– XIX amžiuje Bronislovas Zaleskis, lenkų ir baltarusių rašytojas, politinis veikėjas palygino Adomo Mickevičiaus „Vėlines“ su „Dieviškąja komedija“. Pamačiau paralelę su jūsų kūryba – irgi Dante, Mickevičius, taip pat Dostojevskis, Shakespeare'as – plačios aprėpties, gilūs kūriniai. Kaip jie ateina į jūsų kūrybą?
– Kažkaip labai paprastai. Pirmiausia pasižiūriu į knygų lentyną, žiūriu – stovi kažkada pirkta knyga. Pavartau, padedu atgal, po kažkurio laiko pagalvoju, gal reikia pabandyti ir teatre padaryti kažkokį fragmentą. Taip nejučia įsitraukiu į patį procesą. Tačiau gal tas procesas įdomesnis negu rezultatas.
– „Vėlines“ norėjote statyti dar tada, kai dirbote Jaunimo teatre. Tąsyk nestatėte, padėjote ir brandinote?
– Ne. Reikėjo rašyti paraiškas. Teatro meno taryba sutiko, kad darytume „Vėlines“. Vėliau nunešė paraišką į ministeriją, gal savaitę ar dvi laukėme atsakymo. Tuometinis Meno reikalų valdybos viršininkas pasakė „ne“ ir tais laikais viskas taip ir nutrūkdavo. Antrą kartą prašyti, paklausti ar kažkaip derėtis buvo neįmanoma.
– Tačiau jūs minties nepaleidote visus tuos metus?
– Tikrai paleidau. Galima būtų šiek tiek spekuliuoti, kad aš skaudžiai tai išgyvenau. Paskui teatro meno vadovas (Varšuvos nacionalinio teatro meno vadovas Janas Englertas) festivalyje ar kur kitur priėjęs sakė norintis susitikti Vilniuje. Atskrido ir patikino, kad aš turiu pastatyti „Vėlines“ pas juos. Žinoma, aš padėkojau ir sakiau, kad man tikrai smagu, jog šitam kūriniui pakvietė mane.
Pažadėjau pagalvoti keletą dienų, bet buvo aišku, kad tokie kvietimai nedažni. Aš labai džiaugiuosi, kad pakvietė, jog galėjau dirbti su tokia nuostabia trupe aktorių ir labai puikiomis sąlygomis. Iš jų mūsų teatrai galėtų imti pavyzdį.
Kai turėdavau laiko, apeidavau visą teatrą, matydavau, kad iš kartos į kartą visa tai yra perduodama. Be jokių sunkių momentų ir pastatėme spektaklį.
– Kai rašytos „Vėlinės“, aktualus buvo Sąjūdis, patriotizmas. Kas aktualu dabar?
– Kaip nekeista, per keletą metų tai tapo vėl aktualu. „Vėlinėse“ yra labai aštrių ir skaudžių dalykų, tai žaizdotas kūrinys. Tikrai didingas kūrinys, jį galima drąsiai lyginti su Dantės kūriniu.
Kažkada skaičiau rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus interviu, kad be reikalo mes užmiršome Adomą Mickevičių. Gal ne taip cituoju, bet jis labai tiksliai pasakė, kad mes turime džiaugtis, didžiuotis ir dalintis šituo autoriumi.
– Kai pastatėte spektaklį Lenkijoje, daug kritikų rašė, kad pjesę perskaitėte ne taip lenkiškai, kaip lenkai yra įpratę. Todėl kyla tautinis klausimas, ar A.Mickevičius labiau lietuvis ar lenkas? Ar jums apskritai kilo tokia mintis dirbant su „Vėlinėmis“?
– Literatūra yra kalba, jis kalbėjo, galvojo, sapnavo, bendravo lenkų kalba, bet vaikščiojo Lietuvos žeme. Jis puikiausiai tai suvokė ir galbūt tąkart nebuvo tokios ribos. Buvo riba tarp Rusijos ir Lietuvos, Lenkijos. Koks skirtumas, ar jis daugiau lietuvis, ar daugiau lenkas. Gražu, kad jis tiek kartų mini tą Lietuvos vardą savo kūryboje. Ir dabar kokį jauną rašytoją net apšauktų, kad per daug kosmopolitiškai rašo, o A.Mickevičiaus neformalūs žodžiai yra nuoširdūs.
– Kaip rinkotės aktorius šitam spektakliui, ar jums buvo pažįstamas tas teatras?
– Žinoma, žiūrėjau spektaklių, bet juos stebėdamas aš neatpažįstu aktoriaus. Aktorius kviečiau į susitikimus, bet nebuvo taip, kad duočiau kažkokių užduočių ar tikrinčiau patyrusius aktorius – būtų labai negražu iš mano pusės. Jų biografijos kalba.
– Dažnai aktorius turi amplua. Ar nekreipėte į tai dėmesio ir tiesiog su juo dirbote, bendradarbiavote ir siekėte bendro rezultato?
– Gal ir ne. Kai teatre apie aktorių yra susidariusi nuomonė, kad jis gali atlikti būtent tik tokius vaidmenis, aš ateinu kaip režisierius, stengiuosi negirdėti išankstinės nuomonės. Režisierių kaita yra geras dalykas teatre.
Žmogų reikia pažinti, stengtis įžiūrėti kažką daugiau, nei yra jo veiksmuose, kalboje. Svarbiausia – nepražiūrėti žmogaus.
– Aš irgi nukeliavau, prisiminiau Javaičio filmą, kuriame filmavo jus repeticijos metu. Galvoju, koks jūs režisierius, kaip jūs dirbate su aktoriais? Ieškote, stengiatės atskleisti aktorius, turite savo viziją, norite, kad jis įgyvendintų jūsų matymą?
– Nieko panašaus. Galbūt anksčiau, kai to laiko būdavo mažai ir jo netaupydavai. Dabar sąlygos visai kitokios. Atsirado disciplina, kuri yra labai svarbi ir tu supranti, kad negalima švaistytis pažadais, negalima švaistytis laiku ir kad darbas ar repeticijos turi būti šiek tiek prasmingos. Kai pagalvoju apie ankstesnius laikus, kiek yra tuščiai prasėdėta, nors kažką vis tiek padarydavome. Dabar būčiau išmestas iš bet kur.
– Kodėl?
– Už tokį gyvenimo būdą, požiūrį į darbą.
– Klausimas apie ištikimus bendražygius – dirbate su sūnumi ir žmona. Ar visada sutariate?
– Ši problema – psichologų knygutėse, jos nėra ir neturi būti. Man labai smagu, kad sūnus dirba kartu, man smagu, kad žmona kartu. Tik džiaugtis tuo.
– Ką jums reiškia Vėlinės?
– Vėlinės nuo vaikystės būdavo smagi šventė, dabar tik šiek tiek liūdnoka darosi. Jaunystėje būdavo taip smagu, taip laukdavome, kada galėsime pridegti ugnelių. Anksčiau būdavo labai šviesi šventė. Tačiau buvome jauni, visai kitokie. Dabar šiek tiek kitaip, bet tai natūralu. Gal toks šiltas susitikimas su išėjusiais. Turbūt nereikia taip mistifikuoti šitos dienos.
Parengė Viktorija Juškauskaitė ir Gertrūda Stripeikytė.
-
Atsisveikinimas su netikėtai išėjusiu Eimuntu Nekrošiumi: „Per anksti, gerokai per anksti...“
-
Viskas? Daugiau nebus Nekrošiaus premjerų? Italija netiki...
-
Eimuntas Nekrošius paskutinį gyvenimo savaitgalį praleido pajūryje: „Jis buvo laimingas“
-
Lietuva į paskutinę kelionę išlydėjo Eimuntą Nekrošių: teatro legenda amžiams grįžo į Šiluvą
-
Truputį mažiau saugus pasaulis. In memoriam Eimuntui Nekrošiui
