– Pašnekovų prašome, kad pokalbiui išsirinktų jiems asmeniškai svarbią vietą Kaune. Kodėl pasirinkote Čėčėnijos aikštę?
– Šią Kauno vietą atsimenu nuo mažų dienų, kai čia dar buvo seni fontanai. Augau visai šalia, gretimame kieme. Mano tėvai iki šiol ten gyvena ir aš laikau šią vietą savo namais.Vis dar turiu nuotrauką, kurioje aš su baltais iškruvintais marškiniais: į šito fontano bordiūrą išsimušiau pirmą savo dantį. Šią aikštę visuomet praeidavau, vykdamas į tuometinį Vitebsko prekybos centrą arba į Kalniečių parką.
Vaikystėje maudžiausi tuose fontanuose, kaip tai vaikai daro ir šiandien. Kažkada ši aikštė man atrodė pilka ir neįdomi, norėjau nuo jos bėgti, nematyti jos, kaip ir viso rajono. Vėliau, kai išvažiavau iš Kauno, pažvelgiau į šį rajoną visai kitaip. Betoninėse kaladėlėse, monolituose atradau sąvotišką estetiką, o rajono gyvenimas man dabar atrodo labai įdomus ir kiek egzotiškas.
– Dėl savo darbo, dažnai atsiduriate karinių, etninių ir socialinių konfliktų zonose, kur kultūra persikelia į visai kitą lygmenį. Kokį vaidmenį kultūra atlieka tokiuose karštuose taškuose ir kokią jos prasmę įžvelgiate?
– Jeigu suprantame kultūrą kaip žmonių moralę, tarpusavio bendravimo pagarbą, tada žinoma, kultūra tokiose vietose labai pasikeičia. Jai labai didelį poveikį daro tokie jausmai, kaip kerštas ar neapykanta.
Du žmonės, kurie susitikę kitomis sąlygomis, galėtų būti gerais draugais ir kalbėti apie futbolą, muziką ar dailę, karinių konfliktų metu, atsidūrę priešingose barikadų pusėse pradeda vienas kito nekęsti, nori vienas kitą nužudyti. Žmonės, kurie supranta karą primityviai, mato tik purvinus apkasus ir tankus. Juos turėtų labai nustebinti, tai, kad meno kare yra labai daug. Turbūt nėra buvę teatrališkesnės revoliucijos nei Maidane, Ukrainoje.
Čia kiekvieną dieną atsirasdavo naujų grafičių, vykdavo daugybė koncertų, į kuriuos žmonės ateidavo palaikyti protestuotojų naktimis, darydavo brikadas, dainuodavo jiems dainas. Sakoma, kad būtent šitos revoliucijos dėka, atsirado Ukrainos humoras. Man vis dar tenka ten lankytis ir bendrauti su kariais.
Pamenu pokalbį su vienos grupuotės vadu. Jis tai pasakojo, labai sunkiu metu, kai nesimatė jokios šviesos tunelio gale, kai kariai jautėsi palaužti, jų moralė buvo labai nukritusi, trūko vandens, nebuvo paprasčiausių unitarinių sąlygų, kariai vis susirinkdavo prie krosnies ir, nuolatos apšaudomi priešų, dainuodavo Ukrainos liaudies dainas. Jų vadas kartą man sakė: „Labai ačiū už pagalbą ir už viską, ką mums siunčia Lietuva, bet atsiųskit mum styginių kvartetą. Labai pasiilgau! Niekada negalvojau, kad man galėtų patikti klasikinė muzika, bet dabar atiduočiau viską, kad ją išgirsčiau.“ Turbūt karas sutelkia tautinius jausmus. Ukrainoje niekada nebuvo galima išvysti tiek daug žmonių dėvinčių, vyšivanką – Ukrainos nacionalinį kostiumą, dainuojančių Ukrainos dainas, rašančių poeziją.
Savo kelionių į frontą metu, sukūriau nuotraukų rinkinį, kur užfiksuoti kariai, kurie būdami apšaudomose pozicijose, užrašinėja savo kūrinius pamirštuose kampuose, ant lentų ar tapetų skiaučių. Tie kariai, kurie niekada nekūrė. Karas visada turi savo garso takelį. Tai nėra vien šaudymai. Tai yra dainos, menas, performansai. Labai įdomu, kad dvi kovojančios pusės yra pripratusios kovoti ginklais, tačiau kai atsiranda kažkokia meninė žinutė, nelabai žinome kaip į ją reaguoti. Man arodo, kad ukrainiečiai tai labai gerai suprato, dėl to nuolatos ir vyko tam tikri bandymai provokuoti priešą menine kalba.
– Ar kultūra dažnai tampa propagandiniu politiniu įrankiu?
– Propaganda yra vienas iš interpretacijos požiūrio taškų. Kovojančios pusės tiesiog pasirenka skirtingas interpretacijas. Vienas dažniausių propagandos modelių, kai bandoma iškreipti istoriją, sudėliojant kitus akcentus. Vienas to pavyzdžių, kai kuriama bendra istorija, teigiama, kad nėra atskirų tautų, yra tik bendras mūsų darinys. Tam pasitarnauja kultūra ir menas. Ukrainos konflikto metu, kada prasidėjo separatistiniai judėjimai, pastebėjau kokia galią turi nostalgija, sovietinės dainos, vėliavos, įvairi atributika, kuri žmonėms, ypač vyresniajai kartai, yra pažįstama, asocijuojasi su jaunyste. Ir būtent per šiuos, labai jautrius, akupunktūrinius adatos dūrius į reikiamas vietas, skambant Katiūšai ir Dien Pobiedy (liet. Pergalės daina), rodant veteranų nuotraukas, žmonės įtikinami, kad yra vienas darinys. Tokiu būdu menas ir kultūra tampa propagandos dalimi.
Gruzijos konflikto metu, kurio nuotraukas matote už manęs, Gorio miesto, kuriame gimė Stalinas, gyventojai buvo gasdinami rusų, kad nauja valdžia nugriaus Stalino paminklą ir muziejų. Žmonėms tai buvo daug baisiau, negu kokios nors gamyklos uždarymas dėl karo veiksmų. Tas muziejus ir paminklas – miesto istorijos, jų tapatybės dalis. Nepaisant to, kad tauta labai nukentėjo nuo Stalinistinio rėžimo, jie puolė jį ginti. Gruzinai palaiko valdžią, tačiau kai kurie jų, vyresnė karta, nori išlaikyti tam tikrus kultūrinius atributus, kurie jiems yra brangūs.
– Ko palinkėtum Kaunui ir kauniečiams?
– Manau, kad Kaunas juda gera linkme, daug vilčių dedu į „Kauno – Eurropos kultūros sostinės“ projektą. Manau, kad tai puiki galimybė Kaunui sutvirtėti, susidėti save iš mozaikos ir suprasti, kaip viskas yra susiję, kad atsirastų bendras vaizdas, kurį būtų galimą parodyti kitiems.
Kaunui palinkėčiau daugiau atvirumo ir pasitikėjimo savimi. Pasitikėjimo trūkumą ypatingai pastebiu fotografuodamas, kai užkalbinu kokį nors žmogų sėdintį prie laipinės ar pardavinėjantį turguje daržoves. Jiems būdingas tam tikras, gal kiek perdėtas, kuklumas. Norėtųsi tuos žmones padrąsinti, pasakyti jiems, kad nesvarbu ar gyvename Šančiuose, ar Kalniečiuose, tuo galima didžiuotis. Kaunui palinkėčiau žinoti savo kursą, išlikti pasitikinčiam savimi ir judėti į priekį.
