Vorobjovas buvo eksterjerininkas, interjerų gerai neišmanė, tad teatro vidų patobulinti buvo užsakyta Valstybiniam dailės institutui. Projekto ėmėsi dėstytojas Simonas Ramunis su studentais, tarp kurių buvo ir broliai Algimantas bei Vytautas Nasvyčiai (g. 1928). Studentai suplanavo gipsatūrines puošmenas ir kitus nedidelius pagražinimus.
Vėliau teatrą sumanyta išplėsti, tad 1961-aisiais pradėta didelė teatro rekonstrukcija, trukusi net visą dvidešimtmetį. Projektas buvo patikėtas patirties jau įgijusiems broliams architektams Algimantui ir Vytautui Nasvyčiams, neseniai pastačiusiems „Neringos“ restoraną ir viešbutį.
Broliai tuo metu nestokojo užsakymų, kūrė net tris didžiulius statinius: Aukščiausiosios Tarybos (dabar – Lietuvos Respublikos Seimas) rūmus, „Lietuvos“ viešbutį ir čia jau minimą dramos teatro rekonstrukcijos projektą.
Nasvyčiai sumanė teatro salę pasukti 180 laipsnių – scena, buvusi šiaurėje, prie pat prospekto, atsidūrė gatvelės gilumoje. Architektai labiausiai norėjo, kad teatras įsilietų į prospekto gyvenimą, taptų neatsiejama jo dalimi, todėl suprojektavo stiklinį dengtą įėjimą tiesiai iš prospekto, praplėtė teatro valdas.
Iš pradžių prie žiūrovų salės, dabartinės fojė vietoje, buvo suplanuotas vidinis kiemelis po atviru dangumi, tačiau kai teatro nuosavybėn buvo atiduotas kitapus kiemelio esantis gyvenamasis pastatas administracinėms patalpoms įrengti, visa tapo teatro nuosavybe, tad kiemelį buvo nuspręsta uždengti ir paversti teatro fojė.
Šios rekonstrukcijos metu teatrui buvo sukurtas ir svarbiausias simbolis – trys auksaveidės mūzos, jos jau ketvirtą dešimtmetį puošia teatro fasadą. Skulptūros „Mūzų šventė“ motyvai atsikartoja ir pastato viduje – skulptorius Stanislovas Kuzma mūzų stiliumi sukūrė skulptūrą „Versmė“ ir įkurdino ją teatro fojė prie baseinėlio.
Architektas Algimantas Nasvytis koordinavo Seimo rūmų statybą, o Vytautas dirbo prie teatro rekonstrukcijos, tad jis daugiausia žino apie šio pastato perstatymo sunkumus, iškilusius iššūkius ir smagias istorijas, nutikusias statybų aikštelėje.
Garbaus amžiaus architektas, įsitaisęs natūralios saulės šviesos nutviekstoje savo sukurto teatro fojė, džiaugiasi, kad teatre jį užplūsta gera nuotaika, ramybė, ir pasakoja apie sudėtingus architektūrinius sprendimus, kurie buvo įgyvendinti siekiant išsaugoti senojo teatro pastatus ir pritaikyti jį šiuolaikiniams žiūrovams.
– Koks Vilnius Jums pasirodė, kai pamatėte jį pirmą kartą? Ar galėjote pagalvoti, kad pats kada nors irgi kursite šio miesto veidą?
– Į Vilnių pirmą kartą atvykome 1939-ųjų pabaigoje, prieš pat Naujuosius metus. Persikėlėm čia gyventi su visa šeima, nes tėtis buvo karo ligoninės gydytojas ir gavo darbą Vilniuje. Iš pradžių kokį mėnesį gyvenom ligoninėje, kol prišildys būsimus namus, nes buvo labai šalta. Tada nelabai galėjom pagalvoti, kad patys prisidėsime prie Vilniaus veido kūrimo, juk buvome dar pradinės mokyklos mokiniai.
Vilnius čia mums atvykus atrodė baisiai, labai apleistas, palyginti su Kaunu, bet vis tiek padarė įspūdį.
Vilnius čia mums atvykus atrodė baisiai, labai apleistas, palyginti su Kaunu, bet vis tiek padarė įspūdį. Atsimenu, buvo labai šalta žiema, daug sniego. Parkelis prie Katedros pilnas didžiausių medžių, per juos Katedros nuo upės nesimatė. Jie visi vėliau iššalo ir buvo iškirsti. Mes kurį laiką, kokį pusmetį, gyvenom Antakalnyje, kad tėvui arčiau ligoninės būtų, o kai atėjo bolševikai – persikėlėm į Žygimantų gatvę.
– Kaip nusprendėte studijuoti architektūrą?
– Į architektūrą norėjome įstoti dar mokydamiesi Petro Vileišio gimnazijoje. Po karo, kai iš laikino prieglobsčio Lietuvos šiaurėje grįžome į Vilnių, sužinojome, kad Dailės institute atidaryta Architektūros katedra. Kai nuėjom į gimnaziją, pastebėjom, kad kai kurių bendraklasių nebėra. Manėm – gal pasitraukė su vokiečiais, bet ne.
Pasirodo, mūsų bendraklasiai Čeponis, Steponavičius, vėliau garsūs dailininkai, išėjo mokytis į Dailės institutą, nes ten priėmė nebaigusius mokyklos. Per studijas buvo galima įgyti ir mokyklos baigimo atestatą, ir instituto diplomą. Tai ir mes su broliu paskui draugus nusekėm, bet profesorius Gudaitis, tuometinis prorektorius, mūsų nepriėmė. Ai, sako, į tapybą tai galima, bet į architektūrą... Juk ten aukštoji matematika, visokios techninės disciplinos. Pabaikit mokyklą, nedaug liko, tada ateikit. Paklausėm jo ir studijuoti atėjom po metų. Tuomet architektų nedaug buvo, nes nedaug ir priimdavo.
Su teatru susidūrėme dar būdami studentai. 1951 metais teatro rekonstrukciją darė iš Maskvos atvykęs Vorobjovas, bet jis interjerų nekūrė, tad tuo pasirūpinti buvo pasiūlyta mūsų dėstytojui Ramuniui. Ramunis buvo labai betarpiškas ir šiltas žmogus, mokė mus pagal prancūzišką prieškario mokyklą, liaudies meną. Pamenu, paišėm gipsatūras, smagu buvo, tas teatriukas toks simpatiškas, nedidelis.
Scena tada buvo prie prospekto. Vokiečių metais čia veikė pusiau fronto teatras ir gastroliuodavo muzikiniai pastatymai, vokiečių pseudooperetės. Tai ir mes kartais įlįsdavom į tą senąjį „Liutnios“ teatrą pažiūrėti vaidinimų.
Pohuliankos (dabar Basanavičiaus – A.P.) gatvėje būdavo rimtesni pastatymai, o iki dramos teatro atidarymo (1940 m. spalio 6 d. – A.P.) tenai gastroliuodavo ir Kauno spektakliai. Per dramos teatro atidarymą mes buvom dar vaikigaliai, o mūsų tėvai kaip tik žiūrėjo atidarymo premjerą „Viltis“. Atsimenu, kaip jie parėjo iš premjeros ir per pusryčius mums, vaikams, pasakojo apie spektaklį. Tai buvo miesto įvykis.
– Kaip jautėtės gavę pasiūlymą prisidėti prie teatro rekonstrukcijos 1951 metais?
– Mums buvo labai įdomu, juk nieko realaus dar nebuvom projektavę, kurdavom tik kursinius projektus. O čia jau buvo pažadėta, kad viskas bus įgyvendinta, mes būsim autoriai, bet terminą gan glaustą skyrė.
Dirbom visas kursas, tuomet mūsų buvo tik septyni ar aštuoni, visi kūrėme bendrą projektą. Ramunis vadovavo, ir mes greitai sukomės. Pakeitimai nebuvo labai reikšmingi, dabar tai greičiau vadintų remontu. Sukūrėm gipsatūras, balkono atitvarą ir panašius dalykus.
Vorobjovas, kaip minėjau, darė eksterjerą, o mes, pagal jo stilistiką, įvesdami tuomet madingus lietuviškus motyvus, tautodailiškus ornamentus, kūrėme interjerą. Įdomiausia buvo, kai, projektą jau įgyvendinus, pirmą kartą pamatėm, kad tai, ką paišėm ir braižėm, jau pastatyta. Buvo labai malonu.
– Prie teatro pertvarkymo darbų sugrįžote po dešimtmečio – 1961-aisiais, jau įgavę profesinės patirties. Papasakokite plačiau, kaip prasidėjo didžioji teatro rekonstrukcija.
– Gavom pasiūlymą iš Aleksandro Drobnio, kuris buvo Plano komisijos pirmininkas, vadinasi – visas pastatų planavimas ir visi pinigėliai eidavo per jį. Jo žmona buvo žinoma teatro aktorė Lidija Kupstaitė-Drobnienė, kuri taip pat nemažai prisidėjo prie to, kad teatro rekonstrukcijos projektas išsiplėstų. Mes su broliu jau buvom sukūrę „Neringą“, pažinojom nemažai teatralų. Kai kurie jų buvo teatro dailininkai ir dėstė Dailės institute, kur dirbau aš. Palaima, pavyzdžiui, ir kiti.
Operos ir baleto teatras tuomet dar nebuvo pastatytas, todėl prasidėjo konkurencija, katrą anksčiau statyti. Laimėjo, aišku, operos teatras, todėl dramos teatro perstatymas nusitęsė dešimtmečiais, rekonstruotas teatras buvo atidarytas tik 1982 metais.
– Jūs tuomet jau buvote susituokęs su balerina Ada Nasvytiene. Ar nesinorėjo labiau dirbti prie Operos ir baleto teatro?
– Oi ne, kai viskas prasidėjo, mes buvome dar per jauni imtis projektuoti Operos ir baleto teatrą.
– Kuo teatro kūrimas skiriasi nuo kito objekto kūrimo?
– Savo technologiniu sudėtingumu. Srautų planavimas, salė, scena, akustika. Tai labai plačios apimties projektas, labai įvairiapusis. Reikia viską apgalvoti, akumuliuoti.
Rekonstrukcijos iš viso yra sudėtingesni projektai nei nauji, tačiau norom nenorom jie išeina originalesni, nes situacija diktuoja savo sąlygas.
Rekonstrukcijos iš viso yra sudėtingesni projektai nei nauji, tačiau norom nenorom jie išeina originalesni, nes situacija diktuoja savo sąlygas. Tai ne tas pat, kas plyname lauke numesti ką nors visai naujo, o čia turi taikytis prie aplinkos, galvoti, kaip įveikti tam tikrus apribojimus, bet rekonstrukcijos projektai įdomesni, nes sprendimai visad nestandartiniai.
Žinoma, teatrą kurti buvo labai malonu. Dabar esu labai patenkintas šiuo projektu. Ir dauguma kolegų tuoj po atidarymo sakė, kad čia labai originalus projektas. Man atrodo, kad teatro atmosfera čia tokia gera, – patinka man. Ypač dabar, kai grįžo senieji paveikslai. Kai ateinu, apima nuotaika, kad čia ramu. Labiausiai džiugina, kad pasitvirtino idėja sujungti prospektą su teatro vidumi ir kad fojė erdvė su peraukštėjimais atkartoja natūralų kiemelyje buvusį reljefą.
– Kokie reikšmingiausi pakeitimai rekonstruojant buvo įgyvendinti?
– Iš esmės buvo įgyvendintas visas mūsų apmąstytas rekonstrukcijos pasiūlymas, išskyrus du dalykus – jame nebuvo dabartinės fojė ir pastato, kuriame dabar yra teatro bufetas ir administracija. Jie atsirado jau pradėjus statybas.
Statybos jau buvo įsisiūbavusios, kai darbų apžiūrėti atvyko Vykdomojo komiteto pirmininkas – dabar galima jį būtų prilyginti merui – Algirdas Vileikis. Mes jį tada jau pažinojom, todėl aš pasiskundžiau, kad trūksta patalpų, nėra kur dėti teatro administracijos, grimerinių, fojė. Šalimais stovėjo gyvenamasis namas.
To namo langai išėjo į mūsų suplanuotą vidinį kiemelį. Namo gyventojai, kadangi vyko didelės rekonstrukcijos, viską perstatinėjo, buvo iškraustyti į laikinus butus. Išgirdęs mano nusiskundimus, Vileikis sumanė kaimyninį namą perleisti teatrui, pažadėjo gyventojams pasiūlyti naujus butus. Aš labai apsidžiaugiau, kitą dieną, nuėjęs pas teatro direktorių Treinį, sakau: bėk greičiau pas Vileikį, jis žadėjo papildomų patalpų. Tuomet atviro kiemo jau nebereikėjo, nes jis tapo bendros teritorijos viduriuku, sumanėme vietoj kiemelio įrengti didelę dengtą fojė su natūralią šviesą skleidžiančiais stoglangiais.
Vienas svarbiausių pakeitimų buvo scenos pasukimas 180 laipsnių, kad nesusikirstų žiūrovų ir dekoracijų judėjimo srautai.
Vienas svarbiausių pakeitimų buvo scenos pasukimas 180 laipsnių, kad nesusikirstų žiūrovų ir dekoracijų judėjimo srautai. Be to, senoji fojė ėjo aplink žiūrovų salę, tai mes šios erdvės sąskaita sumanėme praplatinti žiūrovų vietas; fojė, kaip minėta, atsirado šone, kiemelio vietoje. Žiūrovų salėje suformavom amfiteatrą – iki pastato antro aukšto, o toks jis atsirado, galima sakyti, dėl to, kad reikėjo viduryje salės sumontuoti apšvietėjų reguliatorinę, nes pačiame salės gale esančioje operatorinėje scena matosi ne itin gerai, apšvietėjams reikia viską matyti iš arčiau.
Pačioje scenoje irgi viską perkūrėme, kad atitiktų reikalavimus. „Liutnios“ scenikė buvo tokia pseudoscena su nedidele scenos dėže. Mes ją išdidinome trim kartais, kad visos štangos, pakėlimų mechanizmai tilptų. Dabar virš scenos, nors paprastam žiūrovui nesimato, yra erdvė, lygi dar trims scenos portalo aukščiams.
Taip pat atsirado kulisai su plundžeriais, kad galėtų įvažiuot ir išvažiuot, dar scenos ratas bei vokiečių pasiūlytas žiedas, kuris praplečia scenos ratą, gali suktis vienas arba jie gali suktis į priešingas puses. Tai duoda daugiau galimybių kūrėjams. Sceną iš pradžių projektavo Maskvos projektavimo institutas, bet paskui buvo gauta paskyra ją kurti Drezdene esančioje Vokietijos įmonėje „Theaterbau Institut“.
Vokiečiai pasiūlė ne tik scenos žiedą, bet ir sprendimą, kaip pakelti avansceną. Aš jiems papasakojau, kad scenos negalime gilinti dėl aukšto gruntinio vandens, esančio po ja, tad vokiečiai pasiūlė sumontuoti pakėlimus, kaip žiūronai sulendančius vienas į kitą. Dar jie sugalvojo, kad scenos bortas galėtų nusileisti – taip per orkestrinę būtų galima padidinti salę. Sukurta scena buvo visiškai moderni. Ją montavo net dvejus metus.
Tiktai ponams nepatiko vienas dalykas. Per atidarymą jie skundėsi, kad salėje nėra vyriausybinės ložės. Pasiūlėm jiems sėstis viduryje arba į pirmą eilę. Jie pasirinko pirmą eilę. O iš pirmos eilės labai sunku išeiti, ypač per anšlaginius spektaklius. Būdavo – net lipa ant scenos ir išeina per kulisus, kad nereikėtų laukti prie drabužinių eilėse.
– Ar kurdami projektą teatrui domėjotės užsienio pavyzdžiais, ar lankėtės kituose teatruose?
– Taip, žiūrėjau pavyzdžius. Buvau konferencijoje Čekoslovakijoje, į kurią pasiuntė ministras Lionginas Šepetys. Tai buvo tarptautinė konferencija apie teatro architektūrą ir projektavimą, buvo privažiavę specialistų iš visos Europos, didžiausia paroda surengta, buvo labai naudinga. Taip pat naudojomės literatūra, kiek tik buvo galima gauti. Jos, itin daug vertingos, buvo Lenino bibliotekoje Maskvoje. Lietuvos atstovas Maskvoje pasirūpino, kad galėtume pakliūti į specialiuosius fondus. Jo dėka ir daug spektaklių Maskvoje pamatėme. Taigi teatro rekonstrukcijos projektą ant popieriaus kūrėme abu su broliu, tik jau statybose buvau aš vienas, nes Algimantas daugiau Seimo statybas kuravo.
Taip pat naudojomės literatūra, kiek tik buvo galima gauti.
– Jūsų sukurtas teatro interjeras – nuosaikus, paprastas, nepompastiškas. Ko siekėte tokiu pasirinkimu?
– Tokia yra ne tik Lietuvos nacionalinio dramos teatro stilistika. Mes visur mėgstam, kad interjeras būtų ramus, suprantamas, kad žmogaus neslėgtų, netrikdytų jo savo pompastiškumu, – nesvarbu, kad paskirtis gal ir tokia, – o jam artimas ir jaukus būtų. Dabar štai sėdžiu teatre, ir man čia labai patinka.
Geltona spalva interjere vyrauja, nes Jašiūnuose buvo gaminamos tokios plytos, jos natūraliai geltonos dėl to, kad dirvožemiuose aplink Vilnių trūksta geležies. Bet gelsvumas atsirado ne tik dėl šios praktiškos priežasties – mes norėjome šviesesnės spalvos, atrodė, kad teatras būtų optimistiškesnis.
– Labai ryškūs teatro akcentai yra Stanislovo Kuzmos skulptūra „Mūzų šventė“ virš įėjimo, fojė – „Versmė“ prie baseinėlio. Kaip atradote skulptorių Stanislovą Kuzmą?
– Iš pradžių virš įėjimo buvom numatę daryti bareljefus, tačiau viskas pasikeitė, kai pasiūliau ką nors sugalvoti Kuzmai. Jis dirbo su manimi Dailės institute. Studijas buvo baigęs prieš kokius penkerius metus ir kaip geriausias iš kurso pakviestas dėstyti. Mes susitikdavom, kalbėdavomės. Atsimenu, kartą pietaujam institute, ir jis skundžiasi, kad yra užverstas papildomais darbais, studentų saviveikla, rateliais, sako: toks krūvis, aš visai neturiu laiko dirbti, o mano kursiokai – Krutinis, kiti – jau yra padarę reikšmingų darbų, kyla... Jei gaučiau gerą užsakymą keleriems metams, spjaučiau į tą institutą...
Aš jam iškart: „Yra užsakymas“. Papasakojau viską, nunešiau brėžinukus, ir sutarėm, kad extra greitai, per porą savaičių, jis ką nors sugalvos. Tada su broliu nežinojom, bet vėliau Stasys pasakojo, kad per duotą terminą taip nieko ir nesugalvojo. Sutartu laiku eina jis pas mus su mintimi atsisakyti užsakymo, nes neturi ką pasiūlyti, ir tik lipant laiptais į mūsų studiją staiga jam ateina mūzų idėja.
Atėjęs į kabinetą, ima piešti, pristato idėją. Mums viskas labai patiko, prasidėjo darbai. Beje, mūzas Stasiukas ir lipdė teatre, repeticijų salėje, kuri yra virš kasų, nes neturėjo dirbtuvių, o kai suvirino, tiesiai per langą iškėlėme jas ant fasado.
– O kaip fojė atsirado tiek daug lietuviškų paveikslų?
– Kadangi dirbau su dailininkais, galvojau, kad ir jiems reikia uždarbio. Pamaniau: kadangi Lietuvos dramos teatras, tai lietuviška tapyba irgi tinka. Suradom vietas paveikslams, nustatėm gabaritus ir pakvietėm dailininkus prisidėti. Iš karto aiški vieta buvo tik geros mūsų pažįstamos Zuzos (Sofijos Veiverytės – A.P.) darbui. Jos paveikslas gal geriausiai matosi užėjus. Surgailis, pavyzdžiui, vienintelis tapė paveikslą teatre, kiti buvo atvežti jau gatavi. Kai kam neliko vietos prie Didžiosios salės, tad jie nukeliavo prie Mažosios.
– Papasakokite daugiau apie Mažosios salės atsiradimą.
– Rekonstrukcijos projekte ji buvo numatyta kaip didžioji repeticijų salė. Po to žiūrim, kad teatre ir taip yra dvi nemažos salės (dvi posėdžių salės seniausioje pastato dalyje, dabar vienoje jų yra Studija, kitoje – Posėdžių salė – A.P.), tai pagalvojom, kad naujoji salė tiktų ne tik repetuoti, bet ir spektakliams rodyti. Tuo laiku jau prasidėjo tų mažųjų salių vajus, tad dar garderobą suprojektavom šalia, persirengimo kambarius, – taip ji ir atsirado.
Tiesa, tas projektas nėra iki galo realizuotas, buvome suprojektavę universalesnę salę – sceną buvo galima daryti vidury salės, žiūrovus sodinti iš dviejų pusių. Kėdės, pagal mūsų projektą, turėjo atsiversti nuo dviejų priešingų sienų ir išsistumti, bet tai nebuvo įgyvendinta, nes buvom skubinami greičiau baigti ir atidaryti teatrą. Padarėm viską paprasčiau, tada iškilo problemų dėl akustikos, bet išsprendėme ir jas.
Nuvažiavau pas tuo metu Tarybų Sąjungoje geriausią akustiką estą. Jis buvo baigęs ir konservatoriją, ir architektūrą, tad puikiai išmanė, kaip sukurti gerą akustiką. Kadangi šios salės sienos buvo lygiagretės ir žiūrovai iš abiejų pusių, jis pasiūlė sumontuoti garsą atspindinčias sienas, kurias būtų galima pasukti pagal poreikį. Padarėme dideles, medžiu dengtas plokštes, kurios buvo sumontuotos ant vamzdžių, kad galėtų sukinėtis. Jos iki šiol yra Mažojoje salėje, tik nelabai naudojamos. Buvau tam estui nuvežęs ir Didžiosios salės projektą, tačiau dėl jos jam nebuvo jokių abejonių.
– Daugybę dalykų turėjote apgalvoti ir įgyvendinti. Ar aiškinotės su teatro žmonėmis, ko jiems reikia?
– Mes kalbėdavomės su teatro darbuotojais, su direktoriumi Treiniu, su režisieriumi Vancevičiumi, kuris buvo labai draugiškas. Aiškinomės, ko jiems reiktų. Jie labiausiai norėjo turėti gerą sceną, na tą ir gavo, dar kad gera akustika būtų, – tik tai dabar nepanaudojama. Dabartiniai aktoriai nemoka raiškiai kalbėti, visi įpratę prie mikrofonų. Iš tikrųjų Didžiõsios salės yra labai gera akustika.
Po atidarymo čia teko groti Sondeckiui. Mes su juo esame seniai pažįstami, vienerius metus kartu mokėmės Šiauliuose, kai dėl karo negalėjome grįžti į Vilnių, tai jis man prisipažino: „Žinai, Vytai, baisiai gera akustika čia pas jus, negalima su Opera lygint“. Labiausiai akustiką Didžiojoje salėje kuria atspindžiai nuo lubų ir pirmieji atspindžiai nuo scenos.
– O kaip dabar – ar dažnai lankotės teatre?
– Į teatrą dažniausiai einu su žmona, anūke. Taip pat lankomės Operos ir baleto teatre. Iš tikrųjų sunku pasakyti, kuris žanras man artimesnis. Vokiečių metais Vilnius irgi turėjo tokią pradedančią operą, tose pačiose patalpose rodydavo dramą ir operą.
Tai tuomet nuolatiniai buvo, rodos, trys spektakliai: „Rigoleto“, „Faustas“ ir „Madam Baterflai“, iki šiol atmintinai juos moku. Kai išgirstu žinomą kūrinį, gerai atliekamą, ašaros akyse kaupiasi, nors nelaikau savęs sentimentaliu.
Iš tikrųjų su teatru yra labai daug sąsajų. Jau nuo vaikystės. Žygimantų gatvėje mūsų kaimynas buvo Vilniaus krašto administracijos vadas. Jis visuose teatruose turėjo nuolatines vietas, tai ir mes tomis vietomis pasinaudodavom, į visus spektaklius nueidavom, jų šeima lankydavosi premjerose, o mano tėvai ir mes – kituose rodymuose.
Tėvų draugų rate buvo daug teatralų, mano žmona, kaip žinia, balerina, mano sesuo yra baigusi teatro studiją. Pusseserė – modernaus šokio pradininkės Isadoros Duncan pasekėja, studijas baigusi Berlyne. Grįžusi į Lietuvą, Kaune ji turėjo šokių studiją ir gastroliuodavo Vilniuje. Pabūnu, pabūnu teatre, ir dabar štai reikės apsilankyti, pasižiūrėti naują jūsų (Lietuvos nacionalinio dramos teatro – A.P.) repertuarą.
