Susiklosčius palankiom ekonominėm aplinkybėm pasaulyje, jam pasisekė pakelti šalies ekonomiką. Prisipildė žmonių šaldytuvai ir televizoriai, pastarieji pradžioje – pramogomis. Klestėjo kultūra ir menas. Augo gerbūvis. Putinu buvo patikėta, o po to prasidėjo: gniaužiamas laisvas žodis, Bolotnaja, nužudyti žurnalistai Listjevas, Politkovskaja, Rusijos liberalų lyderis Nemcovas, vėliau – istorija su Navalnu. Manipuliacijos su rinkimais ir eilė surežisuotų karų.
Putino autoritarizmas augo kaip ant mielių. Reabilituojamas Stalinas. Visa tai vyko palaipsniui, įtraukiant akademinę terpę ir pramogų pasaulį. Rusija, kaip neskambėtų paradoksaliai, vis labiau dešinėjo. Tėvynė, šeima, bažnyčia tapo nekvestionuojamomis vertybėmis. Na, ir žinoma, patriotizmas. Patriotizmas buvo pumpuojamas pro visus įmanomus galus: sportą, pramogas, medijas ir galiausiai – per tuos pačius karus. Karas – geriausias būdas žindyti jau paūgėjusį patriotą.
Karas – geriausias būdas žindyti jau paūgėjusį patriotą.
Galiausiai atsirado labai ryškus naratyvas, kad vakarai – supuvę, kad tai yra blogis, gėjai ir kita velniava. Tikrai dvasinga – tik Rusija ir tik ji išgelbės pasaulį. Ši idėja – labai nenauja, stipriai plėtojama dar nuo Dostojevskio laikų. Ji buvo patraukli ir kultūros veikėjams. Apie tai savo manifeste rašė net garsus mano kartos režisierius Bogomolovas, kuris prieš tai buvo visiškas liberalas ir antisistemščikas. Galiausiai jis pastatė Stalino mylimiausio dramaturgo pjesę „Slava“.
Bet didžiausia šventa karve, žinoma, tapo II-asis pasaulinis karas, kurį jie vadina „Velikaya otechestvennaya voina“. Čia jie sau prisiėmė visus laurus kaip pasaulio išgelbėtojai. Taip pat buvo surastas ir artimiausias priešas – fašistai, banderovcai ir visokie kitokie antžmogiai ukrainiečiai. Ir visgi, orlaidė dar nebuvo visiškai uždaryta – buvo daug ir laisvos kūrybos, pradedant rusišku repu, baigiant laisvu, neideologiniu teatru ir kinu. Buvo daug patrauklaus, vakarietiškas madas sekančio jaunimo, liberalių menininkų ir verslininkų. Bet jie tiesiog atsiribojo nuo politikos ir gyveno savo gyvenimą, tarsi gyventų kitoje šalyje.
Bet ledas tirpo, nors dar visi smagiai ant jo čiuožė. Niekas netikėjo, kad gali įvykti tai, kas įvyko, juolab jeigu Rusija yra gėrio šalis – tarp daugelio paralelių su fašistine Vokietija, ši, matyt, yra svarbiausia. Naciai buvo įsitikinę, kad jie į pasaulį atneš gėrį. Vasario 24-ą, kai ledas įlūžo, Rusija paniro į rudą fašistinį dumblą ir net susikūrė sau naują ženklą Z, labai jau primenantį svastiką.
Dabar ten jau nieko neįmanoma padaryti. Maskvoje ant kiekvieno kampo stovi po omonininką – už žodį „karas“ gresia 15 metų. Rusams, tokiems kaip Čulpan Chamatova ar Marina Davydova, kurie negali juoda vadinti balta, lieka vienas kelias – bėgti. Pagaliau Putinas ištarė visiškai nacistinius žodžius: mūsų tauta turi apsivalyti, nesusipratėlius išspjauti kaip muses iš burnos.
Ką šis vasario 24-ą gimęs naujas fašizmas daro, mes visi gerai matome. Fašizmas atneša tik kančias ir mirtį. Iš pradžių kitiems, o po to neišvengiamai bumerangas grįžta. Tai istorija jau ne kartą parodė. Prieitas visiškas kraštas, ir čia jau nebėra jokios išeities. Tikiu, kad Putinui šis karas bus paskutinis.
Šis komentaras buvo paskelbtas Oskaro Koršunovo „Facebook“ paskyroje, perpublikuotas su autoriaus leidimu
