moldova mus pasitiko saulėtu ir keliais laipsniais šiltesniu rudenišku oru.
Per tas kelias dienas Moldovoje ėmiau vis labiau mąstyti ne apie šios rytietiškai-pietietiškos ir posovietikos bei vakarietiškų permainų persmelktos šalies kasdienybę, o apie mūsų Sausio 13-ąją. Kad ir kokias vietas lankydamas ar objektus apžiūrėdamas vis pagaudavau save vėl ir vėl galvojant apie prieš 30 metų vykusią sovietinę agresiją prieš Lietuvą. To priežastis paprasta – žmogus iš Lietuvos Moldovoje pirmiausia ima gana greitai suvokti, kokia vis dėlto didžiulė ir neįkainojama pergalė buvo pasiekta 1990-aisiais prie Baltijos jūros, atsilaikant prieš sovietų ekonominę ir karinę agresiją, autonomijų projektus, jedinstvas ir galiausiai – sugebant po kelerių metų išboginti iš Lietuvos sovietinę armiją jau Rusijos kariuomenės pavidalu.
Kuo daugiau vaikščiojau po Moldovos Uždniestrę ir Gagaūziją, tuo labiau Sausio 13-osios „akcijos“ kilo į viršų iki neregėtų aukštumų, gal net pramušė politinę stratosferą. Visas ano meto investicijas galima prilyginti tūkstantmečio vertės projektui. Šis suvokimas buvo ypač akivaizdus lankantis separatistų valdomame Benderų mieste, žvelgiant nuo ant Dniestro kranto įsikūrusios tvirtovės – į tiltą, šalia kurio budi žydrus šalmus išsistatę rusų taikdariai. Kaip niekur kitur pasaulyje apima suvokimas, kokios svarbos darbai 1990–2004 m. buvo atlikti Lietuvoje sukalant valstybingumo ir geopolitinės orientacijos kuolus į neramią žemę ant tektoninių Vakarų ir Rytų plokščių ribos.
Kokios svarbos darbai 1990–2004 m. buvo atlikti Lietuvoje sukalant valstybingumo ir geopolitinės orientacijos kuolus į neramią žemę ant tektoninių Vakarų ir Rytų plokščių ribos.
Gal ir mažai apie tai žinoma, bet Moldova su Lietuva turi tam tikrų istorinių paralelių. XIV–XVI a. Lietuvos ir Moldavijos kunigaikštystes siejo kaimynystė, o svarbiausias ir iki šiol moldavų istorinei savimonei itin svarbus kunigaikštis ir savotiškas jų Vytautas – Steponas III Didysis – ne kartą turėjo reikalų su LDK. Būtent šiai asmenybei atminti Kišiniovo centre XX a. trečiame dešimtmetyje buvo pastatytas skulptoriaus Alexandru Plămădeală paminklas, tapęs kertiniu miesto istoriniu akcentu. Simboliška, kad tuometinė Rumunijos valdžia jį pastatė vietoje ten anksčiau stovėjusio caro Aleksandro II, galutinai prijungusio šias teritorijas prie Rusijos imperijos, stovylos.
Paminklas XV a. pabaigos kunigaikščiui apskritai gali papasakoti visą Moldovos paskutinio šimtmečio istoriją. Okupavus kraštą jis buvo kilnojamas iš vienos vietos į kitą, slepiamas, nuo postamento trinami užrašai, naujai kuriamos su šia asmenybe susijusios istorinės interpretacinės prasmės. 1989 m. iš paunksnės centriniame parke jis buvo atkeltas į savo pirminę vietą ir stovi ten iki šiol.
Tačiau daugiausia paralelių tarp Lietuvos ir Moldovos atsiranda kalbant apie XX a. realijas. 1939–1940 m. Moldova, kaip tuometinės Rumunijos dalis, pateko į tų pačių 1939 m. rugpjūčio 23 d. sovietų-nacių pakto slaptųjų protokolų pinkles ir tapo dar viena Rytų Europos kruvinųjų žemių dalimi. Skaitant apie Moldovos istoriją apima savotiškas déjà vu.
1940 m. birželio pabaigoje (po Lietuvos, Latvijos ir Estijos) ji buvo okupuota sovietų, po metų iš čia į Sibirą išriedėjo pilni vagonai deportuojamų moldavų. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus nacių-sovietų karui, čia įžengė vokiečių sąjungininkės Rumunijos pajėgos, kurios, savaime suprantama, buvo sutiktos kaip išvaduotojos. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir Moldovą reokupavus sovietams, raudonasis teroras čia prasiautė gal net nuožmiau nei Lietuvoje. Bolševikai pridėjo ranką, kad 1946–1947 m. čia užslinkęs nederlius išaugtų iki baisaus bado, pražudžiusio tūkstančius vietos gyventojų, daugiausia žemdirbių.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir Moldovą reokupavus sovietams, raudonasis teroras čia prasiautė gal net nuožmiau nei Lietuvoje.
Vėliau šalis buvo specifiškai sovietizuota dirbtinai formuojant sovietiškai-moldavišką tapatybę, kuri rėmėsi preparuotu tautiškumu, istorinėmis sąsajomis su Rusijos imperija ir ateities sovietinio progreso pažadu. Moldova tapo viena iš sovietinių respublikų – Moldavijos SSR. 1989–1992 m. situacija Moldovoje susiklostė kitaip nei Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Tiesa, įdomu, kad dar sovietinė Moldova 1990 m. gegužės 31 d. pripažino Lietuvos nepriklausomybę, tačiau jokių teisinių pasekmių tai nesukėlė, nes pati tebuvo SSRS dalimi. Moldova apie savo nepriklausomybę paskelbė iš karto po Maskvos pučo 1991 m. rugpjūtį.
Deja, bet paskelbti nepriklausomybę neužtenka. Panašiu metu apie savo pasilikimą SSRS sudėtyje, o vėliau ir apie nepriklausomybę, paskelbė rusakalbė Uždniestrė. Iškilusios problemos sureguliuoti taikiai nepavyko. 1992 m. tarp Moldovos ir separatistų kilo karinis konfliktas, į jį įsikišo Rusijos pajėgos. Karas baigėsi konflikto įšaldymu, kuris tęsiasi iki šiandien. Karas pareikalavo daugiau nei tūkstančio aukų. Uždniestrė jau 30 metų tėra Rusijos armijos ir vietos oligarchų valdoma 4100 kvadratinių kilometrų dydžio pleištinė gubernija ir politinė girnapusė mažos šalies siekiuose žengti į priekį normalybės ir Vakarų link.
Uždniestrė jau 30 metų tėra Rusijos armijos ir vietos oligarchų valdoma 4100 kvadratinių kilometrų dydžio pleištinė gubernija.
Byrant SSRS, Moldovai nepasisekė ne tik su vietos separatistais, bet ir su artimiausiais kaimynais – Rumunija. Kad ir kaip tai keistai skambėtų – juk abi šalys istoriškai buvo ir yra itin artimos, gyventojai kalba ta pačia kalba. Vėlyvuoju sovietmečiu, kai Pietų Lietuva žiūrėjo ir klausė kiek laisvesnės socialistinės Lenkijos televizijos ir radijo, kur devintame dešimtmetyje veikė Solidarumas su Lechu Wałęsa, o popiežius Jonas Paulius II savo gimtinėje suklupusiai tautai ištarė nepamirštamąjį nebijokite, kitoje socialistinio bloko dalyje, Rumunijoje, susiklostė visiškai kitokia situacija. Ten karaliavo nevaldomas diktatorius Nicolae Ceaușescu, kurio reformos šalį vis labiau nardino į socialinės ir socialistinės inžinerijos bedugnę. Kai Lenkijoje 1989 m. prasidėjo taiki revoliucija, sistemingos ir kryptingos ekonominės permainos, Rumunijos diktatorius laikėsi iki paskutiniosios – kol sukilusių rumunų 1989 m. gruodį su žmona buvo sušaudytas. Išėjimas iš socialistinio bloko Rumunijai reiškė ne tik dideles permainas, bet ir kainavo šimtus gyvybių. Taigi Lietuva kūrė kokybišką ir sėkmingą revoliuciją, o Moldova matė kruviną diktatoriaus nuvertimą ir klimpimą porevoliucinėse permainose. Langas Vakarų kryptimi Lietuvai ir Moldovai ir čia atsivėrė skirtingai.
Per kelias dienas spėjome pamatyti Kišiniovą, kuris pasirodė didelis, labiau pilkas, bet visgi svetingas miestas. Mieste galima pamatyti ir daugybę sovietmečio gigantų – nuo milžiniškų daugiabučių, viešbučių iki apleisto cirko, – ir naujai pastatytų bei statomų objektų, sutvarkytų parkų, hipsteriškų gatvių. Vienos miesto dalys (nebūtinai centre) atrodė prižiūrimos, atnaujintos, o kitur jos priminė tiesiog 2000-uosius, su visais to meto atributais ir lakstančių benamių šunų būreliais. Nepaisant visko jautėsi, kad Kišiniovas yra didmiestis ir ateityje, nepaisant sunkiai nusikratomos posovietinės stagnacijos, jo reikšmė neabejotinai turės tik augti.
Po Kišiniovo važiuodami puikiais keliais ir matydami lietuviškai akiai itin plačius ir nemiškingus tolius apsilankėme šiauriau sostinės esančiame ir uolėtuose Dniestro krantuose įsikūrusiame Saharnos ortodoksų vienuolyne, o vėliau ir įspūdingoje Moldovos „Kernavėje“ – Orheiul Vechi. Buvome ir didžiausioje regiono vyno darykloje Krikove. Nors skelbiama, kad dabartinė Moldova išpilsto žymiai mažiau vyno nei SSRS laikais, tačiau jo kokybė yra tikriausiai kelis kartus geresnė – šalis, anot vietos vyndarių, iš anuomet paprastos alkoholio gamintojos dabar tapo tikra vyno šalimi.
Dalį Moldovos egzotikos sudaro ir autonominė jos dalis – Gagaūzija. Riebus maistas, stilizuoti tautiniai drabužiai ir visur skambantis rusiškas popsas.
Dalį Moldovos egzotikos sudaro ir autonominė jos dalis – Gagaūzija. Riebus maistas, stilizuoti tautiniai drabužiai ir visur skambantis rusiškas popsas. Kad išgirstum vietinių kalbą, priskiriamą tiurkų kalbų šeimai, reikia itin įtempti klausą, nes aplink beveik visi pokalbiai vyksta tik rusiškai. Taigi Gagaūzijos išskirtinumas pasirodė labai paviršinis, buitinis. Regiono sostinėje Komrate buvo justi Turkijos, nemažai investuojančios į regiono kultūrą ir švietimą, įtaka. Tiesa, ji kol kas neprilygsta ryškiai posovietiškai nacionalistinei realybei, kurią atspindi ir Komrato paminklai. Miesto centre žanro klasika – stovi Leninas, – ir tai matyt daug pasako apie autonominį statusą ir savo išskirtinumą nuolat pabrėžiantį regioną. Miesto gatvėse ir skveruose galime pamatyti ir kitų iškalbingų ženklų, pavyzdžiui, už kvartalo nuo centrinės aikštės stovi kuklus paminkliukas „politinių represijų aukoms“.
Tiesa, reikia gerai pasukti galvą, norint suprasti apie ką čia kalbama, nes detalesnių paaiškinimų, kas ir prieš ką represijas vykdė, nėra. Paminklas (beje, Lenino gatvėje) greičiausiai pastatytas pagerbiant vietines stalinizmo aukas.
Dar už kelių namų galime rasti gal kiek prašmatnesnį paminklą, skirtą 1979–1989 m. Afganistane žuvusiems gagaūzų kariams. Bet tai nublanksta prieš dar kiek toliau esančią didvyrių alėją – mažą skverą su išrikiuotais postamentais ir galvomis ant jų. Alėjoje pagerbti sovietų karo ir darbo didvyriai, gagaūzų liaudies rašytojai ir garsūs autonomininkai, yra ir galvų, skirtų didiems Rusijos menininkams. Apsilankius Komrate išvada peršasi viena – geriau daugiau dėmesio skirti Kišiniovui ir kitiems Moldovos miestams nei šiam savo išskirtinumu besididžiuojančiam, bet aiškios tapatybės apskritai nelabai turinčiam regionui.
Važiuoti į Tiraspolį nenorėjau, bet mano bendrakeleiviai į kalbas nesileido, vis įtikinėjo (apgaudinėjo), kad važiuojam ne šiaip sau, o pažiūrėti futbolo – tądien kaip tik Moldovos taurėje žaidė vietos Sheriff klubas, šiemet visai patriukšmavęs Europoje, ir komanda iš trečios lygos. Į Tiraspolį pajudėjome iš Komrato.
Moldovoje mikruškių vairuotojai primena svarbius feodalus, kurie savo teritorijoje yra linkę įvesti aiškias taisykles: sėdėti tik vietose pagal bilietą, užsidėti kaukes, nes stabdys policija, garsiai leisti kaukazietišką muziką, keikti aplinkinius vairuotojus – toks mus ir vežė. Iš Komrato su vietiniu feodalu važiavome gana patogiai, tik vienišas lagaminas ant ratukų nuolatos važinėjo iš autobusiuko priekio į galą, o savininkas niekaip neprisipažino.
Po geros valandos artėjant kelionės tikslui nuotaika niaukėsi. Aplinkiniai kaimai atrodė vis niūresni, apšepę, su daugybe kolūkinių griuvėsių. Kelias artėjant prie Tiraspolio irgi vis labiau prastėjo, nepriminė Kišiniovo apylinkių. Bevažiuodami numušėm duslintuvą. Vairuotojas keikėsi, mikruškė kaukė kaip traktorius.
Šalia kelio stovėjo pasieniečiai su medžiotojų drabužiais ir kalašnikovais ant pečių.
Galiausiai pravažiavome moldavų policijos automobilį ir už kokio kilometro pamatėme sieną, kurios vien vaizdas kėlė nerimą. Ant duobėto kelio matėsi numesti blokai, aplink – kažkokie vagonėliai ir kioskai, lakstė šunys, vėjas gainiojo dulkes ir šiukšles. Šalia kelio stovėjo pasieniečiai su medžiotojų drabužiais ir kalašnikovais ant pečių. Net mūsų vairuotojas su jais pirmiausia pasisveikino švelnutėliu balseliu. Pasieniečiai nuskanavo mūsų dokumentus, paklausė kelionės tikslo, kiek nustebo, kad važiuojam žiūrėti futbolo. Kadangi nusprendėme Uždniestrėje viešėti tik dieną, didesnių kliūčių tolimesnei kelionei neatsirado. Pajudėjome toliau, bet mikruškė mūsų iki Tiraspolio centro nenuvežė. Vairuotojas sugalvojo, kad jis jau kažkur vėluoja, todėl visus keleivius paleido priemiestyje. Bet buvo toks geras, kad mums davė vietinių rublių troleibuso, su kuriuo netrukus ir pasiekėm centrą, bilietui.
Daugelis nuvykusių į Tiraspolį ir savo įspūdžius aprašančių keliautojų apie šį miestą ar visą Uždniestrę po to pateikia beveik identiškus pasakojimus, kurie kartais atspindi ne pamatytą realybę, o jau iki kelionės susikurtus ir standartizuotus turistinius lūkesčius. „Europos užkampis“, „paskutinė SSRS teritorija“, „užkonservuotas sovietmetis“ ir pan. Susidaro įspūdis, kad tai net savotiškas triukas turistams privilioti. Tačiau kas yra pakeliavęs kiek nors daugiau po buvusius SSRS regionus, nieko išskirtino Uždniestrėje neišvys. Tai tiesiog nutriušęs buvusios imperijos regionas – panašių vaizdų galima matyti net ir Baltijos šalyse. Tiesa, Tiraspolis ir jo centras atrenovuotas geriausios tradicijos slavišku stiliumi – daug trinkelių ir bortelių, ryškių spalvų, pigių papuošimų.
Tačiau nuvykus į Uždniestrę į akis krito ne ši pigi egzotika, o itin didžiulė regiono militarizacija. Vien važiuojant tarp Benderų ir Tiraspolio kursuojančiu troleibusu pro langus matėsi daugybė uniformuotų žmonių: milicininkų, karių, kažkokių paramilitarinių struktūrų narių. Kartais buvo sunku beatskirti, ar tai vietiniai kariai, omonininkai ar taikdariai iš Rusijos.
Kas yra pakeliavęs kiek nors daugiau po buvusius SSRS regionus, nieko išskirtino Uždniestrėje neišvys. Tai tiesiog nutriušęs buvusios imperijos regionas.
Tiraspolio centras yra pergrūstas naujais paminklais praeičiai, kurie dėl savo blizgumo ir kokybės dažniau primena ne įprastus istorinius paminklus, o prabangius antkapius ant mafijos bosų kapų. Per puskilometrį nuo svarbiausių miesto administracinių pastatų vėl stovi (nuo ankstesnių laikų) Leninas, kitoje gatvės pusėje priešais stovi T-34 tankas – standartinis paminklas Didžiajam tėvynės karui atminti. Priešais tanką – Pergalės alėja, kurioje įvairiomis formomis įamžintos šio karo detalės – didvyriai, mūšiai, žuvusieji. Alėjos pabaigoje – naujausia šio monumento dalis, matyt, neseniai pastatyta nemenka paminklinė siena su trimis svarbiausiais Didžiojo tėvynės karo šlovę pratęsiančiais akcentais.
Centrinė ir svarbiausia sienos dalis skirta 1990–1992 m. karui (pergalei) su Moldova atminti, ant monumento užrašytos pavardės asmenų, tariamai žuvusių per konfliktą už šios pseudovalstybės laisvę. Į dešinę nuo jo stovi sovietų karį Afganistano kare vaizduojanti žmogaus dydžio paminklinė stovyla. Į kairę nuo monumento centrinės dalies pastatytas antkapį primenantis paminklas, skirtas Černobylio atominės elektrinės avarijos likvidatoriams.
Šis triptikas nėra paskutinė paminklinė detalė centrinėje miesto erdvėje. Netoli šios alėjos stovi milžiniška raitelio skulptūra, skirta Rusijos imperijos karvedžiui Aleksandrui Suvorovui, o netoliese esančiame parkelyje pasodinta ir imperatorės Jekaterinos II skulptūra. Taigi Tiraspolyje matyti visos Rusijos imperiją įamžinančios atmainos ir ataugos. Čia sugula ir imperija, ir sovietija, ir užšaldytais konfliktais kvepianti vietos posovietinė erdvė, ir mafijinė dabartis.
Kalbai su moldavais pasisukus apie politiką ir politikus dažniausiai pasigirsdavo posovietinei erdvei būdingi padūsavimai: 30 metų visa valdžia buvo prasta.
Kalbai su moldavais pasisukus apie politiką ir politikus dažniausiai pasigirsdavo posovietinei erdvei būdingi padūsavimai: 30 metų visa valdžia buvo prasta, ji nieko negali pakeisti. Koks skirtumas, ar už valstybės vairo šiuo metu yra kairiosios ar dešiniosios jėgos. Tačiau šalia šio mūsų klausai įprasto nusivylimo būta ir išskirtinumo – daugelis moldavų kalbėdami apie šiuo metu šaliai vadovaujančius politikus beveik visada pabrėžtinai išskirdavo dabartinę valstybės prezidentę Maia Sandu. Apie ją atsiliepdavo su pagarba, o kartais net ir globėjišku tonu: „Ji mūsų visų prezidentė“. Vladimiras, kuris mus vežiojo po Moldovą, net prasitarė, kad ji būtų dar geresnė vadovė, jei ne opozicijoje esantys socialistai ir komunistai, kurių atstovai vis dar sėdi svarbiuose valstybės postuose. Anot Vladimiro, ji labai stengiasi dėl visų, o ne tik dėl savų – moldavų.
Tokios mūsų vairuotojo politologinės įžvalgos bendro požiūrio į politiką lauke atrodė neįprastai. Išties, palyginus su ligtoliniu Moldovos politiniu koloritu, ypač buvusiais prezidentais-komunistais Igoriu Dodonu ir Vladimiru Voroninu, Sandu atrodo kaip iš kitos politinės galaktikos. Ji – Moldovoje ir JAV įvairiapusį socialinį išsilavinimą įgijusi politikė, sukaupusi svarbios patirties dirbdama tiek tarptautinėse organizacijose, tiek Moldovoje. Sandu yra proeuropietiškos orientacijos politikė ir atrodo, kad šiuo metu yra sutelkusi didžiules politines jėgas savo rankose – 2020 m. ji ne tik laimėjo prezidento rinkimus, tačiau 2021 m. jos anksčiau vadovauta centro dešinės partija Partidul Acțiune și Solidaritate („Veiksmas ir solidarumas“) laimėjo absoliučią daugumą šalies parlamente, o partijos pirmininkas istorikas Igoris Grosu tapo parlamento vadovu. Sandu dešinioji ranka, ekonomistė Natalia Gavrilița, tapo šalies premjere. Atrodytų, kad turimas gyventojų pasitikėjimas ir sukalibruota komanda turėtų imtis reformų, tačiau vietos gyventojai apie jas kalbėjo atsargiai.
Daugelis gana naiviai apeliavo į rusų širdis ir sąžinę – vienas taksistas tiesiog garsiai mąstė: „Kas gi tiems rusams pasidarė, kodėl jie taip elgiasi?“
Kita vertus, mums besilankant Moldovoje šalį pasiekė gandai, kad Gazprom ketina penkis kartus branginti Moldovai tiekiamų dujų kainą. Šaliai, kurios gyventojams energijos kainos kasdienėms reikmėms sudaro žymiai didesnę dalį išlaidų nei kad Lietuvoje, toks pabrangimas atrodė sunkiai suvokiamas. Daugelis gana naiviai apeliavo į rusų širdis ir sąžinę – vienas taksistas tiesiog garsiai mąstė: „Kas gi tiems rusams pasidarė, kodėl jie taip elgiasi?“ Natūralu, kad po tokių žinių prieš pat prasidedant žiemai kalbos apie esmines reformas buvo užgožtos visuotiniu susirūpinimu dėl drastiško dujų pabrangimo. Šiuos svarstymus lydėjo nedrąsūs pamąstymai apie būtinybę apsirūpinti alternatyviais energijos šaltiniais, ypač žvelgiant į Rumuniją. Kita vertus, kalbos apie dujų pabrangimą labai iliustratyvus pavyzdys – rusiškų žaliavų kainos dažnai susietos ne su ekonominiais rodikliais, o su posovietinės erdvės vyriausybių požiūriu į Europą.
Susidarė įspūdis, kad šaliai stotis ant kojų ir eiti į priekį labai padeda moldavų emigrantai, daugiausia įsikūrę Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Didieji pokyčiai prasidėjo, kai prieš kelerius metus diasporos atstovai buvo įgalinti balsuoti Moldovos prezidento ir parlamento rinkimuose. 2020 m. prezidento rinkimuose balsavo per 250 000, o 2021 m. parlamento per 210 000 emigrantų (apie 15 proc. visų balsavusiųjų). Iš jų Sandu arba jos naujai suburtą proeuropietišką partiją palaikė triuškinama diasporos dalis – atitinkamai 92 ir 85 proc. Toks balsų skaičius gerokai nusvėrė prokomunistinius ir prorusiškus balsus iš autonominio Gagaūzijos regiono ir Uždniestrės pseudovalstybės, kurie ankstesniuose rinkimuose neretai tapdavo lemiamais.
Nepriklausoma valstybe besivaizduojanti Uždniestrė kaip niekur nieko balsuoja visuotiniuose Moldovos rinkimuose. Tai rodo ir didžiulę Moldovos politinę kantrybę.
Tiesa, kad ir kaip būtų sunku patikėti, bet nepriklausoma valstybe besivaizduojanti Uždniestrė kaip niekur nieko balsuoja visuotiniuose Moldovos rinkimuose. Tai rodo ir didžiulę Moldovos politinę kantrybę – nepaisant didžiulių ekonominių nuostolių, kuriuos atneša separatistinis regionas, ir nuolatinės antivalstybinės retorikos – ji toliau nuosekliai vykdo vientisos Moldovos politiką.
Moldovos emigrantai proeuropietiška linkme suka ne tik šalies politinį vairą – jie ir jų pinigai jau kurį laiką labai daug reiškia šalies ekonomikai. Lankantis sostinėje buvo matyti ne vienas statybinis kranas, dirbantis prie naujai renčiamų objektų – daugiabučių, biurų ar prekybos centrų. Visi kalbinti Kišiniovo gyventojai sakė, kad iš uždarbio Moldovoje nusipirkti gyvenamąjį būstą iš esmės neįmanoma, o visos statybos ir naujų butų pirkimas finansuojamas užsienyje dirbančių ar jau užsidirbusių moldavų. Apskritai didelę dalį šalies stabilių pajamų korupcijos kamuojamoje šalyje sudaro emigrantų pinigai. Nors emigracija Moldovą yra palietusi itin skaudžiai – ištuštėję kaimai ir apleisti mūriniai keturkampiai namukai matyti tiesiog plika akimi – tačiau kažkokios visuotinos tragedijos dėl to nejusti. Daugeliui emigruoti ilgesniam ar visam laikui atrodo tiesiog normalu. Beveik visi kalbinti moldavai buvo arba patys trumpam emigravę, arba turi artimųjų, kurie uždarbiauja užsienyje ir finansiškai padeda saviems.
Ekonominė emigracija iš Moldovos padėjo amortizuoti posovietines socialines ir politines krizes, o aktyvioji diasporos dalis tapo europietiškos orientacijos valstybės vedliais.
Tiesa, nemažai moldavų važinėja trumpesniems ar net kasdieniniams darbams ir į kaimyninę Rumuniją. Atrodo, kad užsienių jau yra paragavusi didesnė šalies dalis nei kad tų, kurie prisimena tik sovietmetį. Akivaizdu, kad ekonominė emigracija iš Moldovos padėjo amortizuoti posovietines socialines ir politines krizes, o aktyvioji diasporos dalis tapo europietiškos orientacijos valstybės vedliais. Pagerėjus ekonominei bei politinei situacijai ir kaip nors išsprendus Uždniestrės klausimą, matyt, nemaža dalis emigrantų sugrįžtų į Moldovą.
Keliaujant, žinoma, norėjosi sužinoti, ką vietiniai galvoja apie šalies piktžaizdę, esančią kitoje Dniestro pusėje. Vyresni atsidūsėdavo ir nukreipdavo mintis į praeitį – prisimindami laikus, kai vienoje ir kitoje upės pusėje gyvenantys buvo vieni kitiems draugiški, kai nebuvo sienos. Jų įvardijama praeitis sunkiai politiškai ir istoriškai apibrėžiama, nesusaistoma konkrečių datų, kaltininkų. Nebent nusakant, kad tik Uždniestrės valdovams ši situacija yra naudinga, o žmonės ir toliau norėtų gyventi drauge.
Kita dalis aiškiai įvardijo, kad viso konflikto ir separatizmo priežastis yra ne Uždniestrės valdovai, o ten dislokuotas Rusijos garnizonas. Dažnas pabrėžė, kad išvedus kariuomenę abi pusės greitai susitaikytų, neliktų didesnių abipusių nuoskaudų. Tuo tarpu vienas jaunas taksistas teigė, kad reikia kuo greičiau palikti tą separatistinę teritoriją velniop, užtverti kelius, pastatyti muitines, nutraukti visus ryšius ir tegu sau gyvena – anot jo, bandymas formaliai išlaikyti šią nedidelę teritoriją Moldovos sudėtyje labai daug kainuoja. O didžiausia kaina – mes niekada dėl to nebūsime Europoje.
Nors abi teritorijos nėra aklinai atskirtos, o dalis žmonių dirba vienoje ar kitoje Dniestro pusėje, bet kasdieninių įtampų yra.
Nors abi teritorijos nėra aklinai atskirtos, o dalis žmonių dirba vienoje ar kitoje Dniestro pusėje, bet kasdieninių įtampų yra. Dažnas moldavas skundžiasi, kad pseudovalstybė eikvoja visos Moldovos resursus, o pseudopasieniečiai nepagarbiai elgiasi su atvykstančiais. Tiesa, būna akimirkų, kai vienoje upės pusėje pradedami kepti šašlykai, ir Dniestro slėnyje pakvipus laužo dūmams, gyventojai kaimynus iš kitos upės pusės šaukia pasisvečiuoti. Žinoma, tokie kvietimai dažniausiai primena ateities svajonę, o ne realybę.
Pabaigai norisi pastebėti, kad visi pokalbiai su moldavais anksčiau ar vėliau buvo pratęsti jų klausimais: o kaip ten pas jus, Europoje? Po tokių klausimų imdavau vėl ir vėl galvoti apie Sausio 13-ąją ir visą Kovo 11-osios epochą. Rusijai pradėjus naują karą Ukrainoje, 2022 m. kovo 3 d. Moldova oficialiai paprašė narystės Europos Sąjungoje.
