– Jūsų knyga išskirtinė.
– Taip, vienoje knygoje yra keturios knygos ir DVD.
– Keturios knygos?!
– Pirma – tai yra knyga apie kelionę, ji 2014 m. buvo išrinkta geriausia lietuviška kelionių knyga. Kita knyga yra apie žmogų – tai saviugdos vadovėlis. Koks turi būti, kad gyventum prasmingą gyvenimą ir nebijotum priimti iššūkių. Trečia yra vadybos vadovėlis – kaip motyvuoti komandą, kaip ją surinkti, kaip iškelti tikslus, lyderystė. Ir paskutinė ketvirtoji knyga – tai patriotizmo knyga. Dėl ko visa tai buvo daroma? Visa tai buvo daroma dėl Lietuvos.
Turiu prisipažinti, kad kalbėdami, lyginome šį tikslą su Baltijos keliu ir tada mums atrodė – kaip paprasta: tiesiog išsirikiavo, susikabino ranka rankon, petys petin ir štai pasijautė fizinė vienybė. O čia iškeltas tikslas – suvienyti lietuvius pasaulyje.
Dėl Lietuvos vardo tūkstantmečio mes išsikėlėme tikslą – suvienyti lietuvius visame pasaulyje. Iš pradžių šis tikslas mums patiems atrodė garsus, kilo daug klausimų, kaip iš tikrųjų mes tai fiziškai padarysime, kaip suvienysime. Ne vieną valandą visi sėdėjome prie apskritojo stalo ir diskutavome, kas tai galėtų būti. Turiu prisipažinti, kad kalbėdami, lyginome šį tikslą su Baltijos keliu ir tada mums atrodė – kaip paprasta: tiesiog išsirikiavo, susikabino ranka rankon, petys petin ir štai pasijautė fizinė vienybė. O čia iškeltas tikslas – suvienyti lietuvius pasaulyje. Fiziškai to nepadarysi – jūros ir vandenynai skiria.
Trys milijonai Lietuvoje, milijonas išsibarstęs po visą pasaulį. Ilgai bekalbant ir bediskutuojant išgryninome idėją – vienas iš pagrindinių iniciatorių Raimundas Daubaras sako: o gal imkime ir sugiedokime Tautišką giesmę vienu metu? Aš sakau – kaip tu tai įsivaizduoji? Sako – Lietuvoje 9 val. vakaro atplauks jachta ir imame giedoti, tuo pačiu metu visame pasaulyje lietuviai giedos.
Aš perskaičiuoju laiką, persuku laiko juostas ir sakau – žinai, Sidnėjuje bus 4 val. ryto, kaip tu tai įsivaizduoji? Jis, kaip geras vadybininkas, tą karštą kamuolį man permetė – tai tu ten plaukei, tu buvai, juos pažįsti asmeniškai, paskambink ir paklausk – ar prisijungs, ar neprisijungs. Skambinu lietuvių bendruomenės pirmininkei Sidnėjuje, šnekamės, sakau: tokia iniciatyva čia mums kilo – visame pasaulyje lietuviai giedosime Tautišką giesmę vienu metu. O ji sako: ir mes norime prisijungti. Bet, sakau, jums toks laikas išpuolė – 4 val. ryto. Patylėjo ir sako – nieko, prisijungsime, vardan tos. Ir tikrai, kai padarėme apklausą po visko, pasirodė, kad kas antras lietuvis giedojo Tautišką giesmę.
– Įspūdinga.
– Taip, rezultatas įspūdingas ir galbūt įspūdingiau yra tai, kad ypač užsienio bendruomenės šią iniciatyvą priėmė kaip vienijantį faktorių ir kiekvienais metais liepos 6 d. renkasi ir sugieda himną, o kaip įrodymą mums atsiunčia videomedžiagą.
– Tai vienas renginys virto tradicija?
– Praėjo šešeri metai, tai dar negalime sakyti, jog ši tradicija yra fiksuota, bet faktas – kad ši idėja plečiasi. Net skaitant paskaitas Lietuvoje, žmonės sako: o, ir mes savo giminėje susiburiame ir vakare sugiedame. Bendruomenė, kur gyvena mano tėvai, irgi aktyvi – liepos 6 d. jie visi susirenka, nereikia jokių skelbimų. Aš prėjusią vasarą ieškojau, galvojau: rinksis jie, nesirinks, jokių skelbimų nėra, nieko, o bendruomenė sako: kam reikia skelbimų – visi ir taip žino. Gražu, ir aš kartais pajuokauju – jeigu mes bent kartą per metus pasijaučiame vieningi, tai bus laikas, kai mes kiekvieną dieną jausimės vieningi.
– Sakoma, kad krepšiniu lietuviai labai vieningi.
– Bet tik per pergales. Pergalės suvienija. Tai yra pavienės dienos, per kurias mes pasijaučiame vieningi. Tačiau norėtųsi, kad tų dienų ir progų būtų daugiau ir dažniau.
– O koks yra sėkmingos karjeros receptas?
– Knygoje yra visas skyrius apie tai, tik jis galbūt ne taip tiesmukai atsako. Kai darai tai, ką nori, ir įdedi žiupsnį meilės, labai tikėtina, kad tau pradės sektis. Ir tai, kas tau seksis, tau bus malonu daryti ir kiti tave girs – tai tau bus dar maloniau tai daryti.
– Ar jums pačiam lengva suprasti tai, kas jums patinka?
Pats sau tą dieną prisiekiau, kad niekada gyvenime nedirbsiu to, ko nemėgstu, nemyliu ir nenoriu. Ir nuo to laiko aš nedirbu, t. y. darau tai, ką noriu.
– Čia jau turbūt pasikartosiu, įvairiuose interviu šis pavyzdys jau yra nuskambėjęs. Dvidešimt dvejų dirbau labai nemėgstamą darbą ir vieną rytą atsibudęs suvokiau, kad iki pensijos dar labai toli ir taip kankintis visą gyvenimą tikrai nenorėsiu. Tada aš nunešiau pareiškimą. Pats sau tą dieną prisiekiau, kad niekada gyvenime nedirbsiu to, ko nemėgstu, nemyliu ir nenoriu. Ir nuo to laiko aš nedirbu, t. y. darau tai, ką noriu. Ir tai jau nesivadina darbu, nes tada jau nebeskaičiuoji valandų. Atsiduodi tam, ką darai – nesvarbu, ar rašytum knygą, ar vadovautum televizijai, jokio skirtumo. Tiesiog darai, kas tau malonu, neskaičiuodamas laiko, stengiesi gauti geriausią rezultatą.
– O jeigu žmogus nežino, ką nori veikti ir dirba nemėgstamą darbą?
– Dabar įlindome į visai naują sritį. Kadangi ir pats susiduriu su tokiais žmonėmis – po seminarų žmonės prieina ir klausia: o kaip tu tą padarei, o kaip tu tai pasiekei, o ką aš galėčiau padaryti...
Aš pamačiau, kad neturiu kvalifikacijos konsultuoti ir padėti žmonėms, kurie ateina su tokiais klausimais. Pradėjau domėtis, kuri sritis tuo užsiima, išsiaiškinau, kad tai yra koučingas – ugdomasis vadovavimas ir pradėjau studijuoti. Dabar baigiau teorinį kursą ir atlikinėju praktiką – Šiauliuose turėjau dvi sesijas. Patikėkite, tie žmonės, kurie ateina ir sako „nežinau“ pirmame susitikime, antrajame to žodžio nebevartoja.
– Toks efektas?
– Toks efektas – tada, kai tu atsiveri ir išdrįsti sau užduoti klausimus, ar tikrai tu nieko nežinai, ar tikrai tu nieko nenori, ar tikrai tu neturi gyvenime jokios svajonės ir neturi noro kažką pasiekti. Juk kartais labai patogu nežinoti, nenorėti, pabūti šalia ir nebūti atsakingam. Bet tie, kurie išdrįsta ateiti į šias sesijas, kurie iš tikrųjų pajaučia šį poreikį, jų rezultatai stebina. O tai žmogus gali padaryti pats su savimi – tiesiog reikia labai atvirai pasikalbėti su savimi ir to užtenka.
– Užtenka?
– Čia reikia drąsos – pasikalbėti atvirai su savimi. Mes mėgstame apsigauti, mes mėgstame sakyti: nuo pirmadienio aš pradėsiu sportuoti. Nuo kurių metų pirmadienio? Mes taip ir stumiame laiką – pradėsime ryt, poryt, kitą mėnesį keisime darbą, kuris nepatinka. Tada, kai sėdi prieš kitą žmogų ir tu jam įsipareigoji – efektas kitoks. Per vieną koučingo sesiją vaikinas sako: atrodo ir užsirašau, ir sau pasižadu, bet vis tiek nepadarau.
Yra žmonių, kuriems žodis – gipsas. Yra toks posakis, taip? Aš tada jo klausiu: tu gali duoti žodį. Sako: gerai, galiu. O norėtum, kad aš pabūčiau tas gipsas? Ir štai mes tokį susitarimą priimame – jis duoda žodį, o aš esu gipsas. Taip jis pradeda daryti tai, ko jis neprisiruošia. Susidėliojome planą – ką darys, ko pasieks. Smagu, kad yra būdai, kurie gali žmonėms padėti. Tiesiog lietuviai – tokia tauta... Čia įprastas vyriškas pokalbis – joks vyras nesikreips į psichologą, koučerį ar dar kažką – jis tiesiog turi draugą ir butelį, į kurį gali kreiptis.
– Bet ir moterys nenoriai kreipiasi į tokius specialistus.
Užsienyje koučeris dabar yra viena iš populiariausių specialybių, nes ateina Y karta, kuri yra pasimetusi gyvenime, neturinti kriterijų, neturinti išgryninto tikslo.
– Lietuviams nereikia konsultantų – lietuviai viską patys išmano geriau už kitus. Jie yra krepšinio treneriai, jie yra televizijų programų direktoriai, jie žino, ką televizijos turi rodyti, jie žino, kaip krepšininkai turi žaisti, jie žino viską.
Jie žino, kokį automobilį kaimynas turi nusipirkti, koks yra geriausias, gali patarti, bet tada, kai tai paliečia save patį – jie pasimeta ir pasislepia. Užsienyje koučeris dabar yra viena iš populiariausių specialybių, nes ateina Y karta, kuri yra pasimetusi gyvenime, neturinti kriterijų, neturinti išgryninto tikslo. Jie eina pas konsultantus ir jiems ne gėda, jie nebijo.
– Juk ir Lietuvoje yra tokia karta, kuri nežino, ko nori.
– Tačiau jie neina tartis. Jie neina pas gyvenimo mokytoją, kuris gali 10–20 klausimų jam padėti suprasti, padėti susiorientuoti.
– Tai galbūt lietuviai bijo daryti pirmą žingsnį ir taip tiesiog lengviau?
– Yra dar tam tikras savisaugos jausmas, gėdos jausmas – kaip aš čia būsiu blogesnis už kitus, nevykėlis. Pripažinti sau, kad tu esi nevykėlis, baimė, gėdos jausmas nėra geriau. Lietuviai geriau kažką darys, kažką imituos darantys, bet nebus nevykėliai. Juk čia, tokioje konsultacijoje, realiai tu turi nusirengti prieš save ir pasakyti, kad aš turiu tokių ir tokių bėdų ir kaip kartu su koučerio pagalba galėčiau atsikratyt šio balasto ir tų akmenų į kalną nevilkti.
– Tačiau toliau velkame tuos akmenis į kalną ir tampame labai nelaimingi.
– Taip, tampame labai nelaimingi ir tada visi tie komentatoriai, kurie straipsnių gale pasireiškia ir yra tie, kurie sėdi prie kompiuterio, kurie patys nieko nepadarė, bet tyčiojasi iš tų žmonių, kurie bent bando kažką daryti, išvadina juos visokiausiais epitetais. Lengviausia yra sukritikuoti – mes esame ideali kritikų karta. Aš pats jau tą esu perėjęs ir supratęs, dabar turiu kitą požiūrį. Svarbiausia pamatyti kiekviename žmoguje jo stiprybes. Labai įdomūs koučingo mokslai buvo, nes man pačiam atvėrė tam tikrų dalykų, kurių aš nežinojau.
– Kita šiuolaikinė dilema – meilė ar karjera?
– Knygoje yra toks skyrius „Mylėti – tai paleisti“. Pasakojama apie labai konkrečius atvejus, kai antrosios pusės nori kažkur keliauti, nori pasireikšti, o ta kita pusė sako: ne, tu turi būti namie, tai pavojinga, ir taip laiko. O aš sakau: žinote, jūs pamilote fikusą, kuris buvo su lapais, o dabar pažiūrėkite – jūsų fikusas yra stiebas, stovintis kampe, nematęs saulės, niekur nepabuvęs. Tai ar patinka, ar jūs vis dar jį mylite? Jeigu pamilai žmogų, kuris anksčiau skraidė, lipo į kalnus, plaukė, tiesiog kažką darė gyvenime, ir staiga tu jam pasakai: ne, dabar tavo gyvenimas pasikeitė, nebedarysi to todėl, kad mes esame kartu ir aš bijau kalnų ir ten neisiu. Tai jis kaip žmogus mirs.
– Bet jeigu žmogus pats save laiko ir stabdo?
– O kodėl? O kodėl jisai save stabdo? Anksčiau darė ir dabar stabdo?
– Aukojasi?
– Bet tai reiškia, kad jis neturi iš kitos pusės palaikymo, jis mato, kad kitoje pusėje yra stabdis, kuris jei ne žodžiu, tai žvilgsniu sako – neik.
– O gal stengiamasi išvengti konflikto, žmogus nenori pyktis?
– Tas nenoriu pyktis... Ir tada viduje verdu, viduje užsisklendžiu. Tai nėra gerai – dviejų žmonių santykiai yra paremti bendravimu. Jūsų klausimas – karjera ar meilė. Tai susėdame ir pasišnekame. Kas šiuo momentu kam yra svarbiau? Jeigu reikia išvažiuoti, gal abudu išvažiuosime. Aš manau, tada kai žmonės pradeda kalbėtis, visada yra sprendimas. Tada, kai žmonės nebendrauja, nesišneka, neatsiveria, tada ir neatsiranda sprendimųi, įvyksta skilimas. Vienas į vieną pusę, kitas į kitą pusę nueina su mintimis, kodėl jis nepasiaukojo dėl manęs, kodėl jis manęs nesuprato. Klausimas – ką tu padarei, kad jis tave suprastų? Ar jūs išsišnekėjote? Taigi visose situacijose galima rasti sprendimą, kuris tenkintų. Aš manau, kad reikia šnekėti.
– Bet lietuviai dažnai mėgsta nutylėti.
– Čia vėlgi priklauso nuo situacijos, kurioje tu nutyli, kad neįvyktų konfliktas. Kitą kartą neišsisakydamas tu konfliktą suplanuoji ateičiai. Blogai yra ūmus išsisakymas, kai abu kalba ir niekas nieko negirdi. Aš esu už išsikalbėjimą, kur vienas kalba, o kitas girdi ir atvirkščiai. Išsikalbėti reikia, reikia neuždaryti jausmų, minčių, kurios po to graužia. Tu grįžti vėliau į tą pačią būseną, į tą pačią situaciją ir toliau modeliuoji: o kaip galėjo išsirutulioti šis pokalbis, jeigu aš būčiau pasakęs taip ar anaip. Vyksta toks nesibaigiantis dialogas su nesančiu čia pašnekovu. Tai tik dar kartą parodo, kad reikėjo pasikalbėti, reikėjo išgirsti nuomonę, o ne modeliuoti ir prisigalvoti dešimt kažkokių atsakymų, kurių galbūt ir nebūtų buvę.
– Jūsų knygos pavadinimas rodo į galimybę išlikti sausam. Ar tai įmanoma?
– Tikrai taip. Tai yra metafora – gyvenimas audroje. Tai visokios krizės, peripetijos.
Kaip tame audringame gyvenime išlikti sausam, kur tave aptaško ir tu pats aptaškai? Pirmiausia reikia taip gyventi ir taip elgtis, kad kiekvienoje situacijoje, kai atsisuksi atgal ir pažiūrėsi, kas įvyko, tu galėtum žiūrėti tiesiai tam žmogui į akis ir nereiktų jų nusukti. Reiškia, pasielgei teisingai. Tada nieko neaptaškei.
Būna situacijų, kai aptaškai, kai krenti į balą, susitepi pats, aptaškai aplinkinius. Ką reikia daryti tokiu atveju? Atsistoji, pirmiausia nušluostai aplinkinius, kuriuos aptaškei, ne save, bet aplinkinius, atsiprašai jų, pripažįsti savo klaidą ir gali eiti į priekį. Kiek yra iš mūsų vadovų patirties, aukščiausių vadovų patirties tokių situacijų, kur jie krito į balą – aplinka kalta, visi kiti kalti, tik ne jis pats, visi susitepę, tik ne jis pats. Čia nepateikiu konkrečių atvejų, čia apie bet kurį atvejį, bet kurį ministrą.
Dabar jau po truputį ministrai keičiasi, jie pradeda pripažinti savo klaidas, bet 20 metų to nebuvo. Viskas vyksta su teismais, etikos komisijų sprendimais, visokie nuėmimai, kur įrodymus reikia pusę metų rinkti ir sakyti – kaltas buvai vienaip ar kitaip. Kaltės pripažinimas iš tikrųjų tave išaukština, tu tampi stipresnis, nes tu suvokei, jog klydai ir šis suvokimas tave pakelia į naują lygmenį. Tie, kurie nepripažįsta klaidų, nieko neišmoko. Jie nepakyla vienu žinojimo laipteliu aukščiau.
