Pašnekovas pasakojo, kad šie augintiniai jų namuose atsirado jaunesniosios dukros inciatyva: „Rodos, ji kažkur pamatė, galbūt filmuke, tad pradėjome ieškoti, kur galime tokį nusipirkti. Pasirodo, feisbuke yra specialios aksolotlių augintojų grupės. Ten iš vieno žmogaus porą ir nusipirkome. Iš tiesų, jie nėra tokia retenybė.“
Tiškutis ir Pūkutis M.Buroko namuose gyvena jau 6-erius metus, tačiau, kaip teigė poetas, jie nėra ilgaamžiai (gyvena 10-12 metų): „Jiems liko maždaug pusė gyvenimo. Man atrodo, kad jie jau beveik pasiekė brandų amžių.“
Tiesa, jiedu su žmona poete Jurgita Jasponyte dar augina šunį vardu Simba, kuris šiuo metu atostogauja. Šeima išgelbėjo jį iš kaime gyvenančių kaimynų, kurie skriaudė gyvūnus – mušė ir marino badu: „Paėmėm jį ir, rodos, didelės traumos Simba nebejaučia ir visai pas mus jaučiasi fainas ir atsigavęs.“
Kas yra aksolotliai ir ką veikia visą dieną?
Pasak rašytojo, aksolotliai nėra driežai, o meksikinės ambistomos lervos: „Tai yra tam tikros rūšies gyvūnai, kurie lervos stadijoje gali likti visą gyvenimą – gyventi, susilaukti palikuonių ir numirti. Tik suteikus specialias sąlygas jos evoliucionuoja toliau iki tikro driežo ambistomos.“
Kasdienybėje jie nėra tokie gyvi, įdomūs ir nemoka daug triukų, pasakojo M.Burokas. „Tuoj žvilgtelsiu, ką šie dabar veikia, – interviu metu pertraukėlės paprašė rašytojas. – Šiuo metu jie kabo sustingę. Ko gero, jie dar alkani ir reikės juos pašerti.“
Be to, jie labai nemėgsta aukštos temperatūros, tad vasarą jiems sunku. Aš stengiuosi vėsinti akvariumo vandenį – keičiu dalį šaltesniu, įmetu ledo arba mažą plastikinį buteliuką su ledu.
Galima iš jų pasimokyti „pakibti“.
Tiškutis ir Pūkutis maitinasi vabzdžiais, bet ir mėsa: „Aš nueinu į turgų, nusiperku pusę jaučio širdies, supjaustau gabaliukais ir įdedu į šaldiklį. Kai prireikia, ištraukiu, atšildau, supjaustau dar smulkiau ir maitinu juos rankomis arba pincetu. Kadangi jie yra bedančiai, turintys tik dantų užuomazgas, kartais žnybteli. Šiaip jie yra plėšrūs ir rajūs.“
Kartais šeriame ir sausu jiems skirtu maistu, bet sausas maistas labai teršia vandenį, tad tai darome retai.
Paklausus, ar kartais pavyksta juos paglostyti, M.Burokas patikino, kad nėra kaip: „Jie šlapi ir slidūs. Be to, ne vandeny jiems geriau nebūti. Bet jie atsiliepia kviečiami, o ir šiaip – labai meditatyvūs gyvūnai. Galima iš jų pasimokyti „pakibti“.“
Pateko į esė
M.Burokas 15min teigė, kad gyvūnai namie sukuria gerą atmosferą ir padeda kurti. Tad ir aksolotliai pateko į vieną jo esė „Evoliucijos nugludinti“ (2020), publikuotą literatūriniame žurnale „Metai“.
Dažnai pagalvoju, kad į pragarą pateksiu, nes laiku nepašėriau aksolotlių. Keista mintis, žinau. Bet niekada nesu turėjęs reikalų su tokiais visiškai neperprantamais padarais. Tarsi tavo bute stovėtų skraidanti lėkštė su porele ateivių.
Jei šuo yra tarsi atvira knyga, šiltas ir suprantamas gyvūnas, tai šitie – lavkraftiškojo Kito lervos. Paslaptingai maniakiškai besišypsantys driežai. Reptiloidų kūdikiai.
„Dabar aš esu aksolotlis“, – viename keisčiausių savo apsakymų sako Julio Cortázaras. Ir smulkiai aprašo, kaip pasakotojas, susižavėjęs tais keistais padarais, pats pamažu juo tampa, susilieja su Kitu, jame išnyksta.
Šiandien M.Burokas teigė svarstantis stipriau nagrinėti gamtos tematiką ir parašyti kažką panašaus: „Pats esu išėjęs lietuviškos literatūros mokyklą, todėl norėčiau atsikratyti to sentimentalaus ir snarglėto romantizmo, rašant apie gamtą. Reikės išmokti.“
