— Ugne, tu „nusirengei“ būtent Ispanijos šokio scenoje. Jei būtum likus Lietuvoje, ar būtum nuėjusi tokiu pačiu kūrybiniu keliu?
— Jei būčiau likusi Lietuvoje, man atrodo, aš net nebūčiau pradėjusi kurti. Lietuvoje yra nepalanki atmosfera kūrybai. Aš čia šokau ir niekada nesijaučiau galinti kurti šokį, jo choreografiją. Ispanijoje viskas laisviau: žmonės palaiko, skatina ir stumia į priekį. O nuogumas — jis nebuvo sąmoningas ar skirtas šokiruoti. Mums nuogumo prireikė dėl idėjos atskleidimo.
O tie dalykai, kad moterys turi krūtis, o vyrai ne, čia jau kita polemika. Niekam nekiltų jokių priekaištų, jeigu mes būtume vyrai.
Vieno šokio spektaklio statymo metu norėjome anuliuoti kojas ir išryškinti viršutinę kūno dalį, torsą. Jis turėjo tamsioje scenoje su šoniniu apšvietimu sklandyti tarsi ore. Ilgai galvojome, kokia apranga tiktų, išbandėme įvairiausių spalvų marškinėlius ir niekas netiko. Pabandėme nusirengti — efektas nerealus! Taip nekaltai gimė nuogumas scenoje. O tie dalykai, kad moterys turi krūtis, o vyrai ne, čia jau kita polemika. Niekam nekiltų jokių priekaištų, jeigu mes būtume vyrai.
— O vėliau — kuo toliau, tuo drąsiau?
— Taip. Po to su kolege darėme kitą darbą panašia idėja. Mus domino kūno ir galvos dualumas, kuris egzistuoja visuomenėje. Galva yra racionalioji pusė, labai išvystyta, stipri ir svarbi. O kūnas stigmatizuotas ir tik nešioja galvą, visą mentalitetą. Jis neegzistuoja kaip protingas organizmas. Aš jau nekalbu apie nuogą kūną, kurį mes matome tik pornografiniuose filmuose, reklamose ir labai sexy. Natūralus nuogumas yra tabu.
Darbas susideda iš trijų dalių: ką kalba kūnas, ką kalba galva ir, galiausiai, žmogus, kaip gyvūnas. Nes mes tokie ir esame, mąstantys gyvūnai, tik dažnai tai pamirštame. Kūrybiniame procese ko tik nebandėme. Užsidedame triūsikus — pfff, atrodome žiauriai sexy. O juk mūsų idėja visai neseksuali. Ką gi — reikia juos nusivilkti. Tada ryškioje šviesoje ir šokant pirmąją dalį be galvų atrodome kaip viščiukų broileriai — toks mėsingas vaizdas. Negerai. Atradome kompromisą — nuogos ir 7% šviesa. Išėjo labai gražus kūno kraštovaizdis. Vėl nuogumas atėjo natūraliai, nes jo tiesiog reikėjo. Mat tokio tipo spektaklis su rūbais tiesiog nebetektų savo prasmės.
Tada ryškioje šviesoje ir šokant pirmąją dalį be galvų atrodome kaip viščiukų broileriai — toks mėsingas vaizdas. Negerai.
— Kaip jautiesi šokdama tokį nuogą spektaklį Lietuvoje?
— Bet kokį darbą atvežti į Lietuvą man yra didžiulis iššūkis. Tik čia jaudinuosi prieš lipdama į sceną. O kalbant apie nuogumą, tai yra sensacija ir opi tema. Po pirmo spektaklio parodymo, dar Ispanijoje, įdėjus nuotraukas į „Facebook“, iš lietuvių susilaukiau labai kontroversiškų komentarų: pornografija ir t.t. Ir kai Audronis Imbrasas norėjo atvežti pirmąjį mūsų spektaklį į Naująjį Baltijos šokio festivalį, pagalvojau: bus įdomu. Nes aš nežinau, ar kas nors, be Loros Juodkaitės, yra Lietuvoje visiškai nuogas pasirodęs scenoje. Tai retenybė.
Žinoma, jog žmonės, kurie vaikšto į šokio spektaklius, yra išsilavinę ir aukštesnio mentaliteto, nei interneto komentatoriai, kurie tikriausiai niekada gyvenime nėra matę šokio. Daugiausia kreivas požiūris atsiranda spaudoje. Ten taip parašo ir išsuka, kad galima pagalvoti, jog aš Ispanijoje striptizą šoku...
— Tavo spektakliuose kūnas atrodo visai ne toks, kokį mes esame įpratę matyti. Jis transformuotas, įgavęs kitokias formas. Ar tu bandai savo kūno galimybes ir ieškai jo ribų?
— Visiškai teisingai, mane labiausiai šiuolaikiniame šokyje domina pats kūno tyrinėjimas, jo ribų ieškojimas ir tų pačių ribų praplėtimas. Mes esame įpratę matyti modernųjį šokį, mes žinome jo stilistiką, judesių specifiką. Man tai nebeįdomu. Aš ieškau, ką dar kūnas gali padaryti. Man įdomu apskritai išeiti už modernaus šokio ribų ir, manyčiau, kad aš ten ir esu — moderniojo šokio paribiuose ir paraštėse (juokiasi).
O kalbant apie kūno transformaciją, aš manau, kad mes didžiąja dalimi esame gyvūnai, tai pats kūnas ir jo instinktai. Man tai ir yra įdomu — paliesti gyvūniškąjį pasaulį per kitokį judėjimą. Aš kartais pagalvoju, kad mano šokis yra siurrealistinis, kaip Salvadoro Dali paveikslai: fragmentuotas, sapniškas, kažkokios kūno dalys, kūno vaizdiniai...
— Tai vis dėlto, ar kūnas turi ribas?
— Mano atžvilgiu — ne (juokiasi)! Kalbant paprastai, kiekvienas žmogus yra daugiau mažiau vienodas: mes turime kojas, rankas, galvą. Ir mūsų judesiai atsikartoja. Tačiau kiekvienas kūnas yra individualus. Ir kiekvienas savo kūne gali atrasti netikėtų dalykų, jo galimybių, kas yra unikalu ir nepakartojama. Juk niekas negali tiksliai pakartoti to, ką gali mano kūnas, kaip ir aš negaliu tiksliai atkartoti kitų kūnų judesių. Apskritai kiekviename judesyje yra asmenybės identiteto dalis.
Aš manau, kad mes didžiąja dalimi esame gyvūnai, tai pats kūnas ir jo instinktai. Man tai ir yra įdomu — paliesti gyvūniškąjį pasaulį per kitokį judėjimą.
— Eugenio Barba yra pasakęs: „My body is my country“ (liet. Mano kūnas yra mano šalis). Ar taip yra iš tikrųjų? Ar mūsų kūnai neša užkoduotą mūsų šalies, kultūros mentalitetą?
— Šiek tiek tikrai yra. Aš dirbu su savo scenos kolege, brazile Poliana, su ispanu, su choreografe iš JAV. Ir tikrai galiu pasakyti, kad iš tų kultūrų, iš kur jie atėjo, jaučiasi tam tikras judėjimo stilius, tokie mažyčiai momentai, kuriuose atsiskleidžia. Įtakos duoda viskas: vaikystė, aplinka, kurioje augi, bręsti. Tu stebi žmones, matai, kaip jie juda, kaip elgiasi, kaip sveikinasi ir tai atsispindi tavyje. Bet vėliau, kai išeini skirtingą mokyklą, pakeliauji ir tave moko skirtingų tautų žmonės — įgimtas kūno judesys, tas your country, niveliuojasi. Tačiau vis tiek, daug kas lieka.
— Aš žiūriu į tave ir matau, kad esi labai atviras žmogus. Ar tai buvo visada? Juk esi iš konservatyvios šalies, o scenoje reikia liestis su kitais žmonėmis, kas uždaresniam yra nepatogu...
— Kai man buvo 19 ar 20 metų aš pirmą kartą Lietuvoje nuėjau į kontaktinės improvizacijos festivalį. Aš tiesiog sėdėjau, stebėjau žmones ir negalėjau patikėti: kaip jie gali liestis, kai jie vieni kitų nepažįsta?! Man netilpo galvoje, rodos, sudrebėjo visos mentalinės schemos galvoje (juokiasi). Aš tą vakarą taip ir neišėjau šokti, tik stebėjau sukaustyta baimės. Tačiau kitą dieną sugebėjau save išspirti šokti ir improvizavau ir su vienu, ir su kitu... Man patiko ir buvo didelis atradimas, kaip kūno prasme turi išjungti mąstymą ir būti su kitu kūnu toje akimirkoje.
Aš šiaip esu ta laisva ir atvira lietuvė, bet kai nuvažiavau į Ispaniją gyventi, jaučiausi labai susikausčiusi ir negrabi. Aišku, gal dėl to, kad nepažinojau kultūros ir nežinojau, kaip joje elgtis. Bet ispanai yra super atsipalaidavę ir be problemų. Jie greitai įeina į tavo asmeninę erdvę, kartais net per greitai. Net ir dabar, kai aš jau esu toli pažengusi su savo atvirumu, dar jaučiu savo lietuvišką mentalitetą. Bet šokis žmogų greitai išlaisvina. Dabar lietimasis man natūralus dalykas.
Panašu, kad labiausiai padėjo vieno seminaro požiūris: jame buvo teigiama, jog šokyje mes liečiamės ne emociškai, seksualiai su konkrečiu žmogumi, o su fiziniu kūnu. Tai yra fiziškas kūno ir kūno prisilietimas šokyje. Tai man nuėmė labai daug barjerų!
— O improvizacija su kitu nuogu kūnu?
— Buvo labai įdomus procesas (juokiasi). Po pirmojo darbo, kai pirmą kartą nusiėmėme marškinėlius, pripratome prie savo nuogumo, prie viena kitos nuogumo. Bet kai statėme antrą darbą „be galvų“ ir esi va taip palenkus galvą (rodo), matai savo pilvą, savo lytinius organus ir susipažįsti su savo kūnu iš kito kampo. Tada mums abiem reikėjo priprasti būti nuogoms erdvėje. Kai tai padarai repeticijų metu, po to pasirodyti prieš žmones nėra taip baisu.
Tik kartą, kai rodėme work-in-progress dienos šviesoje, jautėmės labai nuogos ir pažeidžiamos. Tačiau po šios mokyklos pasirodyti scenoje su 7 proc. šviesa tapo visiškai paprasta! Bet vėl, tai požiūrio klausimas, jeigu žiūrėsi į savo kolegę ir galvosi: „O, čia jos papas, o, čia jos šikna“, — apsisunkinsi. Vadinasi, tu mąstai ir nesi užduotyje, nesi šokio akimirkoje.
Bet kai statėme antrą darbą „be galvų“ ir esi va taip palenkus galvą (rodo), matai savo pilvą, savo lytinius organus ir susipažįsti su savo kūnu iš kito kampo.
— Nuogas kūnas jūsų scenoje — moteriškas ar vyriškas?
— Mūsų su Poliana kūnai yra moteriški ir tai akivaizdžiai matosi. Tačiau mes rodome, jog kūnas yra neutralus, tarsi belytis. Aš vis dažniau mąstau apie seksualumo temą ir galvoju, kodėl nėra šokio spektlaklių, kuriuose kalbėtų apie žmogaus seksualumą? Filmuose mes matome daug nuogo kūno ir daug to neskanaus, vulgaraus seksualumo, kuris tiesiog uždaro kelius natūraliam nuogumui kitose meno srityse. O aš manau, kad natūralus seksualumas nėra blogai ir reikia apie tai garsiai kalbėti.
Pas mus seksas vis dar tabu ir tai yra patogu verslui. Nes tik pastačius seksualią mergaitę prie automobilio, galima lengviau parduoti. Man juokinga, kai menas yra apkaltinamas pornografija, pasižiūrėkime — pornografijos yra ne mene, o televizijoje, reklamose. Savo spektakliais siekiu, kad žmonės į nuogą kūną pažiūrėtų visai kitokiomis akimis, jog nuogumas, tai dar ne seksas.
Anksčiau mes labai gindavome savo darbus ir sakydavome, jog tai režisūrinis sprendimas, mūsų kūnai yra belyčiai ir mes nekaltos, jog matosi, kad mes moterys. Tačiau dabar aš pradedu galvoti — ir kas, jeigu tai yra seksualu? Juk tai irgi legalu. Kodėl mes turime teisinti nuogumą? Juk mes gimstame nuogi, tai natūralu. Kodėl mums nereikia pateisinti rūbų? Žmonės matydami mus scenoje nuogas, mato savo požiūrį į nuogumą. Į savo nuogumą. Jie deda prasmes. Mes ant savo kūnų nesame uždėjusios jokios prasmės!
