– Pokalbį pradėčiau nuo vienos jūsų eilėraščio „Agonija Getsemanės sode“ eilutės iš knygos „Patys paprasčiausi burtažodžiai“: „Tad kelkis – tau metas prabilti, o man jau atvėsti metas.“ Tame eilėraštyje kalba vidinis balsas. Kaip jūs paaiškinate sau, kas jis yra ir iš kur jis ateina?
– Šioje knygoje yra vedamos ir narpliojamos kelios gijos, o iki galo viskas paaiškės, kai baigsiu rašyti trilogiją. Pirmoji jos knyga buvo „Laužiu antspaudą“, dabar kalbame apie antrąją, laukia dar ir trečioji, ją rašau. Mąstydamas apie visą trilogiją, tuos vidinius balsus, savo reinkarnacijų patvirtinimą, mėginu suvokti belaikėje erdvėje – ten, kur viskas prasideda, ten, kur trokšta patekti kiekvienas kuriantis žmogus.
Vidinis balsas – vienas iš buvusių, esančių, o galbūt tik kada nors būsiančių „aš“. Galbūt jis yra laikinai į šalį patraukta mano asmenybė, kurią dabar vairuoja visai kitas „aš“. Galbūt jis yra tai, ko jau nebėra manyje, tačiau yra kitame.
– Arba tai, kas buvo kitame, o dabar yra jumyse?
– Eilėraštyje „Mokymasis skaičiuoti. Trisdešimt šeši“, skirtame Wolfgangui Amadejusui Mozartui, rašau: „Mačiau, kaip tavo smuikininkai/ Atgimė kariais vėliau – artojais dar/ Vėliau – tik rugiais mylimiausias sopranas/ Taip niekada ir neatgimė.“ Dabar tu juoksiesi, bet man visada rūpėjo žaisti, kad aš „esu“ buvęs W.A.Mozartas, kad to paties gaivalo dalis po daugelio metų atgimė kitais talentais, kita saviraiška.
Jeigu vieną paskui kitą paskaitysi du eilėraščius – tą, kurį citavai pats, ir tą, kurį pacitavau aš, suprasi, kad kalbuosi su tuo pačiu asmeniu. Kaip prasideda eilėraštis, skirtas W.A.Mozartui? „Lyg per didžiausią sniegkritį/ Drėbei pasaulin kąsniais“... Ir baigiasi eilutėmis: „Tada jau manęs klausinėsi/ Kodėl tavoji vienatvė/ Už tave vyresnė. O aš/ Jau snigsiu...“
– Jei jau cituojame, tuomet ir aš pacituosiu dar vieną eilutę iš „Agonijos Getsemanės sode: „Tau palieku įpusėtą pūgą žodžiais rašytą –/ Gražu, kuomet sningant pamainos mainos iš ryto...“
– Tas sniegas, tas vieno talento perdavimas kitai raiškai... Nelyginu savęs su W.A.Mozartu, tai jau būtų didybės manija. Tačiau aš tikiu, kad jaučiu jam atsakomybę. Kad mudviejų dialogas galimas kaip nušvitusio ir visada siekiančio nušvisti.
– Kodėl pradėjau nuo vidinio balso? Nes ankstesnę savo knygą „Laužiu antspaudą“ baigėte eilėraščiu, kuriame rašėte apie „smarkiai sukąstus žandikaulius“, tarytum pranašaudamas pats sau, kad balsą reikės išlaisvinti. Ne tik išorinį, bet ir vidinį.
– Graži mintis, tačiau jeigu su ja sutikčiau, tada kartu turėčiau pripažinti, kad knygoje „Laužiu antspaudą“ kalbėjimo nebuvo. Ten buvo protrūkis. Jeigu ieškotume lūžio taško tarp mano mokymosi kalbėti ir tikėjimo, kad sakau tai, ką visą gyvenimą norėjau pasakyti, toje knygoje šis lūžis ir įvyko. Todėl ją ir pavadinau „Laužiu antspaudą“.
Bet jeigu taip suvedei, tebūnie taip ir bus: pirmoje trilogijos knygoje tėra tik skverbimasis į mirties pasaulį, antroje jau bandau ieškoti metodikos, kaip tas galias, kurias tik stebėjau, galėčiau įvaldyti, o trečioje jau mėginsiu parodyti, ką galima su tomis galiomis nuveikti, kur jos nuveda.
– Knygoje, už kurią esate įvertintas J.Ivanauskaitės premija, daug rašoma apie burto, užkalbėjimo, apskritai žodžio galią. Jūs pats nekart teigėte, kad norint burtą įveiksminti, jis turi būti ištartas garsiai. Kitaip tariant, ištartas balsu. Kodėl būtinai išoriniu, o ne vidiniu balsu?
– Burtažodžiai reikalauja apeigiškumo, todėl juos reikia ištarti garsiai. Bet niekada garsiai nepasakyti to, ko nesi pasakęs sau. Apskritai poezija man yra žvejojimas iš nebūties. Juk prieš pradėdamas rašyti knygą turi tik tuščius lapus. Nežinai, kas į juos pateks, nežinai, ką išplėši iš nebūties, ką ištarsi.
Jeigu kalbame apie „Pačius paprasčiausius burtažodžius“, kai kuriuos žodelius aš pakeičiau, tikėdamas, kad jeigu man pavyko pabudinti žodžio galias, žmonės nesinaudotų tuo kaip prakeiksmu, nes ne visoje knygoje yra gera energija ir ne visuose burtažodžiuose yra linkėjimas gero.
– Gero norėjo jūsų senelis, kuris mokėjo gydyti arklius. Ar jis kuždėdavo arkliams kažką į ausį?
– Senelis liepdavo vaikams sėdėti pirkioje, o arklio savininkui – mus visus prižiūrėti, neleisti žvalgytis pro langą, nes kitaip arklys esą nepasveiks. Rašydamas šią knygą, kalbėjausi su Lietuvoje gyvenančiomis „raganomis“, norėjau kuo daugiau sužinoti apie senelio užduotą mįslę. Negalvok, kad žaidžiu „šamaną“, ne. Visą tai dariau poezijos vardan, norėdamas kuo daugiau suprasti apie burto, apie užkalbėjimo galią.
Nežinau nė vieno užkeikiančio ar atkeikiančio burtažodžio, negydau nei arklių, nei žmonių, tačiau smalsumas skatina suprasti, kas visa tai yra.Ta arklių liga vadinosi pelių lizdą suėdęs. Mano senelis lipdavo į palėpę, nukrautą įvairiais rakandais. Įsivaizduoju, kad ten jis paimdavo šiaudų iš pelių lizdelio. Matyt, tie šiaudai buvo reikalingi kvapui ar aurai atkurti. Kiek suprantu, senelis trindavo juos ir duodavo arkliams uostyti, kartu kalbėdamas kažką jiems į ausį. Pasveikimas būdavo stebuklingas. Apsiverkdavau...
– Kodėl?
– Nes jausdavau, kad kažkas yra „ne taip“, kad mano sąmonei neduota į ten prasiskverbti. Žinojimas, kad yra durys, už kurių negali pasižiūrėti, ir kartu begalinis smalsumas. Užspausdavo gerklę, nerasdavau vietos.
Dabar smalsumas yra pagrindinė mano varomoji jėga, o viena svajonių, kaip ir turbūt visų kitų pasaulio poetų, kad žodis vėl būtų įkrautas magija. Jeigu taip buvo, vadinasi, tai įmanoma. O jeigu tai įmanoma, kodėl gi mums to nepabandžius pakartoti? Nežinau nė vieno užkeikiančio ar atkeikiančio burtažodžio, negydau nei arklių, nei žmonių, tačiau smalsumas skatina suprasti, kas visa tai yra.
– Kaip jūs suvokiate esminę poezijos užduotį? Ar ji apskritai gali turėti kažkokią užduotį? Ir kartu turėčiau klausti, ar jums kartais nepasirodo, kad poezija yra „ne tada“, kai ji parašoma, „o ten“, iš kur ji ateina?
– Man jau seniai atrodo, kad ne poezija yra mūsų uždavinys, o mes esame poezijos uždaviniai. Poezija tiesiog eina, o mes kiek sugebame nusistatyti savo bangeles ir pasiekti jos registrą, tiek jos ir išgriebiame iš tos upės, užrašome kalba ir atiduodame žmonėms. Manau, kad poezija turi tokių tikslų, apie kuriuos mes nenutuokiam...
Tai yra kažkas tarpinio tarp maldos ir šamaniško šokio. Poezija susijusi su žmonių sielomis. Ar galime apie jas pasakyti ką nors konkretaus? Ar įmanoma? Įtariu, kad tai yra Dievo reikalai.
