„Saulė atsitrenkė į mane ir esu vienas/ pilnas tavo kapas gėlių ir debesys/ žydi sustingę/ ir sakau mama viskas“, – pirmąjį knygos eilėraštį pradeda 35-erių autorius, pernelyg nenutoldamas nuo jam artimo ir lietuvių poezijoje jį išryškinančio intymaus, nesumeluoto kalbėjimo.
Literatūros kritikai G.Bleizgio poezijoje regi ir melancholišką savistabą, ir išpažinties dvelksmą, ir dievoieškos takelius, tačiau klausantis paties poeto susidaro įspūdis, kad dievoieška „buvo“ vakar. Šiandien poetas jau gyvena su Dievu. Šiandien jie „viename“ kelyje. Telieka susitikti, telieka pripažinti, kad „esu laimingas dieve/ plaukdamas ligi tavęs/ kraujais spaudydamasis/ laukdamas/ kol visa tai pasibaigs“.
Matyt, literatūros kritikai apkaltintų neprofesionalumu, tačiau knygoje nebūtina atskirti „autoriaus“ nuo „lyrinio subjekto“, „gyvenimo tikrovės“ nuo „literatūrinės tikrovės“, nes čia viskas „tikra“, iš tikrųjų: mamos mirtis ir jos daiktai, liekantys šiame pasaulyje, nuotraukos, kuriose mama dar „tokia mergaitė su kasytėmis/ tikriausiai aštuonerių“, susitikimai sapnuose ir ėjimas spardant „kankorėžius ant keliuko kuriuo/ niekada abudu jau neisime“, užsitrenkiančios kalėjimo kameros durys ir laukimas žinių „iš pasaulio kurio/ galbūt niekad niekad nebuvo“.
Poetas Aidas Marčėnas palydimajame „Jono Krikštytojo“ žodyje būtent tikrumą ir akcentuoja – nors knygoje apstu stiprios poezijos, „vis dėlto už eilėraščio kokybę dar svarbesnis čia tampa jo tikrumas. Gal net labiau nei apie eilėraštį ar poeziją derėtų šnekėti apie poetą, jo lemtį, viltingą ir siaubingą žinojimą, kad „tavimi/ pasirūpinta/ bus“.
Gyvenimas – vėjas
Knygos autorius, kalbėdamas su „15min“, teigia per paskutinius metus pamatęs daug žmonių, atsidūrusių tokiose situacijose, kai pradedama galvoti apie gyvenimo pabaigą: ligoninėse, sergančius sunkiomis ligomis, įkalinimo įstaigoje, nežinančius, kas bus toliau, neramius, išsigandusius.
Kelias esu aš, kaip ir kiekvienas mūsų yra kelias sau. Kelias negali būti nei artimas žmogus, nei mano namas, nei eilėraščių knyga...„Gyvenimas tampa kaip vėjas – šiandien jis yra, rytoj gali nebebūti. Ant tokių slenksčių teko stovėti ir pačiam. Nežinant, bijant, suprantant, kad reikia kažkokių atramų šiame gyvenime“, – lėtai rinkdamas žodžius sakė G.Bleizgys, prieš dvejus metus išleidęs nemažo populiarumo sulaukusią esė knygą „Estafetė“, o dar anksčiau – keturias eilėraščių knygas.
Kas tos atramos, apie kurias autorius kalba? Kaip jas apčiuopti? Ar tokia atrama gali būti Jonas Krikštytojas, žydų pranašas ir pamokslininkas, asketas, pasitraukęs į dykumą, skelbęs čia Dangaus Karalystę ir, anot Biblijos, pakrikštijęs Jėzų Kristų, o vėliau buvęs kalintas ir nukirsdintas Erodo Antipo, kurio šeimyninį gyvenimą ir moralę jis kritikavo?
„Jonas Krikštytojas buvo dar iš žemės žmonių, bet jau galėjo eiti į Dangaus Karalystę, o po jo šios Karalystės gyventojais jau galėto tapti kas nori“, – dėstė poetas. G.Bleizgys pasakoja, kad keliaujant po Siriją teko lankytis ir Didžiojoje Omejadų mečetėje Damaske. Čia specialiame sarkofage saugoma Jono Krikštytojo galva.
„Žmonės prie to sarkofago mėto savo ir artimųjų nuotraukas. Užrašo ant jų svajones, norus ir galvoja, kad jie išsipildys. Islamo atstovai nuotraukų nemėto ir jie apskritai su fotografavimusi elgiasi atsargiai, o krikščionybė yra atsisakiusi visokių pagoniškų elementų, stabų. Tad manyt, kad nuotrauka, o ne tavo širdis ką nors pakeis, man yra didžiulis neatitikimas. Stovint ir matant, kaip elgiasi žmonės, atrodė, kad mes iki šiol nesuprantame, kas yra Jonas Krikštytojas ir kokia jo paskirtis“, – kalbėjo knygos autorius.
Nėra kur pabėgti
„Kelias/ dabar/ eina manim“, – vieną knygos eilėraščių ciklų pradeda poetas. Kas yra šis kelias? „Ne nuotrauka, ne stebuklinga duona, bet tik aš pats galiu pakeisti savo gyvenimą, nugalėti mirtį ar nebijoti mirties. Kelias esu aš, kaip ir kiekvienas mūsų yra kelias sau. Kelias negali būti nei artimas žmogus, nei mano namas, nei eilėraščių knyga... Kelias yra tik aš pats ir neturiu kur nuo jo pabėgti. Jeigu pabėgsiu, kelias niekur nedings, nepasislėpsiu nuo jo“, – mintimis dalijosi G.Bleizgys.
Poetas siūlo pagalvoti apie namuose laikomą šunį, kuris, šeimininkams jį palikus vieną, ką nors sugraužia, apverčia aukštyn kojomis.
„Šuo nežino, nesupranta, kad grįžę mes viską pamatome. Lygiai taip pat ir mes esame akivaizdoje Dievo ar angelų, akivaizdoje dvasinio pasaulio, kurio mes nematome. Bet viskas kaip ant delno. Pavyzdžiui, rašau apie sergantį žmogų, apie savo mamą, nebegalinčią valgyti, prijungtą prie vamzdelių. Tai labai asmeniški dalykai. Pagalvoju, ar tai normalu, ar moralu taip rašyti. Bet visa tai padėta ant mano kelio. Niekur nuo jo nepabėgsiu“, – aiškino poetas, leisdamas suprasti, kad žmogus ir jo kelias yra tas pats. Ne sutampantis, o tas pats, vienas.
„Žmogus nėra rankos, nėra kojos. Jis yra ir rankos, ir kojos, ir dar kažkas daugiau. Daug daugiau. Galbūt esu anapus savęs, tačiau kelias yra kartu su manimi. Kartu, nors aš galbūt esu visai kitur. Aš ir mano kelias“, – svarstė „Jono Krikštytojo“ autorius. Ir galbūt dėl to „mano kelias/ yra labai toli nuo čia“.
