Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Poetė ir vertėja Ramunė Brundzaitė: žiūrėdama „Salų tylą“ jaučiausi lyg svaiguly, transe, laukianti katarsio

15min klausia meno ir kultūros žmonių, kokie filmai, knygos, muzika ir kita kūryba įkvepia juos šiomis dienomis. Šį kartą savo mėgstama kūryba dalijasi poetė ir vertėja Ramunė Brundzaitė.
Ramunė Brundzaitė
Ramunė Brundzaitė / 15min nuotr.

1

Literatūra / „Susistingusi moteris“

Sužinojusi, kad prancūzų rašytoja Annie Ernaux apdovanota Nobelio premija, R.Brundzaitė bibliotekoje užsisakė kol kas vienintelę į lietuvių kalbą išverstą jos knygą „Susistingusi moteris“.

„Knyga išleista 1994 metais, viršelis su dailios moters fotografija atitinka to laikmečio madas (dėkuidie, kad jos pasikeitė). Knyga, kurią iš prancūzų kalbos vertė Vilhelmina Vitkauskienė, talpina du romanus – „Susistingusi moteris“ ir „Vieta gyvenime“, – pasakojo poetė. – Abu jie autobiografiški, pasakoja apie mergaitės, merginos, moters gyvenimą XX a. antros pusės Prancūzijos provincijoje.“

Vida Press nuotr./Annie Ernaux
Vida Press nuotr./Annie Ernaux

Mano moterys, maniškės – jos visos kalba garsiai, nemoka prisižiūrėti kūno, yra arba gremėzdiškos, arba per plokščios, nutarkuotais pirštais, visiškai nesipudruojančios arba, priešingai, užsikrovusios visą paletę dažų stambiomis dėmėmis ant skruostų ir lūpų, rašoma romane. Pasakotoja – maža mergaitė, auganti smulkių prekeivių šeimoje pokario metais, stebi moteris savo gyvenime, bando suprasti, kokia yra ir turėtų būti ji pati. Ir kaip čia nutinka, kad įsimylėjusi vaikiną, su kuriuo šviesiomis gegužės naktimis kalbėdavosi apie moterų ir vyrų lygybę, ji supranta tapusi sustingusia moterimi, namuose su dviem vaikais, nesibaigiančiais buities darbais, jokio laiko sau ir vyrui, kuris kartais eina apsipirkti „šalia“ savo tiesioginio darbo, ačiū, ačiū. Labai lauksiu kitų rašytojos knygų vertimų į lietuvių kalbą ir tikiuosi, kad leidyklos suskubs tuo pasirūpinti, – dalijosi R.Brundzaitė.

2

Kinas / „Salų tyla“

„Scanoramoje“ šiemet žiūrėjau režisieriaus Alberto Serra filmą „Salų tylą“. Suintrigavo lyginimas su Davidu Lynchu, o draugė sakė, kad filme jautėsi kaip naktiniame klube. Panašiai jaučiausi ir aš – lyg svaiguly, transe, laukianti kokio nors paaiškinimo (tai apie ką čia viskas), išrišimo, katarsio, kurio taip ir nesulaukiau, bet filmo negaliu pamiršti iki šiol“, – teigė poetė.

3

Teatras / „Smuikininkas ant stogo“

„Gėda prisipažinti, bet teatruose lankausi retai, net nežinau, kodėl taip nutiko“, – kuklinosi poetė ir įvardino seną miuziklą „Smuikininkas ant stogo“.

„Mačiau šio kūrinio pastatymą Klaipėdos muzikiniame teatre, ten prieš keliolika metų baleto trupėje šoko mano sesuo. Man labai patiko viskas: nuostabi muzika, istorija, dainų tekstai, scenografija, atlikėjai, šokiai. Amerikiečių kompozitoriaus Jerry'io Bocko miuziklas pasakoja apie žydų bendruomenę carinėje Rusijoje XX amžiaus pradžioje, jų džiaugsmus ir vargus, spalvingus personažus, pienininką Tevję ir jo aštrialiežuvę žmoną Goldę, piršlybų vingrybes, vestuvių linksmybes, skausmą, atsisveikinat su ištekančia dukra. Ir galiausiai namų netektį, kai pogromo metu žydų bendruomenė priverčiama palikti savo miestelį – brangiąją Anatevką.“

Muzikinio teatro nuotr./Jubiliejinį sezoną pradės miuziklas „Smuikininkas ant stogo“.
Muzikinio teatro nuotr./Jubiliejinį sezoną pradės miuziklas „Smuikininkas ant stogo“.

4

Muzikos kūrinys /„Meanwhile in Berlin“

Naujas dainas R.Brundzaitė dažnai atranda per „Spotify“ „Discover Weekly“ grojaraščius: „Galima sakyti, kad mano muzikinį skonį formuoja algoritmai.“

„Švedų atlikėjos Molly Nilsson dainos „Meanwhile in Berlin“ klausiausi šiemet vaikštinėdama po Stokholmą. Grįždama iš kūrybinės rezidencijos Visbyje turėjau progą praleisti pora dienų šiame dar nelankytame mieste. Apsiniaukę, lijo, buvau viena, galimybės atrodė neaprėpiamos – kiek daug visko pasaulyje (Stokholme) yra ir kiek mažai tepamatysiu. Daina, kalbanti apie nepažįstamuosius, su kuriais niekada nesusipažinsi, rašomus traukiniuose atvirukus (juose niekada netelpa tai, ką nori pasakyti) atliepė mano nuotaiką“, – tęsė ji.

5

Paroda / „Iliuzoriumas“

„Su drauge aplankėme Patricijos Jurkšaitytės parodą „Iliuzoriumas“, kuri šiuo metu veikia Vilniaus paveikslų galerijoje. Moterų portretai, tapyti joms žvelgiant į savo atvaizdą, veidrodį (kitoje pusėje už nepermatomo stiklo sėdėjo tapytoja, parodoje eksponuojamas ir šis išskirtinis tapymo kambarėlis), „Ikėjos“ interjerai, pertapyti kaip klasikiniai paveikslai, ikoniniai tapybos darbai, kuriuose nėra žmonių (Botičelio „Veneros gimimas“ be Veneros). Šis žaidimas atvaizdais, iliuzijos ir realybės pavidalais atrodo labai įspūdingai. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje turime tokio lygio autorę ir galimybę pamatyti jos darbus“, – sakė R.Brundzaitė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Advento kalendoriai – nuo paprastos tradicijos iki prabangos segmento
Reklama
Ekspertai įvertino: ko reikia, kad Lietuvos verslai klestėtų?
Reklama
Sporto veiklų įvairove ir dalyvių gausa Telšiuose pažymėta Sporto diena
Reklama
Kaip išvengti peršalimo komplikacijos – sinusito