Kultūros ir meno pasaulis šiemet plačiai mini S.Paradžanovo 100-ąsias gimimo metineS.Paroda sudaryta iš Valstybinio Sergejaus Paradžanovo muziejaus, veikiančio Jerevane (Armėnija), rinkinių. Ekspozicijoje – apie 30 fotografijų. Tai – senos Tbilisio armėnų šeimos, kurioje gimė S.Paradžanovas, nuotraukos; jo mokyklos, studijų kinematografijos institute fotografijos; kadrai iš filmavimo aikštelių ar parodos atidarymo lageryje.
Parodos kuratorė Liucija Armonaitė pasakoja: „Į valdžios nemalonę ir KGB akiratį S.Paradžanovas pateko 1971-aisis, kai aštriai pasisakė Baltarusijos kūrybinio jaunimo ir jaunųjų mokslininkų susirinkime Minske. Menininkui, gąsdinančiam savo disidentiniu elgesiu, inkriminavo homoseksualumą; jis ne kartą buvo kalinamas“.
Anot L.Armonaitės, net po to, kai „sukūrė savo nepakartojamus, pasaulyje pripažintus kino šedevrus („Užmirštų protėvių šešėliai“, „Granato spalva“, „Legenda apie Suramo tvirtovę“ ir kt.), sovietinės valdžios apologetai nenurimo“ – menininką kaltino formalizmu, socialistinio realizmo ignoravimu. O kai Paradžanovas pasisakė prieš Ukrainos intelektualų persekiojimą, jam uždraudė kurti filmus, „penkeriems metams nugrūdo į kalėjimą“. Valdžios nepaveikė net tai, kad Paradžanovo išlaisvinimo reikalavo pasaulio kino bendruomenė, tarp jų – garsieji Federico Fellini, Robertas De Niro.
Lageryje S.Paradžanovas rašė scenarijus, piešė, ėmė kurti koliažus. Ir, pats būdamas kalinys, mokė kriminalinius nusikaltėlius dailės, surengė nuteistųjų kūrybos ekspoziciją. Dar mokė nuteistuosius rašyti scenarijus. Šiems išėjusius į laisvę, nukreipdavo juos pas žinomus režisierius, pavyzdžiui, Andrejų Tarkovskį.
Atskiro dėmesio vertos fotografijos, įamžinusios S.Paradžanovui artimas moteris. Tai – jo močiutė Liza, motina Siran. Tarp jų – ir pirmoji žmona totorė Nigyar, kurią dėl meilės kitatikiui Sergejui nužudė jos giminės. Antroji žmona – ukrainiečių diplomato dukra Svetlana Ščerbatiuk, su ja jie susilaukė sūnaus Sureno.
Ypatingą vaidmenį kūrėjo gyvenime suvaidino poetė, bohemos „liūtė“, menininkų mūza Lilya Brik. Tai ji per savo seserį, ištekėjusią už garsaus prancūzų rašytojo, Gonkūrų akademijos nario Louiso Aragono, tarpininkavo, kad prancūzas asmeniškai kreiptųsi į SSRS komunistų partijos CK generalinį sekretorių Leonidą Brežnevą, prašydamas išlaisvinti apšmeižtą, be kaltės nuteistą S.Paradžanovą. Į prašymą buvo atsižvelgta: penkerių metų kalinimas buvo sutrumpintas metais.
„Išskirtinio talento menininkas garsėjo staigiu, karštu ir nepatogiu charakteriu, žaismingomis, „aštriomis“, dažnai jam pakenkdavusiomis provokacijomis“, – tvirtina parodos kuratorė. Dar jis labai mėgo fotografuotis, pats „dėliojo“ fotografijų kompoziciją, bet prisileisdavo tik talentingus fotografus. Tarp jų – S.Paradžanovo draugai, garsūs Kaukazo fotomenininkai – Zavenas Sargsyanas (Jerevanas) ir Jurijus Mečitovas (Tbilisis).
Fotografijose S.Paradžanovas užfiksuotas filmavimo aikštelėje, bendraujantis su bičiuliais kolegomis – italų aktoriumi Marcello Mastroianni ar rusų režisieriumi Andrejumi Tarkovskiu. Ekspozicija, kaip pastebi L.Armonaitė, dovanoja ir netikėtą žinią apie S.Paradžanovo ir mūsų garsiojo grafiko Stasio Krasausko draugystę; ją liudija S.Krasausko kino kūrėjui dovanotas darbas su dedikacija.
S.Paradžanovas pasaulio kino istorijoje vertinamas kaip vienas iš dešimties iškiliausių menininkų, kūrusių savita, tik jam būdinga kino kalba. Jis paliko ryškų pėdsaką trijų valstybių – Ukrainos, Armėnijos, Gruzijos – kino istorijoje. Ukrainoje sukūrė filmą „Užmirštų protėvių šešėliai“ (1964), kuris ženklino poetinio kino pradžią ukrainiečių kinematografijoje, pelnė daugybę apdovanojimų tarptautiniuose festivaliuose.
„Armėnfilme“ nufilmavo savo garsiausią kino šedevrą „Granato spalva“ (1968), pasakojantį apie viduramžių Kaukazo tautų dainių Sajat Novą. Italų kino legenda Michelangelo Antonioni šį filmą apibūdino kaip grynojo grožio etaloną, kai filmu gali žavėtis, net jei jo ir nesupranti. Filmai „Legenda apie Suramo tvirtovę“ (1984) ir „Ašik Kerib“ (1988) – „Gruzijafilmo“ aukso fondas; šios juostos padarė įtaką Azerbaidžano, Irako, Irano, kitų šio Rytų regiono valstybių kinematografijai.
S.Paradžanovo filmografijoje – vienuolika vaidybinių ir dokumentinių filmų, daugybė nerealizuotų scenarijų. Dar jis garsėjo kaip nepralenkiamas žaismingų, anekdotus primenančių gyvenimo situacijų meistras.
Paroda Zarasų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje veiks iki lapkričio 18 d.
Parodos kuratorė – Liucija Armonaitė.
