Perezas dirbo radijuje ir teatre, rašė literatūros kritiką ir vertė (be kita ko, Shakespeare‘ą), koncertavo su šokio trupėmis. Jo poezijos knygos pasirodė anglų ir kitomis kalbomis, buvo apdovanotos Nacionaline Kubos premija. Su perujietišku būgnu cajon Perezas atliko savo eiles Niujorke, Amsterdame, San Paule, Dubline, Berlyne ir daugelyje kitų Amerikos, Europos ir Azijos miestų.
Lietuvoje Omaras Perezas dalyvaus poezijos ir muzikos fiestoje „Garsūs žodžiai!“, kuri vyks Kaune, VDU didžiojoje salėje, sausio 22-ąją, šeštadienį, 16 val. Renginyje taip pat dalyvaus poetas ir performeris Rolandas Rastauskas su gitaristu Juozu Milašiumi , taip pat Greta Ambrazaitė (kog leval). Tai „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“ atidarymo šventės dalis.
– Trumpai papasakokite apie savo gyvenimą ir literatūrinę veiklą.
– Mano gyvenime literatūrinės veiklos nedaug; nors verčiu ir užsiimu rašymu, esu poetas, ne literatas. Daug daugiau laiko skiriu kitiems menams, pavyzdžiui, muzikai ir tapybai, nei rašymui siaurąja prasme. Be to, esu šeimos žmogus, kaip ir kiti.
– Gal galėtumėte pakomentuoti apie šiandieninę kultūrinę situaciją Kuboje?
– Be abejonės, Kuboje esama realaus meninės kultūros potencialo, tačiau šiuo metu vyrauja sąstingis, bet ne krizė. Aišku, apibendrinant ir atsižvelgiant į išimtis, galima teigti, kad Kubos kultūra šiandien yra standartinis reiškinys, produkuojamas ne tik dėl, bet ir dažnai iš tarptautinės meno rinkos anklavų. Atrodo, kad tai ne vietinis, o visuotinis fenomenas, būdingas privilegijuotoms periferijoms. Kubos kultūros renesanso teks palaukti kokius 50 metų.
Kubos kultūros renesanso teks palaukti kokius 50 metų.
– Kokias temas nagrinėjate savo poezijoje?
– Bet kuri tema yra tema; aš norėčiau pabrėžti garsą, tuomet prasmės beprasmybę, kuri būdinga prasmei, neprotingumą, kuris būdingas protui.
– Na, o dabar pereikime prie įkvėpimo: ką pirmą kartą perskaitėte ir kokie autoriai padarė jums įtaką?
– Tiesą sakant, kaip ir daugelio Lotynų Amerikos intelektualų, mano pradinis išsilavinimas buvo labiau anglosaksiškas nei griežtai lotynų amerikietiškas. Prieš pradėdamas studijuoti Martí[1] žavėjausi Hemingway'umi. Pats Martí jau XIX a. įspėjo apie šią tendenciją. Tačiau šiandien mieliau kalbu ne apie įkvėpimą ir įtakas, o apie atsitiktinumus, sutapimus. Šia prasme Krišnamurtis man toks pat svarbus kaip Johnas Coltrane'as. Poezija neapsiriboja minties ar veiksmo modeliu. Ji – minties ir veiksmo šaknis.
– Kaip manote, ar poeto kūryba „evoliucionuoja“? Kaip bėgant metams keitėsi jūsų tekstai?
– Išmokau nepasitikėti evoliucijos terminu, nes tiksliai nežinau, ką evoliucija reiškia. Man atrodo, kad kai vartojami tokie terminai kaip evoliucija ar revoliucija, galiausiai kalbama tik apie techninę ar technologinę pažangą. Nė vienas menininkas negali evoliucionuoti pats, mes galime tik nepasiduodami barbariškumui liudyti apie žmonių rūšies evoliucinį sąstingį ir galimą jos išnykimą spartėjant mašinų, robotų ir zombių gamybai. Aš pats, kaip jau minėjau, prieglobstį radau garse, ritme, melodijoje, spalvoje. Nelaikau savęs tekstų kūrėju, bet poetinės „prima materia“ rinkėju.
Nelaikau savęs tekstų kūrėju, bet poetinės „prima materia“ rinkėju.
– Ar galėtumėte rekomenduoti eilėraštį ar kitą jums patikusį kūrinį?
– Galite pradėti nuo „Dieviškosios komedijos“ ir baigti paskutine daina, kurios klausiausi vakar vakare, pavyzdžiui, „Audioslave“ „Like a stone“.
– Jūsų poezijoje svarbų vaidmenį atlieka muzika, ar manote, kad poezija ir muzika papildo viena kitą?
– Jos ne tik papildo viena kitą, bet ir yra tas pats vaisius, tie patys syvai. Jos yra to paties gyvūno kūnas, kraujas ir kaulai. Dar yra specializacijos, bet tai jau atskira tragikomedija.
– Esate ne tik menininkas, poetas ir muzikantas, bet ir vertėjas. Kokių literatūros žanrų kūrinius verčiate? Kokį kūrinį ar autorių versti jums labiausiai patiko? Kurį išversti buvo sunkiausia?
– Verčiu visko po truputį, tačiau pirmenybę teikiu poezijai. Neturiu mėgstamiausio autoriaus, kurio kūryba norėčiau išversti, man patiko versti Shakepeare'ą ar Dylaną Thomasą, kurie sudėtingi ir tuo pat metu stimuliuojantys. Nežinomas poetas, reperis, populiari daina tam tikru metu gali būti tokie pat malonūs iššūkiai. Vertimas yra natūralus procesas, laikas ir vieta turi didesnę reikšmę nei vardai.
– Kaip jaučiate, kad eilėraštis yra baigtas, ir kaip jį redaguojate? Ar daug laiko praleidžiate redaguodamas savo eilėraščius, ar eilėraštis ateina kaip impulsas?
– Būna įvairiai. Tačiau bet kuriuo atveju eilėraštis niekada nebūna baigtas, arba tai ne eilėraštis.
– Jūsų eilėraščiuose gana dažnai pasitaiko religinių motyvų. Koks jūsų santykis su religija?
– Įdomu tai, kad ką tik su drauge prisiminėme Krišnamurčio frazę: arba viskas šventa, arba nėra nieko šventa. Religija yra slenkstis, durys ir galiausiai struktūra. Begalybė slypi už bet kurios religijos ribų. Religija yra tarsi raketa, kuri skraidina iki kito aparato, o paskui suyra. Tam tikru požiūriu esame tik gyvos būtybės, plūduriuojančios dinamiškoje tuštumoje, kurios nesuprantame. Nėra jokių garantijų. Nėra jokių išrinktųjų tautų, jokių pranašų, jokios doktrinos, jokių formulių, jokių draudimų. Štai kur prasideda gyvenimas.
– Kaip sugalvojote poeziją palydėti muzikos instrumentu?
– Ši idėja yra sena, nežinom, kas ją sugalvojo.
– Ar jums, kaip menininkui, svarbi kultūrinė bendruomenė, ar labiau laikote save individualiu kūrėju? Ar jaučiate kolegų įtaką savo kūrybai? Ar esate vykdęs bendrų projektų su kitais menininkais?
– Esu individas, esantis kultūros bendruomenėje, tai yra, žemėje. Neįmanoma nebendradarbiauti, išvengti įtakų, nesutapti su kitais, žmonėmis ar ne, gyvais ar mirusiais, žinomais ar nežinomais. Žinoma, poezija turi savo DNR ir kartu yra visko, kas egzistuoja, DNR.
– Ar manote, kad pandemija turėjo įtakos jūsų kūrybai? Jei taip, koks jos poveikis?
– Be abejo, nors dar per anksti tai deramai įvertinti. Kita vertus, pandemija – tos pačios temos variacija: pasaulis griūva, jam reikia nepaprastų stimulų, kad galėtų išgyventi. Dabartinis pasaulis dirbtinis, manipuliuojantis gamta, kad pasiektų įspūdingų katastrofų ir galėtų jomis efektingai linksminti ir stebinti. Trumpai tariant, atitraukti žmonių dėmesį nuo tikrojo kelio.
– Pandemijos laikai paveikė mūsų judėjimą ir negalėjome laisvai keliauti. Kiek jums svarbios kelionės? Ar pasiilgote kelionių?
– Keliauti – tai versti save. Štai kodėl tai svarbu, nes vertimas taip pat yra kelionė. Kaip ir skaitymas ar dainavimas. Keliaujame balsu. Lezama Lima[2] teigė, kad keliauja sėdėdamas fotelyje.
– Kokią knygą šiuo metu skaitote?
– Hanso Ruescho „Sugrįžimas į pasaulio viršūnę“.
– Baigdamas mūsų pokalbį, norėčiau paklausti, ką patartumėte jauniems poetams, pradedantiems poezijos kelią?
– Niekada nemanykite, kad poezija yra literatūros žanras. Didysis sprogimas, kuris, kaip laikoma, sukėlė nepaprastus padarinius, tik viena iš teorijų. Poezija yra veiksmo / neveikimo forma, senesnė už Didįjį sprogimą, o jos galutiniai padariniai dar pasireikš ateityje.
[1] José Martí, Kubos rašytojas, žurnalistas, nacionalinio išsivadavimo veikėjas.
[2] José Lezama Lima – Kubos rašytojas, poetas, eseistas.
