– „Tai tavo išmintis / kai laiku nukryžiuoji / išsprūdusį žodį / viską numatęs iš anksto“, – eilutės iš 1991-aisiais pasirodžiusios pirmosios jūsų poezijos knygos „Lygiadienis“. Kas jums yra poeto išmintis dabar – praėjus dviem dešimtmečiams, išleidus šešias eilėraščių ir tris eseistikos knygas?
– Žodis „išmintis“ man visada atrodė svarbus, tačiau gyvenime retai jį taikau. Lengviau kalbėti apie kvailumą ir protingumą, nors turbūt kiekvienam žmogui būtent išmintis yra siekiamybė. Galvojant apie poeziją, išmintis man buvo ir liko svarbi, nors tiesiogiai apie tai nekalbu.
Per dvidešimt metų daug kas pasikeitė. Jaunystėje buvau abstraktesnis. Ne tik dėl to, kad man rūpėjo teoriniai dalykai, filosofija, metafizika. Anksčiau tiesiog įsivaizdavau, kad poezija turi būti kiek įmanoma abstraktesnė, universali, apvalyta nuo kasdienybės apnašų.
Metai bėgo, išmintis arba gyvenimo kvailybė darė savo. Poezijos suvokimas vis labiau keitėsi. Įdomesni man tapo kasdieniai dalykai – smulkmenos, detalės, kurios palaipsniui atėjo į kūrybą. Galima sakyti, kad išėjau į gyvenimo paviršių. Tačiau paviršių reikėtų suprasti ne kaip paviršutiniškumą, o kaip gyvenimo reljefą. Kalbėdamas apie gelmę, visada jautiesi šiek tiek pralaimėjęs, nes negali jos įvardyti, todėl eini aplinkiniais keliais, gelmės ieškodamas paviršiaus ženkluose.
– Naujausiose jūsų knygose – eilėraščių rinkinyje „Jeigu“ ir esė rinkinyje „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ – svarbus santykis su praėjusiu laiku. Ar egzistuoja tokia riba, kurią priėjęs, poetas nebežvelgia į priekį, o atsisuka atgal?
– Galbūt tai susiję su amžiumi, tačiau šiose knygose į praeitį atsigręžiu ne tik dėl to, kad kažką iš jos pasiimčiau. Tiesiog gal kiek pavėluotai pradėjau vertinti praeitį, mąstyti apie ją. Jaunas žmogus iš tiesų labiau žiūri į priekį, jam nelabai svarbu, ką po savęs palieka.
Dabar jau pasidarė įdomu, kas vyko mano gyvenime. Suvokiau, kad poezija negali būti universali ir aprašyti visų gyvenimus. Poezija pirmiausia yra mano gyvenimas – vienkartinis ir individualus. Tačiau rašydamas apie savo gyvenimą, kartu pasakoju ir apie kitus, nes žmonių gyvenimai kartais sutampa, susisieja. Tokia ir yra kūrybos esmė.
– Eugenijus Ališanka baigė ne literatūros, o matematikos studijas. Pasitaiko žmonių, kurie vis dar nustemba?
– Kad ir kaip nebūtų keista, bet tokių dar nemažai. Džiaugiuosi bent dėl to, kad literatūros kritikai mano kūrybos tiesiogiai nebesieja su matematiniu, abstrakčiu, labai logišku mąstymu. Esu nekart sakęs, kad poezija yra tikslumo reikalaujantis menas, tačiau poezijos logika ir matematikos logika yra skirtingi dalykai. Jų sieti tikrai nereikėtų.
Kalbėdamas apie gelmę, visada jautiesi šiek tiek pralaimėjęs, nes negali jos įvardyti, todėl eini aplinkiniais keliais, gelmės ieškodamas paviršiaus ženkluose.
– O pats Eugenijus Ališanka nustemba, kad yra baigęs ne literatūros, o matematikos studijas?
– Nelabai nustemba, bet vis pagalvoja, kad gal būtų buvę geriau, jeigu jis studijuotų kokias nors kalbas ar lietuvių literatūrą. Profesiniu požiūriu tai turbūt būtų naudingiau. Nenustemba dar ir dėl to, nes tai, ką jis rašo pastarąjį dešimtmetį, yra jo istorija, kurios neperkursi. Tai daryti nėra prasmės, nes ji yra tokia, kokia yra.
– Paminėjote kalbas. Esate tarp daugiausiai į užsienio kalbas verčiamų Lietuvos poetų. Jūsų knygos išleistos septyniomis, eilėraščiai versti į dvidešimt kalbų. Kai kurie kritikai netgi laikosi nuomonės, kad užsienyje esate žinomesnis nei Lietuvoje.
– Švelniai tariant, taip tikrai nėra. Tiesiog užsienyje išleista nemažai mano knygų. Taip susiklostė aplinkybės. Pavyzdžiui, Vokietijoje kai kurie tekstai sulaukė dėmesio, tad atsirado pageidavimų jų išleisti ir daugiau.
– Galbūt tai susiję su poezijos abstraktumu, apie kurį kalbėjote?
– Tekstai, kurie sulaukė didesnio dėmesio ir buvo išversti – vėlesnieji, kaip tik su daugiau konkretumo. Nemanau, kad vertėjų ar leidėjų dėmesį patraukia būtent poezijos universalumas. Viena mano vertėja pasakė paprastai – „patinka, įdomu, todėl ir verčiu“. Lygiai taip pat ir aš versdamas renkuosi autorius, kurie man yra įdomūs.
– O be rašymų ir vertimų?
– Visa mano veikla – aplinkui žodį. Be kūrybos, redaguoju žurnalą „The Vilnius Review“. Anksčiau turėjau darbą, kuris buvo tiesiogiai nesusijęs su literatūra. Dešimt metų dirbau mokslinį darbą Kultūros ir meno institute, tačiau vis tiek rašiau tekstus, kurie būtų kuo arčiau literatūros.
– Kaip suprantu, prie matematikos po studijų nebegrįžote.
– Visada juokiuosi, kai kas nors paprašo greitai suskaičiuoti. Sako – „tu juk matematikas“. Jau paskutiniais studijų metais pradėjau labiau domėtis humanitariniais dalykais. Nors mokykloje buvau visai neblogas matematikas, dalyvaudavau olimpiadose, vėliau susigundžiau literatūra, filosofija.
– Turint omeny jūsų išsilavinimą ir mokslininko darbą, būtų įdomu sužinoti, ar žodžių junginys „intelektuali poezija“ yra oksimoronas? Ar šie du žodžiai vienas kitam prieštarauja?
– Gera poezija yra intelektuali. Ir tokią ją padaro ne tarptautiniai žodžiai, ne pavardės, ne mokslinių terminų srautas. Intelektuali poezija yra ta, kuri mato pasaulį kaip daugialypę erdvę su daugybe ryšių. Ir šių ryšių įvairovė yra poeto daržas. Man įdomiausia ieškoti jungčių tarp pasaulio objektų ir kalbos.
Poezija yra ta vieta, kurioje galima siekti maksimumo. Neseniai žiūrėjau laidą apie banglentininkus. Jie skrodžia kelių metrų bangomis. Ir jų tikslas – išsilaikyti. Taip, jie siekia ir aukso medalio, tačiau pirmiausia turi tikslą pasiekti aukščiausią bangą.
– Kalbant apie medalius – po savaitės būsite vainikuotas „Poezijos pavasario“ laureatu. Paklausęs poetų apie premijas ir viešus įvertinimus, dažniausiai išgirstu tokius atsakymus: „premijos nėra svarbu – svarbiausia yra kūryba“ arba „smagu, kad įvertino, bet daugiau neturiu ką pasakyti“. O jums svarbu, kad tapote laureatu?
– Jeigu sakyčiau, kad man visai nesvarbu – meluočiau. Premija reiškia tavo kūrybos įvertinimą. Nemanau, kad egzistuoja toks autorius, kuriam tai nė trupučio nerūpėtų. Visiems reikia įvertinimo. Ne tik kuriančiam žmogui.
Apie autorių
- E.Ališanka – poetas, eseistas, vertėjas. Gimė 1960 m. vasario 22 d. tremtyje, Barnaule (Rusija). Nuo 1962 m. gyvena ir dirba Vilniuje.
- Baigė Vilniaus universiteto Matematikos fakultetą. 1990–2000 m. dirbo moksliniu bendradarbiu Kultūros ir meno institute, 1994–2002 m. Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) tarptautinių programų direktoriumi, festivalio „Poezijos pavasaris“ direktoriumi. Nuo 1994-ųjų jis yra LRS Valdybos narys, nuo 1999 m. – Lietuvos PEN klubo narys. Nuo 1998 iki 2002 m. – Baltijos rašytojų tarybos valdybos narys. Nuo 2003 m. dirba žurnalo „The Vilnius Review“ vyriausiuoju redaktoriumi.
- Literatūroje debiutavo su eilėraščių rinkiniu „Lygiadienis“ (1991 m.), kuris įvertintas Zigmo Gėlės premija už geriausią metų debiutą. 1995 m. išleido antrą poezijos knygą „Peleno miestas“, 1999 m. – rinkinį „Dievakaulis“, 2002 m. – „Iš neparašytų istorijų“, 2006 m. pasirodė dar viena eilėraščių knyga „Exemplum“, o 2011 m. – „Jeigu“.
- Autorius yra išleidęs tris eseistikos knygas: „Vaizdijantis žmogus“ (1998 m.), „Dioniso sugrįžimas“ (2001 m.), „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ (2012 m.).
- Poeto kūryba versta į dvidešimt pasaulio kalbų. Atskiros knygos išėjo Vokietijoje, JAV, Švedijoje, Rusijoje, Bulgarijoje, Slovėnijoje ir kitose šalyse.
- E.Ališanka verčia iš lenkų ir anglų kalbų. Tarp jo verčiamų autorių – Zbigniewas Herbertas, Czeslawas Miloszas, Wyslawa Szymborska, Alešas Debeljakas, Derekas Walcottas, Jerome`as Rothenbergas, Adamas Zagajewskis.
