Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Pirmojo feministinės teorijos rinkinio sudarytoja K.Gruodis: sovietmetis iškraipė lyčių santykius Lietuvoje

Kanados lietuvė Karla Gruodis šiandien geriausiai žinoma kaip pripažinta literatūros vertėja, tačiau ji nusipelnė ir dėl to, kad 1995 m. išleido pirmąją ir iki šiol vienintelę feminizmo antologiją lietuvių kalba. 15min K.Gruodis pasakoja apie savo įspūdžius 1989 m. pirmą kartą iš Kanados atvykus į Lietuvą, antologijos sudarymo aplinkybes ir kodėl sovietmetis prisidėjo prie iškraipytų lyčių santykių šalyje.
Karla Gruodis
Karla Gruodis / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.

– Gimėte, užaugote ne Lietuvoje, tačiau persikėlėte čia gyventi. Kada ir kodėl priėmėte šį sprendimą?

– Gimiau Kanadoje, augau Toronte ir Monrealyje. Mūsų šeima visad palaikė ryšį su giminėm, bet niekas iš mūsų šeimos sovietmečiu nebuvo grįžęs į Lietuvą.

1989 m. baigiau bakalauro studijas, nenorėjau iš karto studijuoti magistrantūroje, o Lietuvoje viskas kaip tik tuo metu virė ir buvo labai įdomu pasižiūrėti, kas čia darosi. Gavau studento vizą, dar į Sovietų Sąjungą. Turėjau planą atvažiuoti metams, studijuoti lietuvių literatūrą, kalbą, bet atvykus 1989 m. rudenį labai greitai įsitraukiau į Sąjūdžio veiklą, ypač Sąjūdžio informacijos agentūros veiklą, nes tuo metu labai reikėjo vertėjų. Nors planavau čia neužsibūti, po poros mėnesių supratau, kad Lietuvoje labai gerai jaučiuosi. Galiausiai, likau dešimčiai metų.

Per tą laiką gimė dukra. Dar niekada nebuvau dirbusi Vakaruose – man buvo jau virš 30-ies, pamaniau, kad jau laikas įgyti kitokios patirties, ir sugrįžau į Kanadą. Vėl galvojau, kad tik keleriems metams, bet, kai dukra paaugo, priprato prie kanadietiškos švietimo sistemos, nebenorėjau jos perkelti. Užaugus dukrai ir jai įstojus į universitetą Amsterdame, mudu su mano dabartiniu vyru, kuris irgi yra Kanados lietuvis, prieš porą metų persikėlėme į Lietuvą.

Įdomu būti ten, kur yra tavo šeimos šaknys. Mano vyras, pavyzdžiui, anksčiau niekada nebuvo čia gyvenęs, bet atvažiuodavome į Lietuvą vasaromis. Čia aplanko įdomus jausmas. Kanadoje ar JAV gali jaustis priklausantis kvartalui ar bendruomenei, bet tos šalys yra tokios didelės, kad jų neapčiuopsi, sunkiai suprasi, kas jose vyksta. Kiek kitaip yra Lietuvoje, čia ir yra Lietuvos žavesys.

– Kai 1989 m. atvykote į Lietuvą, kokia ji jums pasirodė? Kokie buvo pirmieji įspūdžiai?

– Tuo metu atrodė, kad patekau į kitą epochą, kultūrą, visuomenę. Viskas – nuo vizualių dalykų iki žmonių bendravimo – skyrėsi nuo mano ankstesnių patirčių. Jautėsi, kad kai kuriais aspektais visuomenės vystymasis buvo užšaldytas. Ir vienas iš pagrindinių dalykų buvo lyčių santykių kultūra. Tai man greitai krito į akis, nes subrendau labai feministinėje aplinkoje ir būdama studentė labai domėjausi šiais klausimais.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Karla Gruodis
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Karla Gruodis

Kalbant apie išvaizdą ir rūbus, augdama Kanadoje jaučiau didelę laisvę. Netgi pasakyčiau, kad kai kuriais atžvilgiais jaučiausi laisvesnė nei mano dukra, šiandien būdama studentė, – tuo metu nebuvo socialinių medijų, tiek daug dėmesio nebuvo skiriama išvaizdai ir savo įvaizdžio vadybai. Tačiau turiu pasakyti, kad atvykusi į Lietuvą skirtumą tarp to, kaip aš mačiau kitus, ir kaip kiti matė mane, pajutau labai greitai. Aiškiai jaučiau, kad į mane žiūri kitaip, nei kad žiūrėjo Kanadoje. Mačiau, girdėjau ir net kažkiek patyriau tiesioginio ir netiesioginio seksizmo.

Tikrai nenoriu apibendrinti ir sakyti, kaip taip elgėsi visi žmonės ir visi vyrai, jokiu būdu. Tačiau atsidurdavau situacijose, kur jaučiau, kad į mane žmogus tiesiog nepajėgia žiūrėti rimtai arba negali manęs atskirti nuo mano lyties. Rengiausi taip, kaip tuo metu buvo įprasta jauniems žmonėms, studentams Kanadoje. Ir ten, pavyzdžiui, trumpas sijonas nereiškė absoliučiai nieko, o atvažiavus į Lietuvą vyrai tą sijoną interpretavo kaip labai ryškų ženklą, ir man tapo sunku su jais turėti rimtus pokalbius. Turėjau permąstyti, kaip rengiuosi, save pristatau – reikėjo adaptuotis prie situacijos.

Lietuvoje taip pat greitai pajaučiau, kad mano metų moterų – man tuo metu buvo 24-eri – situacija buvo visai kitokia nei mano. Beveik visos buvo jau ištekėjusios ir turėjo vaikų, o aš nei apie vaikus, nei apie santuoką tuo metu negalvojau arba galvojau labai miglotai. Man tai buvo neaktualu, tuo metu galvojau apie savo darbą ir tai, kas įdomu man.

O kai pradėjau girdėti, kokios tų moterų sąlygos šeimose, irgi nustebau. Moterys dirbo dvigubai – jos visos turėjo darbus, o jei turėjo šeimas, didelę dalį buities, dažniausiai ir visą buitį, tvarkė pačios. Gerai, jei vyras lankstesnis ir jautresnis – tokių istorijų taip pat buvo, tačiau kai kurie pasakojimai, kuriuos išgirsdavau, šokiruodavo.

Tačiau sovietmečiu vešėjo lygybės ideologija ir tie lozungai uždengė visokiausią nelygybę. Nuo hierarchijos partijoje iki ekonominės ar lyčių nelygybės.

Sovietmečiu vešėjo lygybės ideologija ir tie lozungai uždengė visokiausią nelygybę. Nuo hierarchijos partijoje iki ekonominės ar lyčių nelygybės.

– Ar sovietmečiu piršta mintis apie esą jau įgyvendintą moterų ir vyrų lygiateisiškumą buvo įsišaknijusi lietuvių sąmonėje?

– Nemanau, kad buvo įsišaknijusi, tačiau tuo metu paprasčiausiai nebuvo įrankių, leidžiančių iš tiesų suvokti situaciją. Elementariai nebuvo knygų, buvo labai mažai žinių apie tai, kaip į tuos dalykus žiūrima Vakaruose. Daug žmonių tradicinius lyčių vaidmenis suprato kaip duotybę, neišvengiamybę. Būdų kalbėti apie realiai egzistavusias problemas trūko, nes visa ši problematika buvo užslopinta.

– Kodėl nusprendėte sudaryti antologiją „Feminizmo ekskursai: moters samprata nuo Antikos iki postmodernizmo“? Kokios buvo rinkinio sudarymo aplinkybės?

– Rinkinio išleidimas buvo paskutinis taškas mano veikloje šioje srity. Ji prasidėjo nuo mažos moterų grupelės, kuri norėjo kartu skaityti ir analizuoti tekstus. Vėliau buvau pakviesta Vilniaus universitete dėstyti seminarų ciklą, kuriame apžvelgiamos lyčių studijos ir feminizmo istorija. Seminarai buvo atviri visiems. Juos lankė studentės, doktorantės, profesorės, ne universiteto žmonės, tačiau seminaruose dalyvavo faktiškai vien moterys, o štai šiandien, palyginti, užsukus į „Emancipacijos dienos“ konferenciją išvysti daug vyrų – tai džiugina.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Karla Gruodis
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Karla Gruodis

Tam, kad tie seminarai vyktų, reikėjo tekstų. Mano draugės padėjo juos versti. Kai kurie tekstai pasirodė spaudoje. Ir tie tekstų vertimai po truputį pradėjo kauptis. Mano tuometinis vyras Darius Čiuplinskas buvo sukūręs „Atviros Lietuvos knygos“ programą Atviros Lietuvos fonde. Ir man buvo pasiūlyta iš tų tekstų sudaryti antologiją.

Keista, kad tai iš esmės vis dar yra vienintelis rinkinys apie feminizmą lietuvių kalba. Pradėjau kalbėti su žmonėmis, kad reikėtų jį perleisti, tačiau kartu reikėtų sukurti ir lietuvišką rinkinį, nes yra labai stiprių lietuvių autorių tekstų.

– Imtumėtės tokio darbo?

– Aš labai norėčiau. Jei tik kam nors tai būtų aktualu. Bet iš to, ką girdžiu, atrodo, kad būtų.

– Kokių reakcijų sulaukėte 1995 m. išleidusi feminizmo antologiją?

– Neprisimenu, kad būtų buvę labai aštrių reakcijų. Tuo metu mano veikla jau buvo žinoma. Tačiau kai tik jos ėmiausi, pirmuosius keletą metų reakcijos iš aplinkinių – tiek vyrų, tiek moterų – buvo įvairios.

Buvo moterų, net ir akademinėje aplinkoje, kurios labai priešinosi feminizmo idėjomis, nesuprato, kodėl svarbu apie tai kalbėti ir kritikavo mano veiklą. Tarp vyrų taip pat buvo įvairių reakcijų. Pavyzdžiui, profesorius Kęstutis Nastopka mane pakvietė panašų seminarą dėstyti tuometiniame Pedagoginiame universitete. Bet turiu pripažinti, kad iš kai kurių vyrų jaučiau ir labai daug pašaipos, kuri kai kuriuose akademiniuose sluoksniuose egzistuoja iki šiol.

Netrukus po knygos pasirodymo pradėjau po truputį išeidinėti iš šios veiklos. Tiesiog reikėjo pokyčio. Ši problematika man ir toliau buvo įdomi, bet pati tuo metu jaučiausi ją išsėmusi. Juo labiau, kad toje srityje pradėjo rastis labai stiprių mokslininkių, ir aiškiai pajutau, kad nenoriu, jog mano vaidmuo būtų per stiprus – tikėjau, kad vietinė feministinė kultūra turi susiformuoti pati.

– Kaip atrodo šiandien – ar ta kultūra tiek akademinėje aplinkoje, tiek apskritai visuomenėje susiformavo?

– Sakyčiau, kad akademinėje aplinkoje ji ganėtinai stipri. Visuomenėje galėtų būti ir stipresnė. Tačiau apibendrinti sunku abiem atvejais. Vienas dalykas yra didieji miestai – čia pokytis ryškus. Kitoks kontekstas gali būti mažame miestelyje. Didelis skirtumas yra ir tarp kartų. Tačiau atrodo, kad ši problematika visuomenėje iš esmės jau yra sulaukusi pripažinimo. Atsirado supratimas, kad kelti panašius klausimus yra svarbu, ir tas supratimas vis auga.

Aiškiai pajutau, kad nenoriu, jog mano vaidmuo būtų per stiprus – tikėjau, kad vietinė feministinė kultūra turi susiformuoti pati.

– Per šį laiką smarkiai keitėsi ir save nuolat permąstantis feminizmas. Kaip kito jūsų pačios santykis su feminizmu?

– Šioje srityje nedirbau, todėl ne taip akylai sekiau visus pokyčius, nors tai visada liko kertinė mano pasaulėvokos dalis. Man atrodo svarbu, kad atsirado labai įvairūs feminizmo balsai. Feminizmas toliau auga, vystosi drauge su visuomene. Moterys iš skirtingų etninių, socialinių grupių tą pačią problematiką mato skirtingai – svarbu tai suprasti. Kaip ir kintantį lytiškumo klausimą, feminizmo sąsajas su ekologija ir t.t. Šiandien viskas tapo dar plačiau, dar įdomiau, bet kartu ir gerokai sudėtingiau. Tai natūralu.

– Kiek, jūsų manymu, lokalus, lietuviškas feminizmas ir jam aktualios problemos skiriasi nuo vakarietiškos feministinės minties? Kiek mes atkartojame tą patį, nes problematika yra globali, o kiek feminizmui įtakos daro konkrečios visuomenės situacija?

– Manau, kad feminizmas turi savo specifiką kiekvienoje šalyje. Skirtinguose žemynuose, skirtingose šalyse ir visuomenėse yra savos problemos, ir tai visada atsispindi lyčių studijose. Žinoma, ganėtinai panaši dinamika egzistuoja visur, tačiau kai kuriose šalyse ji aštresnė dėl įsišaknijusių stereotipų apie tradicinius lyčių vaidmenis. Čia patenka ir Lietuva.

– Ar būtumėte linkusi tai sieti su sovietmečio patirtimi?

– Taip. Nes sovietmetis iškraipė Lietuvos visuomenės raidą. Jei raida nebūtų buvusi užblokuota, visaip paveikta sovietinės opresijos, tikėtina, dalis tų senamadiškų idėjų nebūtų taip užkonservuotos. Ir vyriškumas sovietmečiu buvo iškraipytas, vyravo šabloniškos vyriškumo idėjos. Visų žmonių savivoka buvo paveikta to, kad jie gyveno totalitarinėje valstybėje.

Žinoma, sunku sakyti, kiek tai susiję tik su sovietmečiu, tačiau pasižiūrėjus, kaip smarkiai Lietuva pasikeitė atkūrus nepriklausomybę, galima įsivaizduoti, kad jei ne sovietų okupacija, šiandien lyčių lygybės klausimu galėtume priminti Skandinavų šalis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų