– Erika, pagal savo studijų kryptį esate chemikė, turite daktarės laipsnį, tačiau jau 12 metų dirbate kultūros paveldo srityje. Kodėl chemija, vėliau paveldas ir kiek sąsajų tarp šių sričių?
– Kiek pamenu, man visada buvo įdomi kūryba plačiąja prasme, norėjau studijuoti dizainą, tačiau nemokėjau piešti ir maniau, jog sunku to išmokti. Tačiau labai sekėsi ir patiko chemija, o juk ji yra viena iš mokslų motinų, ši disciplina įdomi tuo, kad turi aiškius rėmus, ant kurių galima „austi“ toliau. O tuomet, kai studijavau, atsirado konservavimo ir restauravimo chemijos specialybė, kuri labai glaudžiai ir tiesiogiai susijusi su menais iš kultūros paveldo pusės.
Kultūros paveldo srityje chemijos, žinoma, yra daug, juk prieš atliekant bet kokius tvarkybos darbus būtina atlikti tyrimus. Paprastai tariant, visada būtina žinoti, kokios medžiagos naudotos kiekvienam daiktui ir jo dalims – sienai, tinkui, dažams. Nuvykus į bet kokį objektą ir paėmus mėginius paprastai susiduriama su daugybe sluoksnių ir medžiagų – jų gali būti net keliolika. Kam reikia tai tirti? Tam, kad restauruodami objektą ar jo dalį naudotume medžiagas, kurios yra suderinamos tarpusavyje. Jei to nebus, gali atsirasti daug klaidų, pažeidimų, tai tikrai dažni atvejai – ir paveiksluose, ir statiniuose.
Nors tyrimai paveldo objektuose yra privalomi, žmonės neretai jų baidosi, galbūt kiek trūksta ir komunikacijos, kam tai reikalinga, kas tą atlieka. Gaila, kad žmonės neįvertina, kad žinodami, kokias medžiagas galima naudoti savo namų ar asmeninio paveldo tvarkybai, išvengtų praradimų. Iš tiesų dažnai patys priimame sprendimus, tačiau tvarkant kultūros paveldo objektus tai neveikia. Jei nuo pat pradžių giliau domėtumėmės, atliktume tyrimus, viskas eitųsi sklandžiau ir netektų gailėtis dėl netekčių, kurios atsiranda netinkamai rūpinantis ar tvarkant paveldo objektus.
– Gal žmones nuo tyrimų atbaido baimė, esą tai brangiai atsieis?
– Jei bendrai kalbame apie statybas, remontą, tai visada susiję su dideliais kaštais. Nesvarbu, ar nusiperki naują butą, ar esantį senamiestyje. Žiūrėk, pajudini vieną vietą, prireikia judinti kitą ir panašiai. Tačiau jei kalbame apie tyrimus, jie kaštų neišaugina taip stipriai. Manau, žmonės taupo iš nežinomybės. Juk kai pasikonsultuoji su specialistais, kokios medžiagos naudotinos, kaip jas derinti, ko tikrai nedaryti ir panašiai, vėliau išvengi daugybės klaidų, netenka kaltinti statybininkų, kad jie panaudojo tinką, kuris vėliau nubyrėjo. Tačiau dažnai tuo nepasidomime, tad ir atsiranda bėdų. Pasikonsultavę tikrai sutaupytume laiko ir atsikratytume bent dalies galvos skausmo.
– Ar sutinkate su mintimi, kad būtent paveldas ir yra vertingiausia buto, tarkime, Senamiestyje ar Naujamiestyje dalis?
Kultūros paveldo vertė nematerializuojama, paveldo objekte tiesiog jautiesi kitaip, be to, tampi atsakingas už tos vertės puoselėjimą ir perdavimą ateities kartoms.
– Taip, tikrai, juolab kad paveldas nėra tik sienos, tai istorija, kurią jos nešasi – meistrų darbo technologijos, naudotos medžiagos, kūrybiniai sprendimai, mados… Kultūros paveldo vertė nematerializuojama, paveldo objekte tiesiog jautiesi kitaip, be to, tampi atsakingas už tos vertės puoselėjimą ir perdavimą ateities kartoms. Juk, galima sakyti, visi esame paveldėtojai – Vilniaus, jo gatvių, savo krašto, kraštovaizdžio, gamtos, todėl ir visi esame atsakingi už tai, ką paveldės ateities kartos. Jei ką nors sugadinsime, tokią žymę ir paliksime.
– Ar dėmesys kultūros paveldui pastaruoju metu auga, jei taip, kas tą lemia?
– Per kelerius metus tas dėmesys išaugo ženkliai. Tai matyti vien pažvelgus į projektą „Heritas“ – pernai renginys viršijo visus mūsų lūkesčius, jame apsilankė tūkstančiai žmonių. Žinoma, mokyklose, darželiuose edukacijos apie kultūros paveldą dar trūksta, tačiau ir čia situacija kinta. Aišku, neretai apie paveldą, jo apsaugą, bėdas daugiau kalbame, nei darome. Gal tokia mūsų tauta: kol prisiruošiame veikti, kartais jau būna per vėlu, bet kinta ir tai. Dabartinė trisdešimtmečių karta, kuri jau įgali pirkti nekilnojamąjį turtą, dažnai visai kitaip vertina butą ar pastatą – stengiasi įvertinti esamas savybes, išsaugoti, o ne puola daryti euroremonto, nors, aišku, pasitaiko visko. Žinoma, norėtųsi, kad viskas keistųsi dar greičiau, bet žmonės bent jau dažniau ieško pagalbos, klausia, domisi, o tai jau yra labai gerai.
Per ilgus metus buvo suformuota nuomonė, kad jei jau turi paveldo objektą, tai bus bėdų – tave baus, nieko su juo negalėsi daryti. Kitaip tariant, buvo atsiradusi tokia neigiama komunikacija. Reikia stengtis – ir džiugu, kad tai jau daroma, – siųsti pozityvią žinią: išsaugokim kultūros paveldą kartu, tarkimės, ieškokim bendrų sprendimų, bendradarbiaukim, padėkime vieni kitiems. Mes dažnai dar mąstome individualistiškai, tačiau tai kompleksinė problema. Laimė, vis labiau einame į bendruomeniškumą, atsiranda daugiau bendravimo tarp paveldo objektų savininkų, institucijų, priežiūros ir restauravimo specialistų bei paveldo entuziastų.
– Jau užsiminėte apie šiemet trečius metus skaičiuojantį projektą „Heritas“, vyksiantį spalį. Kas tai per iniciatyva ir kam ji skirta?
– Tai savanoriška, pilietinė iniciatyva, burianti žmones, kuriems rūpi paveldas plačiąja prasme – nuo apsaugos, priežiūros, institucijų, savininkų iki įvairių sričių specialistų, privačių įmonių, kurios padeda rūpintis paveldu, jo pažinimu, net edukacijos įstaigų. Paprastai tariant, tai visų, kam rūpi paveldas, erdvė, kurioje dalijamasi problemomis ir apie jas kalbama atvirai, paveldo pažinimas perteikiamas kiek nestandartiniais metodais, kad būtų suprantamas kuo įvairesniems žmonėms. Atveriam kultūros paveldo išsaugojimo virtuvės duris, kurios dažnai būna uždaros. Šiemet „Heritas“ buvo planuotas gegužę, tačiau perkėlėme renginį į spalio 2, 3, 4 dienas, jis vyks Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje bei šalia esančios S. Nėries gimnazijos kieme. Kaip tik dabar dėliojame programą, tikimės, kad visą ją pavyks įgyvendinti.
Pats renginys turi daug dalių: konsultacijų erdvę savininkams, kur galima pasitarti su specialistais dėl įvairiausių objektų priežiūros – nuo sodybų iki dvarų, bendradarbiaujame su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu organizuodami diskusijų erdvę, pranešimus ruošia Lietuvos ir užsienio paveldo specialistai, turime dalyvių erdvę, kur įvairios įstaigos ir įmonės tiek interaktyviai, tiek per praktiką pristato savo veiklą. Labai daug dėmesio sulaukia kūrybinės dirbtuvės ir vaikams, ir suaugusiesiems, o jose irgi labai daug praktikos – nuo koklių lipdymo iki medinių namų surinkimo. Populiarios ir „Heritas“ ekskursijos, per kurias aplankomi pastatai, kurie dažniausiai būna uždari.
– Kuo „Heritas“ ekskursijos skiriasi nuo šiemet dėl karantino irgi kiek kitusio „Open House“ projekto ekskursijų?
Labai stengiamės pakviesti žmones ten, kur restauravimo darbai dar vyksta ar net prieš juos pradedant.
– Mūsų ir „Open House“ auditorijos gana panašios, draugaujame su šio projekto iniciatoriais, tačiau iš esmės mūsų prizmė kiek kitokia, stengiamės parodyti ne tik pastato istoriją, jo architektūrą, tačiau daugiau pasakojame apie tai, kas ir kodėl ten daryta tvarkant, stengiamės atidengti visus sluoksnius bei parodyti, kas buvo atrasta per restauravimo darbus. Labai stengiamės pakviesti žmones ten, kur restauravimo darbai dar vyksta ar net prieš juos pradedant.
Dar vienas mūsų siekis – atskleisti, kaip reikia skaityti pastatus, kaip interpretuoti paliktus ženklus. Juk pastatą neretai matome kaip visumą, bet nepastebime detalių, o mes norime, kad žmonės suprastų, ką reiškia zondas arba kodėl sienos pusiau senos, pusiau, atrodo, modernios. Taip pat labiau nei „Open House“ stengiamės istoriją susieti su praktika, tarkime, pasikviečiam į ekskursiją pastate dirbančius ar dirbusius restauratorius, nes stengiamės parodyti jų darbo virtuvę.
– Įdomu, ar sunku įkalbinti pastatų savininkus, kad jie atvertų duris „Heritas“ ekskursijoms?
– Viskas priklauso nuo savininko, nuo konkretaus žmogaus, kuris už tą pastatą atsakingas. Dabar tartis lengviau nei anksčiau. Žinoma, kai pastate vykdoma komercinė veikla ar ten gyvena žmonės, atsiranda visokių praktinių iššūkių, kartais savininkai klausia, o kas jiems iš to. Manau, turime dalytis įdomiais paveldo objektais bent laikinai juos atverdami visuomenei ir didžiuodamiesi parodyti jai tai, kas mums patiems jau atrodo įprasta. Tuomet ir pats savininkas savo turimą turtą pradeda vertinti kitaip, atranda daug įdomių dalykų, kurių galbūt anksčiau nepastebėdavo.
Džiugina, kad geranoriškumas, domėjimasis paveldu auga. Net pastatų, patalpų savininkai irgi ima didžiuotis. Pavyzdžiui, jei anksčiau dažna reakcija buvo „Nėra čia ką žiūrėti“, dabar vis dažniau toks argumentas dingsta, durys atsiveria lengviau. Galbūt veikia ir tai, kad ir mes stengiamės padėti paveldo savininkams konsultacijomis, patarimais, tad vyksta tikras bendradarbiavimas.
– Dar vienas jūsų šios vasaros rūpestis buvo rudenį startuojantis projektas „FIXUS Mobilis“. Kuo jis ypatingas?
– Tai Lietuvoje visiškai naujas projektas, finansuojamas iš Europos ekonominės erdvės mechanizmo lėšų, startavęs pernai gruodį. Kaip mes sakome, jis skirtas tam, kad paveldas neprarastų pulso. Šio projekto pareiškėjas – Kultūros paveldo centras, pagrindinis partneris – Kultūros infrastruktūros centras. Projektas vykdomas kartu su Kultūros paveldo departamentu bei Norvegijos partneriais. Gautas finansavimas leido suburti tris mobilias komandas, kurių kiekvieną sudaro skirtingi specialistai, dirbantys paveldo srityje. Šiuo metu vyksta paveldo objektų visoje Lietuvoje atranka, jų savininkai gali teikti paraiškas internetu. O nuo šio rudens per trejus metus minėtosios trys komandos aplankys 200 atrinktų kultūros paveldo objektų ir suteiks jiems greitąją pagalbą. Vėliau numatytas projekto tęstinumas dar penkeriems metams.
Mobilios komandos stengsis padėti savininkams juos konsultuodamos, patardamos, ką galima objekte daryti, ko ne, kur kreiptis dėl įvairiausių klausimų. Stengsimės atlikti ir smulkius priežiūros darbus, papasakoti, kaip vėliau patiems teisingai prižiūrėti statinį, kad netektų skirti didelių kaštų restauravimui. Žinoma, projekto komandos stogų neperdengs ir sienų nepermūrys, kalbame apie smulkius darbus, kaip mes sakome, „pleistriukus“, laikinus sprendimus, kad žaizdos netaptų dideliais skauduliais. Tarkime, jei dvaro stogui trūksta kelių čerpių ir laša stogas, galime jas uždėti ar pasiūlyti kokį laikiną sprendimą bei papasakoti, kaip toliau rūpintis, kur kreiptis, sudėlioti priežiūros planą. Didžiausios problemos paveldo statiniuose kyla būtent dėl kasdienės jų nepriežiūros. Žmonės dažnai apleidžia senelių sodybą ar kokį kitą paveldėtą, įsigytą statinį, nes tiesiog nežino, kaip teisingai juo rūpintis. Jei statinio neprižiūri dabar, ilgainiui tenka kapitaliai restauruoti, o tai jau nemažai kainuoja.
– Įdomu, ar 12 metų dirbdama kultūros paveldo srityje puoselėjate kokias nors asmenines simpatijas – stiliui, laikotarpiui, pastatų tipui?
Kai atvažiuoji į objektą, pasijunti lyg žiūrėtum dokumentinį filmą, klausytum istorijų – juk sienos iš tiesų kalba.
– Man kultūros paveldas įdomus ir svarbus plačiąja prasme. Kultūros paveldo objektai man primena žmones, nes yra tokie pat skirtingi ir tuo pačiu – tokie patys. Kai atvažiuoji į objektą, pasijunti lyg žiūrėtum dokumentinį filmą, klausytum istorijų – juk sienos iš tiesų kalba – apie laikotarpius, apie čia gyvenusiųjų pomėgius, stiliaus sampratą, tuometines technologijas ir sprendimus. Pats paveldas yra mano simpatija, tad vieno laikotarpio ar pastatų tipo neišskirčiau.
Geriau pagalvojus taip, gal man kiek įdomesnis nekilnojamasis kultūros paveldas už kilnojamąjį. Labai įdomu, kiek skirtingai įvairūs pastatai atsiveria ir leidžiasi būti skaitomi – viena, kai tai nedidelis medinis pastatas, kita, kai dvaras ar bažnyčia, ir dydis, ir tūris tiek skiriasi, kad skiriasi ir jausmai, kai esi kiekviename jų. Man įdomiausia pajusti pastatą, pabūti jame su visa jo istorija ir turima verte.
– Rudenį Vilniaus gatvės prisipildo žmonių. Kokias įdomesnes vietas, paveldo objektus patartumėt aplankyti ištroškusiems naujų vaizdų įspūdžių?
– Vilnius yra labai daugiasluoksnis, tad labai priklauso, ką žmogus nori pamatyti – ar gražius fasadus, ar alternatyvą, ar skaudulius. Vilniuje tiek daug įdomių vietų! Labai mėgstu Skanseną, Naujininkus, kurie dar nepaliesti, bet jau po truputį keičiasi. Patarčiau atkreipti dėmesį į Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią, kur įdomi sovietinio laikotarpio invazija. Puiki ir Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka, taip pat „Senatorių pasažas“ Domininkonų g. 11, kur visai neseniai buvo atidengtas senasis praėjimas iš Domininkonų į Stiklių gatvę. Man labai patinka įvairiausi siauri praėjimai, senamiesčio kiemai.
Turime tokį gražų Vilnių, tačiau kiek žmonių gyvendami Senamiestyje ar einantys juo net nepakelia galvos, nepastebi, kas aplinkui. O paveldas ir yra apie pažinimą – kur augai, kur gyveni, kokia aplinka tave supa. Pažindami savo šaknis, pažinsime ir patys save.
