Pagal savo sukurtą metodiką Sakurako veda intensyvius seminarus, o kartu su jų dalyviais pristato performansus. Liepos mėnesį toks seminaras pirmą kartą buvo surengtas ir Vilniuje bendradarbiaujant su Oskaro Koršunovo teatru, o šia proga Sakurako 15min pasakojo apie savo kelią į meną, meilę Japonijai ir pasikeitusią Lietuvą.
– Užsienio žiniasklaidoje apie jus rašoma kur kas daugiau nei Lietuvoje.
– Lietuvoje įvyko mano pirmas žvalgybinis vizitas, kuris praėjo labai puikiai. Pasirodo, publika pagaliau pribrendo tam, ką aš darau, tad rugsėjo pradžioje organizuosiu jau antrą butoh seminarą Vilniuje.
Pats laikas sugrįžti tėvynėn, nes ilgai, jau beveik 20 metų, buvau savanoriškame egzilyje, todėl Lietuvoje savo naujame amplua esu visiškai nežinoma. Tai bus pradžia, kuri visai nėra pradžia, nes Paryžiuje, Tokijuje, Amsterdame aš jau esu pasirodžiusi ir žinoma, tik Vilniuje, deja, ne. Kol kas tik vieną kartą, 2013 m. pristačiau savo spektaklį Mažajame teatre.
Pats laikas sugrįžti tėvynėn, nes ilgai, jau beveik 20 metų, buvau savanoriškame egzilyje.
– Kaip prasidėjo jūsų kūrybiniai ieškojimai?
– Istorija sena kaip pasaulis. Jau tada, kai man buvo dveji, visi žinojo, kad būsiu menininkė. Jei virtuvėje būdavo daugiau nei du žmonės, atsinešdavau taburetę, ant jos užsilipdavau ir tada prasidėdavo... Jaunesnioji sesuo, vargšė, buvo įkinkyta rodyti įvairiausius triukus, kartu kurti spektaklius.
Tėvai sąmoningai manęs neleido į M.K.Čiurlionio mokyklą – jei ir taip aišku, kad esu menininkė, buvo nutarta mane siųsti į paprastą mokyklą. Gal, žiūrėk, ir normalų išsilavinimą pavyks įgyti. Per pamokas man būdavo nuobodu, nors pažymius gaudavau gerus. Sėdėdavau ir piešdavau. Kaip ir visi jaunystėje, rašydavau eilėraščius, tapydavau. Pradėjus studijuoti, gimė ir mano meilė fotografijai.
Į meno pasaulį ėjau per aplinkkelį ir tai užėmė laiko. Įgijau normalų išsilavinimą, padirbau, „pasidariau“ porą karjerų. Ir visad, turėdama laiko, užsiimdavau menais. Baigus du aukštuosius įgriso darbo dienomis gyventi vieną gyvenimą, o savaitgaliais ruoštis parodoms. Juk negali ant dviejų žirgų joti. Tuomet atėjo laikas rinktis.
Ėmiau kurti site-specific instaliacijas – atėjus į naują erdvę aš ja manipuliuoju, kažką pakeičiu, transformuoju, pridedu ar atimu taip, kad čia atėjęs žiūrovas į erdvę galėtų pažvelgti naujai.
– Ir pasirinkote meną?
– Pabandžiau stoti į Amsterdamo Rietveldo akademiją, kuri yra viena geriausių konceptualiojo meno mokyklų Europoje. Ir įstojau. Tada, nuo 2004-ųjų, prasidėjo mano profesinė meninė veikla.
– Kokiais meno sritis jungia jūsų kūryba?
– Pradėjusi studijuoti dirbau su įvairiomis disciplinomis, nors tuo metu man labiausiai patiko dirbti su skulptūra. Mėgstu dirbti su materija, nors niekad netraukė skulptūros ant pjedestalo. Ėmiau kurti site-specific instaliacijas – atėjus į naują erdvę aš ja manipuliuoju, kažką pakeičiu, transformuoju, pridedu ar atimu taip, kad čia atėjęs žiūrovas į erdvę galėtų pažvelgti naujai.
Dažniausiai dirbu su kukliomis medžiagomis, ne iš marmuro ar bronzos skulptūras kalu. Kuriu minimalistinius, intervencinio pobūdžio darbus, kurie laikinai pakeičia erdvę, tačiau joje nelieka – erdvę palieku tokią, kokią radau.
Pavyzdžiui, apleistame sandėlyje dar būdami studentai galėjome rengti parodą. Visi, ištrūkę iš akademijos, norėjo daryti ką nors didelio, o mano dėmesį patraukė plyšys grindinyje. Iš to plyšio išėmiau betono gabaliukus, kurie buvo suskilę, ir sukūriau identiškus gabaliukus iš stiklo. Pasibaigus parodai vėl sugrąžinau betono gabaliukus į jų vietą.
Rietveldo akademijos pastatas kartą per metus, kai pristatomi baigiamieji studentų darbai, virsta milžiniška galerija. Aš savo baigiamajam darbui visą pastato vandenį valgomaisiais dažais nudažiau mėlynai. Olandijoje bet ką dėti į geriamą vandenį yra misija neįmanoma, tad didžiąją mano darbo dalį užėmė lobizmas ir derėjimasis su įvairiomis institucijomis. Mano dėstytojui ši idėja labai patiko, bet jis siūlė ją kaip nors vizualizuoti, nes buvo įsitikinęs, jog jos įgyvendinti nepavyks. Tada aš padariau neįmanoma.
Vis dar dirbu su įvairiomis disciplinomis, bet esu vis dažniau įvardijama kaip šokėja ir choreografė. Dabar mano kūryba yra tarp dailės, performanso meno, šokio ir teatro.
Po site-specific instaliacijų po truputį perėjau į performanso meną, atradau butoh, kuris viską apvertė aukštyn kojomis. Gerąja prasme. Butoh gimė Japonijoje 7 dešimtmetyje. Jis siekė sulaužyti kanonišką, tradicinį šokio teatrą, ieškojo naujų ekspresijos būdų. Tai labai specifinė estetika.
Vis dar dirbu su įvairiomis disciplinomis, bet esu vis dažniau įvardijama kaip šokėja ir choreografė. Dabar mano kūryba yra tarp dailės, performanso meno, šokio ir teatro.
– Dirbate su skirtingomis disciplinomis. Ar yra bendras filosofinis, konceptualus vardiklis, aprėpiantis jūsų kūrybos lauką?
– Sakoma, kad menininkas turi vieną ir tą pačią giesmę, kurią gieda nuolat, tik kitais žodžiais. Taip yra ir mano atveju. Human condition (žmogaus būklė) būtų pagrindinė mano performansų ir šokio-teatro spektaklių tema.
Akademijoje turėjome konceptualizuoti savo kūrinius. Patį darbą kuri daugiau mažiau intuityviai, o tada tenka jį įžodinti, atsakyti, ką ir kodėl darai, kaip tai siejasi su platesniu pasauliu. Galima sakyti, kad aš ieškojau nuo Platono iki Foucault, bet vis nerasdavau to, kas atlieptų tai, ką jaučiau širdimi, bet negalėjau verbalizuoti.
Netyčia užtikau vieną japonišką tekstą ir staiga man atsivėrė akys. Japonų kalba yra vienas hieroglifas, atliepiantis tai, apie ką kitomis kalbomis būtų galima prirašyti 20 puslapių. Tai „ma“ konceptas. Jei bandytume tai išversti iš japonų kalbos, „ma“ reikštų pauzę, erdvę tarp, erdvės ir laiko pojūtį, tuštumą. Būtent tai galima rasti mano kūryboje.
Man nebūtinai gražu tai, kas gražu. Pvz., tiesi linija ar tobulai padaryta skulptūra, graikiškas idealas. Man labiau prie širdies japonų vabi-sabi estetikos principas. Man gražus koks nors sudžiūvęs lapukas, mirusi bitė, įtrūkis. Pastebėdavau deformuotus, netobulus ir kuklius dalykus. Ir juose, ir tuštumoje radau grožį.
Kai pirmą kartą pamačiau butoh, pagalvojau, kad pagaliau kažkas kalba mano kalba. Kalba, kurios nesuprantu, nes ji man nesuvokiama, bet aš, tarsi iš praėjusio gyvenimo, ją žinau.
Kai pirmą kartą pamačiau butoh, pagalvojau, kad pagaliau kažkas kalba mano kalba. Kalba, kurios nesuprantu, nes ji man nesuvokiama, bet aš, tarsi iš praėjusio gyvenimo, ją žinau.
Žmogiškasis pradas, tiek gerasis, tiek blogasis, yra butoh specifika. Būti gyvam reiškia, kad mirsi. Vakaruose mes pratę nuslėpti, nutylėti nepatogias temas, todėl kai kurie sako, kad butoh yra labai tamsus menas. Bet taip nėra, butoh tiesiog rodo abi medalio puses – ir šviesą, ir tamsą.
– Ar atradus butoh gimė ir jūsų pseudonimas?
– Taip, iki tol dirbau naudodama savo pavardę. Man duotas vardas, Inga, nieko fantastiško nereiškia Lietuvoje, o Japonijoje lygiai taip pat fonetiškai skambantis žodis reiškia vieną fundamentalių budistinės filosofijos konceptų – karmą. Tai buvo labai įdomus atradimas, nes aš pati tikiu karmos dėsniu – kokia yra priežastis, tokia yra ir pasekmė. Jei tu šypsosies, žmogus šypsosis tau, jei tu žmogų aprėksi, jis pasidarys agresyvus tau.
Man duotas vardas, Inga, nieko fantastiško nereiškia Lietuvoje, o Japonijoje lygiai taip pat fonetiškai skambantis žodis reiškia vieną fundamentalių budistinės filosofijos konceptų – karmą.
Kai atradau butoh, kilo noras atskirti vieną savo kūrybos dalį nuo kitos – darbą su erdve nuo performatyvios kūrybos. O scenoje dažniausiai naudojamas sceninis pseudonimas.
Sakurako reiškia moteriškos lyties vyšnių žydėjimo laiką. Esu gimusi balandžio 1 d., būtent tada, o ne sausio 1 d., man ir prasideda metai, tai yra transformacijos metas. Man sakura yra vienas gražiausių žiedų. Kalbant su japonais, jie mane pakrikštijo Sakurako, o šis vardas man konceptualiai tiko.
– Dirbdama su konceptualiuoju menu, kurdama instaliacijas, dirbote viena. Performanso mene į kūrybinį procesą neretai įsijungia ir kiti žmonės. Ar galite palyginti šias patirtis?
– Tai kaip žemė ir dangus. Meno akademijoje mes esame dresuojami laikytis įsikibę individualizmo, pūsti savo ego. Aš neįsivaizduoju, kokia gali būti konkurencija, kai gali būti tik kolaboracija. Mes vienoje valty – kaip galima toje valtyje dar ir stumdytis?
Kai pirmą kartą grįžau iš Japonijos, buvau labai nusivylusi, nežinojau, ką toliau veiksiu. Vienas festivalis pasikvietė mane sukurti performansą ar instaliaciją, turėjau visišką laisvę 5000 žiūrovų erdvėje, laivų gamykloje, ant milžiniško betoninio panduso, tapusio scena.
Supratau, kad tokiai erdvei reikia daugiau žmonių, daugiau kūnų. Iki tol niekada nerežisavau ir nekūriau choreografijos grupei žmonių, bet susikviečiau draugus, tuos, kuriuos žinojau iš šokio, iš butoh, ir ėmėmės darbo.
Tai man buvo visiškai naujas priėjimas prie kūrybos, o ir visai kitas žmogiškas santykis. Dėl to man taip patinka dirbti su grupe.
Įkūriau šokio teatro kompaniją „Re-United Now-Here“, susirenkančią skirtinguose miestuose. Ne „united“, nes galbūt jau esame susitikę anksčiau (taip grįžtame prie karmos principo). Ir „Now-Here“, kuris, viena vertus, reiškia „niekur“, o kita vertus – „čia ir dabar“. Trejus metus aš ir pati gyvenau beveik niekur, nomadiškai. Iš vieno miesto, projekto vis važiuodavau į kitą.
Užaugo nauja karta, kuri yra imlesnė, įdomesnė, ne tokia nomenklatūrinė. Keičiasi ir pačios tautos mentalitetas.
– Kur dabar jūsų namai?
– Mano namai yra vieni – Japonija. Ten aš tikrai jaučiuosi namuose. O Europoje man visur namai, bet šiuo metu sukūriau „laikinus namus“ meninėje rezidencijoje Paryžiuje.
Vilnius yra toks mielas ir toks savas, toks iki skausmo pažįstamas. Bet lygiai taip pat ir Amsterdamas, kur kiekvienas akmuo pasakoja istoriją. Nesu labai didelė Paryžiaus fanė, nes jis kiek pervertintas, o ir kainos išpūstos, bet, kalbant apie kultūrinį gyvenimą bei scenos menus, Paryžius neabejotinai yra svarbiausias centras.
– Ar stebite, kas vyksta Lietuvos meno scenoje?
– Minimaliai, bet šiuolaikinių technologijų dėka pavyksta visiškai neatitrūkti. Šiuo metu su kūrybinėmis dirbtuvėmis esu tam tikroje „žvalgyboje“ Lietuvoje atnaujinti bei užmegzti ryšius darbui ateityje, norėtųsi ir čia, kaip ir Paryžiuje, pradėti „Re-united Now-here“ veiklą. Žinau, kas yra senieji šios rinkos dalyviai, susipažįstu su jaunaisiais kūrėjais.
Jaučiu, kad pasikeitė terpė. Tas pats ŠMC pradėjo rodyti performansus, ko prieš penkiolika metų nebūtų buvę. Užaugo nauja karta, kuri yra imlesnė, įdomesnė, ne tokia nomenklatūrinė. Keičiasi ir pačios tautos mentalitetas.
