Šis kūrinys liudija ne vien režisieriaus Henriko Vancevičiaus gimimo šimtmetį ir mirties dešimtmetį. Jis pastatytas greta kitų reikšmingų Lietuvos nacionalinio dramos teatro istorijai asmenybių portretų – šio teatro įkūrėjo, direktoriaus, meno vadovo Romualdo Juknevičiaus (1906–1963) ir šešerius metus šiame teatre dirbusio režisieriaus ir teatro studijos vadovo Boriso Dauguviečio (1885–1949).
Pastaruosius dar 2005 metais sukūrė skulptorius Romualdas Kvintas. Atidengiamas skulptūrinis portretas – lyg režisieriaus sugrįžimas į savo namus, kuriuos jis kūrė, puoselėjo, kuriuose praleido savo brandžiausius kūrybos metus. Šio teatro scenoje 1966–1989 m. Vancevičius sukūrė kelias dešimtis įsimintinų spektaklių.
Henrikas Vancevičius – vienas garsiausių XX a. II pusės Lietuvos režisierių. Dar 1957 metais Kaune pastatęs spektaklį „Herkus Mantas“, jis visu balsu prabilo apie Lietuvą, lietuvybę, tautos likimą; jo dėka šio teatro scenoje pasirodė ryškūs klasikiniai ir šiuolaikiniai spektakliai – Federico García Lorcos „Bernardos Albos namai“, Williamo Shakespeare’o „Antonijus ir Kleopatra“, Johno Steinbecko „Pelės ir žmonės“.
Lietuvos nacionaliniame (tuomet – Akademiniame) dramos teatre Vancevičius pradėjo dirbti 1966-aisiais. Čia, be daugelio kitų spektaklių, jis pastatė Jeano Paulio Sartre’o „Altonos atsiskyrėlius“, garsiąją Justino Marcinkevičiaus trilogiją „Mindaugas“, „Katedra“ ir „Mažvydas“, Henriko Ibseno „Juną Gabrielį Borkmaną“, „Laukinę antį“, Vinco Krėvės „Skirgailą“, kuriuose spindėjo Vaivos Mainelytės, Marijos Rasteikaitės, Irenos Garasimavičiūtės, Regimanto Adomaičio, Henriko Kurausko, Laimono Noreikos, Audrio Chadaravičiaus, Arno Roseno, Vytauto Tomkaus, Aldonos Janušauskaitės, Adolfo Večerskio, Genovaitės Ciplinskaitės ir kitų aktorių talentas.
Apie savo darbo metodą Henrikas Vancevičius yra sakęs: „Mes buvome „autoriaus“ teatras, „žodžio“ teatras. Ir tai labai vertinom, ieškojom prasmės, siekėm, kad sakinys turėtų ir potekstę, ir prasmę, ir intonaciją.“
Skulptūrinio portreto autorius Rimantas Eidėjus sako: „Gavau tokį užsakymą – sukuti režisieriaus portretą. Dar besimokydamas M.K.Čiurlionio menų mokykloje ir vėliau Dailės akademijoje, lankydavau spektaklius, tarp kurių nemažai buvo ir Henriko Vancevičiaus pastatytų. Tad po daugelio metų teko vėl sugrįžti į prisiminimus. Tai buvo karta žmonių, palaikiusių lietuvybę, kūrusių įdomius spektaklius, žadinusių meninę mintį. Kuriant portretą darkart teko pastudijuoti Vancevičiaus biografiją.
Apskritai, mąstant apie dokumentinį portretą visada sunkiausia yra susirinkti medžiagą. Niekada nežinai, ar jau viską susirinkai. Galvojant apie Vancevičių daugiausiai padėjo Martynas Budraitis ir jo pagalbininkai: iš teatro man atsiuntė daug nuotraukų, įvairių nuorodų. Įdomu buvo pažiūrėti ir nufilmuotas Vancevičiaus repeticijas. Benagrinėjant įvairią medžiagą ir kilo idėja, kad portretas turi būti tam tikrame judesy, netikėtume. O žvelgiant iš savo profesinės pusės, pagalvojau, kad labai tiktų, jog režisierius visus žiūrovus pasitiktų savo kiek nustebusiu žvilgsniu.
Man rūpėjo, kad šiek tiek „žaistų“ psichologiniai dalykai. Toks buvo mano uždavinys. Taip pat turėjau bent jau dydžiu nenutolti nuo šalia esančių Romualdo Juknevičiaus ir Boriso Dauguviečio, kurių portretus sukūrė Romualdas Kvintas. Matavau iš visų pusių, į teatrą vežiau modelį, kuris buvo dar tik nulipdytas iš minkštos medžiagos. Norėjau suprasti, ar tinka.
Labai džiaugiuosi šiuo bendradarbiavimu. Teatre teko matyti ir repetuojančius aktorius. Mano širdis dainavo matant, kaip dirba aktoriai ir režisieriai. Net sūnui sakiau, kad pažiūrėtų, kiek daug jėgų reikia atiduoti, kad po to žiūrovai galėtų pajusti aktorių skleidžiamą energiją. Kaip ir mes jaunystėje ėjome žiūrėti tos sinergijos, tos minties, kuri sklinda iš scenos. Todėl buvo džiugu“.
Ištikimas Henriko Vancevičiaus bendražygis Pranas Treinys su didžiule pagarba prisimena: „Kada buvęs vyriausias režisierius Juozas Rudzinskas pamatė, kad teatro reikalai jau „slysta“, lygis kritęs, kad jau reikia trauktis (jis pats juk – be jokio mokslo), tuomet susidomėjo Vancevičiumi ir pasiūlė man jį pakviesti, nors buvo ir daugiau kandidatų. Nuo to laiko, kai iš Kauno teatro į Vilnių atvažiavo Vancevičius, mus vadino dvyniais.
Mes vienas kitą gynėme, net ir kartais nebūdami teisūs. Bet kadangi užpuolimas kartais būdavo staigus ir žlugdantis, ypač, kai užpuldavo jauni, ir dar jo buvę mokiniai, privalėjome vienas kitą palaikyti. Labiausiai turbūt pergyvenome, kai Regimantas Adomaitis pasakė: „Traukinys jau nuvažiavo“. O tai buvo pats brangiausias jo aktorius, su kuriuo sukūrė svarbiausius savo spektaklius. Tai buvo didžiulis smūgis. Ir aš gyniau Vancevičių iki paskutiniųjų.
Nors tam tikra prasme, puolantieji buvo teisūs, nes po jo atėjo mokinys Rimas Tuminas, kuris nebuvo uvėrus. Sukilo ir paskutiniai Vancevičiaus mokiniai, dauguma kurių išėjo paskui Tuminą. Buvo labai sunku, prasidėjo įvairūs skundai, Vancevičiaus persekiojimai, įvairūs laiškų rašymai, net į patį Centro komitetą. Jo šeima dėl to taip pat labai pergyveno. Henrikas Vancevičius buvo labai jautrus ir pažeidžiamas žmogus, todėl jam buvo labai sunku.
Vien tai, kad Vancevičius pastatė Justino Marcinkevičiaus trilogiją, ir pastatė per didelius vargus, nes ideologine prasme mes buvo nuolat sekami. Net žodį „Lietuva“ mums buvo liepiama tarti kuo rečiau. Bet pastatėme ir „Mažvydą“ (1978), ir „Katedrą“ (1971), ir „Mindaugą“ (1969) daug kartų tardami „Lietuva, Lietuva“... Ir pakilimas buvo toks didelis, koks teatrui buvo lig tol nepažįstamas. Tai buvo visiškas apogėjus. Nuo to Sąjūdis prasidėjo.
Jeigu ne Marcinkevičiaus trilogija, nebūtų garsiojo Sąjūdžio. Vancevičius ėjo prieky, kaip nuosekliai jis siekė kuo greičiau kolektyvą supažindinti su „Mindaugu“! Kai režisieriui pasakiau, kad neperdegtų savo idėja, jis man atšovė: „Tai yra toks kūrinys, dėl kurio verta sudegti, o ne perdegti“. Valdžia nebuvo kvaila, ji šių spektaklių neuždraudė.
Henrikas Vancevičius tikrai vertas tokio įamžinimo teatre, jis turi būti greta Juknevičius ir Dauguviečio.“
Režisieriaus Henriko Vancevičiaus skulptūrinio portreto atidengimo ceremonijoje dalyvaus Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius Martynas Budraitis, buvęs ilgametis teatro direktorius Pranas Treinys, skulptorius Rimantas Eidėjus, aktorius Vytautas Rumšas, kiti Vancevičiaus buvę mokiniai.
