Nors pats artistas spinduliuoja kuklumu ir teigia, kad nuolat mokosi, stengiasi lygiuotis į aukšto lygio muzikos pasaulio profesionalus, kurių gretoms pats savęs priskirti nedrįsta, greičiausiai niekam nekyla dvejonių dėl O. Ditkovskio talento ir išskirtinio gebėjimo paliesti jautriausias stygas žodžiu bei savo atliekama muzika. Tuo įsitikino bet kuris, bent kartą klausęs „Aktorių trio“, „Meilės trikampio“ ar dueto su Neda Malūnavičiūte dainų. Jau gruodžio 27-ąją Kauno „Žalgirio“ arenoje vyks išskirtinis Nedos koncertas „(Ne)eilinė diena rojuje“, kuriame dainininkė pasirodys seniai regėtame amplua. Apie ilgametę draugystę ir darbą su viena ryškiausių Lietuvos muzikančių, bendrystę, kai nereikia žodžių, sėkmingos partnerystės scenoje paslaptį ir dar daugiau temų interviu su Olegu Ditkovskiu.
– Su Neda koncertuojate ne vienerius metus. Kokia buvo Jūsų pirmoji pažintis su muzikante ir kaip pradėjo drauge kurti, koncertuoti?
– Nedą pažinojau žymiai anksčiau nei pradėjome kartu koncertuoti. Aš niekada neskaičiuoju metų, prabėgusio laiko, bet tai buvo jau gana seniai, dar praėjusiame šimtmetyje. Ją žinojau kaip džiazo dainininkę, atlikėją, fleitininkę, tačiau kiekvienas ėjome savo keliu. Gyvenimas mus suvedė atsitiktinai, o galbūt taip buvo lemta ir mes turėjome pradėti groti drauge, sunku pasakyti.
– Esate žymus Lietuvos aktorius, kompozitorius, muzikantas. Manau, pasirenkate, su kuo norite dirbti, o su kuo ne. Kuo Neda kaip atlikėja patraukė Jūsų dėmesį? Juk bendradarbiavimas tęsiasi iki šių dienų...
– Man nėra priimtinas įvardijimas žymus... Nėra žymių ar nežymių žmonių, tai išgalvota. Esu toks pat kaip ir visi. O kalbant apie Nedą, mes abu esame avinai ir tartum turėtume būti priešininkai, konkurentai, bet yra atvirkščiai. Man patinka aukšto lygio profesionalai muzikantai ir aš pats toks nesu. Mūsų bendradarbiavimas verčia mane tobulėti kaip muzikantą. Kartais reikia save peržengti. Jūs sakote, kad esu aktorius ir atrodo, jog dėl to man scenoje tartum gali būti atleista už tai, kad kažką sugrosiu ne taip. Šioje situacijoje aš bandau save traktuoti kaip lyg jau galintį padėti profesionaliam muzikantui: ne trukdyti, o jį papildyti. Tai yra visiškai kitas lygmuo ir aš turiu pasitempti, vėl mokausi, tobulinu tai, ką turiu groti. Tai man yra labai svarbu ir dėl to esu dėkingas Nedai. Esu dėkingas, kad ji mane pastūmėjo į šį kelią ir aš galiu save tobulinti.
– Prakalbote apie mokymąsi iš kolegų. Viename interviu Neda minėjo, kad iš Kosto Smorigino ir Olego Ditkovskio mokosi pajausti kiekvieną tariamą žodį, išmoko, kad ne tik dainavimas, bet ir kalbėjimas muzikoje yra nepaprastai reikšmingi. O ar Jūs pats, be minėto noro pasitempti, siekio tobulėti, ko nors išmokote iš Nedos?
– Be abejo. Iš jos mokiausi partnerystės tikrąją to žodžio prasme. Nepriklausomai nuo to, kiek scenoje yra žmonių, trys ar penki, jei jie nejaučia vienas kito, iš jų pasirodymo nieko gražaus nebus. Aš išmokau girdėjimo, vienas kito jautimo, kai nėra žodžių. Mums nereikia vienas kitam aiškinti, kad šioje vietoje reikia sustoti, sugreitėti ar sulėtėti. Viskas vyksta organiškai, mes jaučiame vienas kitą be užuominos. Tai yra nematoma publikai, bet žiūrovai energetiškai jaučia dviejų žmonių bendrystę, vienas kito girdėjimą ir tai, žinoma, transliuojama į salę.
– Ar Jūsų bendradarbiavime būta sunkumų, kūrybinių labirintų ar aklaviečių? Ar tenka pasiginčyti kokius kūrinius ir kaip atlikti, įrašyti ar repetuoti, o galbūt galima sakyti, kad Jūsų duetas tiesiog sutvertas vienas kitam?
– Jei dėl kažko iš karto nesutariame, tie klausiamai nėra esminiai. Žinoma, diskutuojame dėl kūrinio tempo, perfrazavimo, o ginčų, aklaviečių tikrai nėra, tai ir svarbiausia. Mes jaučiame, suprantame tą patį. Esame dviese, tačiau mąstome kaip vienetas. Esame viena pulsuojanti juostelė.
– Jūsų dueto koncertai ypatingi, įdomūs, išskirtiniai. Atėjusieji dainuoja drauge su Jumis. Kokia Jūsų dainų ir koncertų sėkmės formulė?
– Nežinau, ar tai galima vadinti sėkme. Jei kūrinyje turi skambėti viena nata, o muzikantas groja kitą, tai yra „falšas“. Manau, tai yra iš karto suprantama. Mano nuomone, esminis dalykas mūsų grojime yra tai, kad mes tarpusavyje tiek žmogiškai, tiek kaip muzikiniai partneriai, vienas kitam neturime „falšo“. Tai yra ilgo bendradarbiavimo esmė. Jei atsirastų kažkoks neatsakingumas, klaidos mes greičiausiai išsiskirtume ir žengtume skirtingais keliais. Kol kas to nėra ir tikiuosi, niekada neatsiras. Didžiausia dovana, kad tarp mūsų nėra „falšo“.
– Kokiam klausytojui skirta Jūsų kuriama ir atliekama muzika?
– Niekada nebuvo tikslo identifikuoti, kam skirta kuriama muzika. Muzikantas atiduoda dalį savo kūrybinės energijos ir jeigu tai randa atgarsį kitame asmenyje, jei žmogus ateina į koncertą, vadinasi, jam to reikia. Mes nerašome, kad mūsų muzika skirta vienokio ar kitokio amžiaus žmogui. Manau, jog žmonės, žinodami, ką mes grojame ir apie ką dainuojame, kalbame, patys pasirenka ateiti ar ne.
– Jūsų ir Nedos duetas išskirtinis, profesionalus, turintis savitą braižą: ar šiandien dar norisi eksperimentuoti, ar jau esate atradę savo liniją ir naujų vėjų ieškoti nebesinori?
– Mes nuolat atrandame šį tą naujo, ypač Neda. Ji, grodama su „4Tango“, Vytautu Labučiu vysto savo veiklą tiek džiaze, tiek kitose stilistikose. Ji ieškantis žmogus, o ne užsidariusi vienoje kertelėje ir tai labai gerai. Tai rodo, kad ji yra įvairiaplanė atlikėja. Man didžiausią malonumą, įspūdį paliko koncertas, kuriame kūrybines jėgas sujungė Vytautas Labutis, Feliksas Zakrevskis, Neda ir aš. Šią programą buvome pavadinę „Poetinis džiazas“. Tai neįspraudžiama į išskirtinai poezijos ar džiazo rėmus. Poetinis džiazas suskambėjo ir man buvo labai gera, kad aš grojau tarp profesionalių muzikantų, tai glosto mano savimeilę. Jei būčiau turtingas žmogus, šį projektą neščiau per Lietuvą.
– Gruodžio 27-ąją vyks Nedos koncertas, kuriame skambės išskirtinai populiariosios muzikos programa. Daugelis iki šių dienų mintinai moka ir yra pasiilgę šios stilistikos muzikantės kūrinių. Kaip Jūs vertinate šį dainų repertuarą, Nedos populiariosios muzikos amplua?
– Neda dar kartą įrodo, kad populiariąją muziką galima atlikti aukštesniame lygmenyje. Būsimame koncerte dainuos Neda, o drauge pasirodys ir orkestras, taigi, pasirodymas bus platesnis muzikantų prasme, yra rengiamos specialios aranžuotės. Tai, kas dainuota prieš keletą metų, verčiama į kiek kitokią muzikinę aranžuotę. Žinantiems šias dainas jos gali suskambėti kitaip. Tai nėra šokas, bet nauji ieškojimai, kuriais tikimasi paliesti klausytoją.
– Vadinamoji dainuojamoji poezija, nors šis terminas ir nėra labai tikslus, dabar ir prieš dešimtmetį. Ar matote skirtumų? Ar nemanote, kad pats į šį žanrą įnešėte naujų vėjų?
– Galbūt tikrai nereikėtų sakyti „dainuojamoji poezija“. Šis terminas atsirado tuomet, kai jį pasiūlė Vytautas Kernagis, siekdamas įvardinti tam tikrą žanrą, kad žmonės žinotų, kur jie ateina; kad tai ne pop muzika, ne džiazas ar klasikinė muzika. Greičiausiai reikėtų vartoti ne dainuojamosios poezijos terminą, nes, jei yra dainuojamoji, turėtų būti ir šokama poezija. Kita vertus, šio termino reikia publikos orientavimui, jog žmonės suvoktų, kas yra mūsų atliekama muzika. Dažniausiai dainuojamoji poezija atsirado nuo aktorinių dainų. Manau, paprasčiau, tiksliau šią muziką būtų įvardinti autorinės dainos terminu.
Įvertinti pokyčius aptariamame žanre yra sudėtinga. Jei norėčiau juos įvardinti, turėčiau kaip kritikas dalyvauti daugybėje koncertų, o tam tiesiog neturiu galimybių. Aš daug ko nežinau, nepažįstu daug atlikėjų iš jaunosios kartos, nes mūsų keliai nesikryžiuoja. Manau, jei žmonės ateina į vieno ar kito muzikanto koncertą, tai yra reikalinga. Vadinasi, jie pažengę, jei neateina, yra kita problema.
– Kodėl pasirinkote propaguoti būtent šį, autorinės dainos, ar, kaip įprasta sakyti, dainuojamosios poezijos žanrą, o ne kurią nors kitą stilistiką?
– Aš neturiu muzikinio išsilavinimo. Mano gyvenime taip atsitiko, kad negalėjau jo turėti, nors nežinau, kaip dabar gyvenčiau, jei būčiau mokęsis muzikos mokykloje. Nepaisant to, muzika mane visada traukė. Mano gyvenime labai daug padėjo mano lietuvių kalbos mokytoja Violeta Tapinienė, atėjusi dirbti ką tik po universiteto baigimo. Ji nenurašė mūsų kaip bendros mokinių masės, o atvirkščiai, traukė kūrybiškumą. Jos dėka aš pradėjau rašyti dainas. Kartą ji pasakė, kad bus pamoka apie Kazį Binkį ir išreiškė norą, kad parašyčiau muziką visoms „Utoms“. Sėdėjau naktį, nemiegojau, bet parašiau. Ji skatino mano kūrybiškumą ir galbūt nuo tada aš ir panirau į muzikos klodus. Buvo laikas, kai mėgdžiojome „bitlus“, „ledzepelinus“, bet gerai, kad aš iš to išaugau ir išėjau kitu keliu. Galbūt įtakos turėjo ir Vytautas Kernagis, parodęs, kad ir su vienu instrumentu, balsu galima pasakyti labai daug.
– Kaip jus aplanko geros idėjos? Kaip dažniausiai prasideda kūrybos procesas? Kuriate žmogui, paliestas įvykio, emocijos?
– Šis procesas niekada neprasideda, jis nebent gali pasibaigti. Tai mano gyvenimo būdas. Jei tai būtų matematinė formulė, būtų lengviau atsakyti. Aš iš to valgau duoną ir kito gyvenimo būdo neturiu. Kūryba yra visame kame: kiekvienoje akimirkoje, žingsnyje, ką bedaryčiau.
