„Patirtis vaidinti viename seniausių Romos teatrų tikrai nepakartojama. Pasirodydavome net 4 kartus per dieną, 6 dienas per savaitę. Kad ir kaip kamuodavo nuovargis ir privalomi COVID-19 testai kas 72 valandas, gausūs žiūrovų plojimai ir teigiami atsiliepimai neleido pasiduoti. Nuo pat spektaklių pradžios sapnuodavau visus aktorius, o ausyse girdėdavau muziką ir dainų tekstus, kurie, atrodo, įaugo į kraują“, – interviu savo įspūdžiais dalinasi K.Petrauskaitė.
– Kodėl nusprendėte pasirinkti atlikti praktiką Italijoje?
– Italijoje vasaromis leidžiu laiką ir savanoriauju vaikus mokydama anglų kalbos jau nuo 2017 metų, todėl praktikai rinkausi šalį, kuri man buvo jau gerai pažįstama. Abejonių nepaliko ir galimybė dirbti mylimame mieste Romoje ilgesnį laiką bei dar labiau ją pažinti. Šį kartą turėjau progą ten sugrįžti jau nebe kaip turistė.
– Kuo Jus sudomino darbas lituanistinėje mokykloje?
– Netikėtai radau straipsnį, kuriame buvo kalbama apie lietuvių bendruomenę Romoje, jos veiklą ir apie studentų praktiką šioje mokykloje mokant vaikus lietuvių kalbos. Supratau, jog atsirado puiki galimybė ir man, kai perskaičiau, jog jie norėtų, kad be lietuvių kalbos, pasaulio pažinimo, meno ir tradicijų, muzikos pamokų kažkas vestų ir teatrinius užsiėmimus, kurie padėtų įsisavinti lietuvių kalbą.
Man, kaip mokytojai, buvo duota daug laisvės nuspręsti, kaip aš noriu vesti pamokas, todėl džiaugiuosi, jog užsiėmimų metu vaikai ne tik patobulino savo lietuvių kalbos įgūdžius, tačiau ir išlavino vaizduotę, įgijo daugiau drąsos, pasitikėjimo savimi bei teorinių žinių apie teatrą. Visos praktikos metu gavau daug atgalinio ryšio tiek iš mokytojų, tiek iš mokinių tėvų, kurie buvo itin patenkinti mano pamokų rezultatais. Taip pat smagu, kad turėjau galimybę įgyti praktikos dirbant su skirtingomis amžiaus grupėmis: turėjau mokinių nuo 4 iki 15 metų amžiaus.
– Su kokiais netikėtumais ar iššūkiais susidūrėte, pradėjusi praktiką?
– Nesitikėjau mokyti vaidybos nuotoliniu būdu. Dėl pandemijos galimybės mokyti gyvai buvo apribotos ir aš tam ruošiausi. Tačiau, žinodama, kad mano praktika truks 5 mėnesius, galvojau, kad laiko turiu veikloms tiek nuotoliniu, tiek kontaktiniu būdu. Viskas išėjo į gera, nes mokydama nuotoliniu būdu turėjau mokinių, gyvenančių ne tik Italijoje, bet ir Maltoje bei Vokietijoje.
Taip pat nesitikėjau, kad turėsiu mažiausiųjų vaikų grupę – nuo 4 iki 6 metų amžiaus. Nežinojau, ar vaikai supras teatro konceptą ir ko aš iš jų tikiuosi. Pirmosios pamokos su jais nebuvo lengvos, kadangi dauguma vaikų, ir ne tik mažiausieji, nedrąsiai jautėsi prieš kamerą, kai kurie beveik nekalbėjo lietuviškai, o tik itališkai arba angliškai. Tai priėmiau kaip iššūkį ir pradėjau ieškoti būdų, kaip dar kitaip prieiti prie mokinių ir kokias užduotis parinkti, kad jie suprastų ne tik mane, bet ir užduočių naudą. Po pirmųjų 2 savaičių įvyko toks didelis progresas, jog šį darbą tiesiog pamilau ir nebejaučiau, kad dirbu, o vaikai nekantriai laukdavo mano pamokų, žaidimų ir paruoštų užduočių.
Nežinojau, ar vaikai supras teatro konceptą ir ko aš iš jų tikiuosi.
– Ar šiame darbe pravertė VDU gautos žinios, įgūdžiai?
– Pravertė italų kalbos pagrindai, kuriuos įgijau mokydamasi pas šios kalbos dėstytoją, docentą Stefano Lanzą. Jo paties asmenybė, dėstomos dalyko paskaitos ir pasakojimai apie Italiją mane įkvėpė domėtis ne tik kalba, pačia šalimi, bet ir gyvenimu joje. Taip pat, žinoma, man labai pravertė ir vaidybos studijų metu įgytos tiek teorinės, tiek praktinės žinios, kurias vėliau pritaikiau savo vedamų pamokų metu. Studijų metais mokiausi ir iš pačių įvairiausių dalykų dėstytojų. Stebėdavau, kaip jie bendrauja su studentais, kaip sugeba juos skatinti, įkvėpti bei spręsti problemas. Tą patį bandžiau daryti ir aš.
– Kaip Jums pavyko pasirašyti sutartį su „Teatro Argentina“?
– Praktikos metu viena iš lituanistinės mokyklos įkūrėjų pasiūlė susisiekti su Laura Gabrielaityte-Kazulėniene, Lietuvos kultūros atašė Italijoje, dėl organizuojamos atrankos į spektaklį „Saulė ir jūra“. Pastaroji patarė man susisiekti su spektaklio prodiusere, kuri ir koordinavo visą atranką, o vėliau darbą teatre ir sutarties reikalus. Esu be galo dėkinga Aurelijai Orlovai ir Elzei Simonkevičiūtei-Di Meglio, kurios, pasirodo, mane rekomendavo ir informavo apie šią galimybę, nes norinčių buvo išties daug. Be jau atvykusios suformuotos spektaklio trupės, į spektaklį pateko dar 10 aktorių, iš kurių aš buvau vienintelė lietuvė.
– Kokius įspūdžius paliko darbas vaidinant performanse „Saulė ir jūra“? Tikriausiai tai buvo kitokia patirtis, nei įprastas vaidmuo teatre?
– Įspūdžiai tik patys geriausi, o patirtis vaidinti viename seniausių Romos teatrų tikrai nepakartojama. Šis performansas buvo paremtas improvizacija ir režisūra čia ir dabar. Prieš kiekvieną pasirodymą gaudavome daugiau ar mažiau režisierių nurodymų, kuo užsiimti ir kur būti. Visi be išimties turėjome visada būti pasirengę ir stebėti aplinką, užsiimti kažkokia veikla: bendrauti vieni su kitais, žaisti, juoktis, sportuoti, fotografuotis, valgyti, kartais – miegoti. Jei veiksmo scenoje pasidaro per mažai, turime imtis iniciatyvos, improvizuoti ir būti aktyvūs, jei per mažai – pasyvūs.
Didelis iššūkis visiems buvo vaidinti nevaidinant ir netapti dėmesio centru. Viena iš spektaklių režisierių Rugilė Barzdžiukaitė kalbėjo, jog dažnai aktoriai būdami scenoje nesąmoningai stengiasi atkreipti dėmesį ir nori būti ryškiai matomi, pastebėti, o čia yra svarbu niekam neišsiskirti, kad veiksmas būtų kuo natūralesnis, bet kartu ir nenuobodus.
Pasirodydavome net 4 kartus per dieną, 6 dienas per savaitę. Kad ir kaip kamuodavo nuovargis ir privalomi „Covid-19“ testai kas 72 valandas, gausūs žiūrovų plojimai ir teigiami atsiliepimai neleido pasiduoti. Nuo pat spektaklių pradžios sapnuodavau visus aktorius, o ausyse girdėdavau muziką ir dainų tekstus, kurie, atrodo, įaugo į kraują. Kiek teko kalbėti su kitais aktoriais, jie taip pat pripažino, kad nė vienam iš jų vaidybos ar dainavimo studijos nebuvo lengvos, todėl žiūrovų plojimai didingoje teatro scenoje sugraudindavo ne vieną iš mūsų.
– Tikriausiai teko susidurti su nemažai iššūkių dėl pandemijos?
– Šiais metais vienas didžiausių iššūkių buvo baigti universitetą nuotoliniu būdu be galimybės repetuoti teatre. Taip pat iki paskutinės minutės nebuvau tikra dėl praktikos pradžios, ar man pavyks išskristi, o nuskridus – ar neteks izoliuotis. Per pusę metų Italijoje taip pat teko išgyventi dar vieną karantiną, kai nebuvo galima išeiti iš namų be rimtos priežasties ir neturint specialių užpildytų dokumentų. Šis karantino etapas buvo vienas sunkiausių. To nepalengvino faktas, kad gyvenu mylimame mieste ir kasdien užsiimu tuo, kas man patinka. Teko ieškoti vidinės stiprybės nepasiduoti ir išlaukti.
Teko ieškoti vidinės stiprybės nepasiduoti ir išlaukti.
– Ar gyvenant Italijoje arba bendraujant su italais teko pastebėti kultūrinių skirtumų lyginant su lietuviais?
– Nors mokytojavimas mane išmokė punktualumo, reiklumo sau bei kitiems, italai nėra linkę skubėti. Dažnai juokaujama, kad jeigu susitari susitikti tam tikrą valandą, visuomet galima ateiti į susitikimą mažiausiai 15 minučių vėliau.
O labiausiai mane žavi jų sugebėjimas mėgautis nieko neveikimu, itališkai – dolce far niente. Italams, bent jau esantiems mano draugų rate, gyvenimas yra malonumas. Jie mėgsta skaniai pavalgyti, gražiai rengtis (ypač tai galima pastebėti gyvenant Romos centre), didžiuojasi savo kultūra, palikimu ir be galo myli futbolą. Nuostabi patirtis buvo stebėti italus laimint Euroviziją, tampant Europos futbolo čempionais ir švenčiant gatvėse su fejerverkais ir muzika iki pačio ryto. Palyginus su lietuviais, italai yra be galo emocionalūs, garsiai kalba, dar garsiau juokiasi nebijodami išreikšti savo emocijų, kas man taip pat nėra svetima, ir tikriausiai todėl taip greitai ten pritapau.