Viešnagės pas A.Žmuidzinavičių
Triukšmą, draskantį J.Basanavičiaus gatvę, Dvarionai girdi retai. „Bet tai, kas ten vyksta, atvirai pasakysiu, yra skandalas. Tai nereprezentuoja nei mūsų valstybės, nei kultūros, nei papročių“, – įsitikinęs muzikas.
Ten rinkdavosi ne vien intelektualai iš meno pasaulio, bet ir labai svarbūs valstybės asmenys.
Jo šioje gatvėje nesutiksi. „O gaila, – atsidūsta. – Nes kadaise čia skleidėsi labai gražios tradicijos.“
J.Basanavičiaus gatvę nuo saulės slėpė didžiuliai seni kaštonai. Liepą po simfoninių koncertų Vasaros estradoje publika plūsdavo ant Palangos tilto palydėti saulės ir pasidalyti išgirstais įspūdžiais.
„Po to būdavo priimta užeiti į dailininko Antano Žmuidzinavičiaus vilą. Ten rinkdavosi ne vien intelektualai iš meno pasaulio, bet ir labai svarbūs valstybės asmenys – politikos ir visuomenės veikėjai: Juozas Urbšys, Petras Klimas, Juozas Keliuotis ir kt. Tėvas sėsdavo prie rojalio ir akompanuodavo B.Grincevičiūtės dainavimui“, – pasakoja J.Dvarionas.
Susitikimai formavo pasaulėjautą
Vaikams šioje aplinkoje visada rasdavosi vietos: „Tikrai nebuvome izoliuoti, mūsų būdavo pilna, nes labai įdomu.“
J.Dvarionas įsitikinęs, kad bendravimas su iškiliausiais to meto atstovais suformavo jo kartos pasaulėjautą ir vertybes.
Mes jau šį tą žinojome ir mums nereikėjo nieko aiškinti ar įrodinėti, kai atėjo palaimintas Sąjūdis ir kova už nepriklausomybę.
„Tai paliko neišdildomą pėdsaką ir mus padarė truputį kitokius: persiėmėm inteligencijos, ramybės, pagarbos ir takto. Tie žmonės buvo iškilios asmenybės, atrasdavusios laiko ir mums. Ir ne didaktiniais pamokymais arba auklėjimo valandėlėmis, bet prasmingais pasakojimais. Labai įstrigo J.Keliuočio pasakojimai, ką jis patyręs Sibire. O anais laikais viskas buvo už 1007 durų. Tačiau mes jau šį tą žinojome ir mums nereikėjo nieko aiškinti ar įrodinėti, kai atėjo palaimintas Sąjūdis ir kova už nepriklausomybę“, – svarsto J.Dvarionas.
Jis pažymėjo, kad tradicija valstybės elitui ilsėtis Palangoje – labai sena, susiformavusi dar prezidento Antano Smetonos laikais: „Prieš karą Birutės alėjos ir J.Basanavičiaus gatvės kampe stovėjo namas, kurį nuomojosi prezidentūra.“
Legendinė „Sausoji jūra“
J.Dvarionas nušoka į 1952–1954 metus ir pasakoja apie tuometę madą J.Basanavičiaus gatve vaikštinėti vilkint chalatą.
„Beje, jie būdavo labai gražiai pasiūti ir puošnūs. Sovietų Sąjunga anuomet draugavo su Kinija, todėl buvo galima gauti kiniško šilko. Kiekviena ponia ieškodavo kokio nors įmantresnio audinio, iš kurio pasisiūdavo chalatą. Prie jo avėdamos elegantiškus batelius damos kulniuodavo palydėti saulės, tačiau 1955–1956 metais Palangos vykdomasis komitetas sukėlė skandalą ir pareiškė, kad su chalatais vaikščioti nepridera“, – šypsosi J.Dvarionas.
Vyrai saulei palydėti vilkdavosi baltus kostiumus su idealiai išlygintomis kelnėmis.
Norint ten praleisti vakarą, vietą reikėdavo rezervuoti prieš dvi savaites.
Populiariausia vieta pasilinksminti anuomet buvo legendinė „Sausoji jūra“.
„Ji buvo šalia Vasaros estrados ir kurhauzo. Norint ten praleisti vakarą, vietą reikėdavo rezervuoti prieš dvi savaites. Restorane skambėdavo muzika, liedavosi šampanas, vykdavo ne diskoteka, o šokiai“, – skirtumą pabrėžia pašnekovas.
