Asmeninių patirčių, meninių praktikų refleksijos, teorinių kontekstų sodri knyga, gimusi iš meno disertacijos, gali pasiūlyti daug pokalbio krypčių (ir daug gerų citatų!), bet kalba šįkart sukosi rašymo link. Ne tik dėl to, kad D. Žiūra, kaip sako pats, staiga įšoko į profesionalų lygą, bet ir todėl, kad rašymas bei jo apmąstymai yra viena „Diserio“ temų.
Tad kaip ir kodėl ši knyga parašyta, kodėl rašyti taip sunku ir kuo literatūros lauko realybė skiriasi nuo šiuolaikinio meno pasaulio?
– „Diseryje“ rašai, kad pats rašymo procesas veikia realybę: ji mutuoja, net gali tapti nevaldoma. Kiek pats bandei suvaldyti realybę rašydamas? Ypač turint omeny, jog tekstas tampriai siejasi ne tik su tavo meninėmis praktikomis, bet ir labai asmeniškomis patirtimis.
– Nors „Diserio“ prieiga labiau dokumentinė, jame nuolat apmąstomos tikrovės ir fikcijos ribos, ir apskritai tikrovės kaip haliucinacijos apraiškos. Be abejonės, tekstas veikia tikrovės patirtį, o per tekstą patiriama tikrovė veikia rašymą. Pasineriant į tikrovės ir teksto tarpusavio bangavimą galima ir plaukti, ir skęsti. Rašydamas sąmoningai leidžiuosi bangomis, bandydamas įvairius būdus ir priemones, jas apžaisdamas, ir kartu stengdamasis per daug neužsižaisti ir neprarasti sveikos nuovokos.
Todėl knyga yra persmelkta subjektyvumo. Kita vertus, joje yra daugeliui skaitytojų atpažįstamų dalykų, o visas tekstas paremtas tam tikra dokumentine strategija.
– Ta strategija mane ir domina. Kaip ji veikė rengiant meninį tyrimą ir kuriant teksto tikrovę?
– Visų pirma reikia paminėti, kad meno doktorantūra Lietuvoje atsirado palyginus neseniai, o aš buvau beveik pirmųjų doktorantų dešimtuke. Buvo išvis neaišku, kas tas meninis tyrimas, ir iki šiol dėl šios sampratos ginčijamasi visame pasaulyje. Ar meninis tyrimas turėtų siekti mokslinio objektyvaus žinojimo, tik prie viso to dar ir turėtų būti kažkaip „meniškas“? Ar meninis tyrimas turėtų ieškoti meninės tiesos, kuri iš principo yra subjektyvi?
Patekau į situaciją, kur supratau, jog aiškaus susitarimo nėra ir nebus, tarsi tapau tos situacijos įkaitu. Tada nutariau pasinaudoti proga ir tiesiog daryti tai, ką noriu ir kas man pačiam įdomiausia.
Nors neturėjau išankstinio plano dėl teksto turinio, bet apsibrėžiau tam tikrą rėmą: kad mano tekstas yra ketveri metai rašymo, pateikiamo chronologine tvarka. Norėjau dokumentuoti procesus ir refleksijas, santykius su teorinėm problemom, aktualiom kultūros sąvokom, savo gyvenimu. Per tuos tekstus atsiskleidžia, kaip vystosi ketverių metų kelionė, nuo ko aš pradėjau ir kur tai nuvedė.
O kalbant apie tikrovę ir fikciją, mane literatūroje labiausiai veža tie tekstai, kuriuose rašytojai rašo apie save. Tarkim, iš visų Murakamio knygų man įdomiausia „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“.
– Jos perfrazuotas pavadinimas tapo ir vienu „Diserio“ skyrių.
– Šis pavadinimas yra mano dedikacija vienintelei Murakamio knygai, kurioje jis nieko neišgalvoja. Man ji įdomesnė, nei kitos jo knygos kartu sudėjus. Tai sąlyginai nedidelė knygelė, apimtimi mažesnė nei daugelis kitų. Bet tai toks patirties koncentratas, kuris visiškai įtraukia ir užburia savo tikrumu.
Ir tas tikrumo jausmas man yra svarbus. Dėl to stengiuosi rašyti apie dalykus, kuriuos labai gerai žinau. Mūsų gyvenime yra momentų, kurie įsirėžia į atmintį ir nepaleidžia: kai juos vis prisimeni, turi kažkaip tai įprasminti. Iš tokių dalykų ir susidaro „Diserio“ tikrovė.
– Labai intriguojantis tavo pasakojimas apie laiką: 10 deš. Vilnių, skvotus, akadę ir kt. Netgi sakyčiau, kad susidaro įspūdis, jog žmones ne iš meno lauko visų pirma labiausiai užkabina tavo kuriamas 10 deš. portretas. Šiandien viešojoje erdvėje apskritai daug susidomėjimo šiuo laiku, netgi jo egzotizavimo. Koks tavo santykis su šia tendencija ir kaip jauteisi jos akivaizdoje dalindamasis savo patirtimis?
– Palyginus su visu tekstu, apie 10 deš. knygoje rašau ne tiek jau daug, bet pakankamai koncentruotai.
Tai buvo „nurautas“ laikas. Tada nebuvo įmanoma įsivaizduoti, kad kada nors gyvensime taip, kaip gyvename dabar. O dabar sunku įsivaizduoti ir suvokti tai, kas vyko tada.
Tuo metu visuomenė net nesuvokė žodžio „menininkas“. Koks dar „menininkas“? Tu arba dailininkas, arba laisvo oro direktorius. Nors aš gana anksti pradėjau meninę veiklą ir „Disery“ miniu rimtas parodas, kuriose teko dalyvauti, tuo pačiu metu buvau sociumo užribyje. Gyveni be soc. draudimo, vasaromis gatvėje piešdamas užsidirbi pragyvenimui ir Pilies g. turi 100 kv. m. ploto už dyką (juokiasi).
10 deš. buvo neįsivaizduojamų prieštarų visuma ir visai nenuostabu, kad šiandien tai atrodo egzotiškai. Mano aprašomi dalykai daug kam skamba kaip neįtikėtinos istorijos, tačiau jas atpažįsta daugelis to laiko liudininkų.
– „Diserio“ tekstas atliepia skirtingus klausimus, aktualius tavo meninėse praktikose. Iš jų bene įdomiausia man pasirodė reprezentacija. Tačiau tekste ją įvardiji ne tik svarbia, bet ir savo nemėgstamiausia meno problema. Kodėl šis klausimas ir toks reikšmingas, ir toks nepatogus?
– Manau, kad tai vienas problemiškiausių sociumo reiškinių, ir jis veikia visuose lygmenyse.
Bet koks vaizdavimas yra reprezentacija, visas vaizduojamasis menas užsiima vaizdavimu – vadinasi, ir reprezentacija. Iš kitos pusės, kiekvienas žmogus turi užsiimti savo reprezentacija ir nuo mažų dienų yra muštruojamas kažkaip atrodyti, elgtis, bendrauti. Reprezentacija mums diktuoja įvaizdžius, kuriuos bandom atitikti, verčia vaidinti tam tikrus vaidmenis. Kartais mūsų kuriami įvaizdžiai labai nesutampa su tuo, kas vyksta mūsų viduje – ir tada mums važiuoja stogas.
„Disery“ aš rašau apie save, bet čia dalyvauja ir kiti žmonės…
– …su savo vardais pavardėm.
– Taip, vardais, pavardėm, pravardėm. Kartu ir mano tėvai, artimieji. Ką aš galiu apie save ir kitus žmones pasakoti, o ko ne? Šis klausimas buvo vienas esminių, kuriant tekstą.
Apskritai, „Diseris“ yra tarsi pirmas mano atviras žodis visuomenei, nuo kurio priklauso, kaip klostysis tolesnis gyvenimas.
– Anksčiau nerašei? Koks buvo tavo santykis su rašymu?
– Nuo pats mažens mane labai traukė knygos, bet rašyti šiaip jau nemėgau. Ypač nekenčiau privalomų rašinėlių ir stebėdavausi, kaip tie rašytojai parašo knygas: pats skaičiau labai daug, bet man visad atrodė, kad norint parašyti knygą reikia turėti kažkokią hiper vaizduotę ir išskirtinį talentą.
Bet vaikystėj rašiau eilėraščius. Įstojęs į Dailės akademiją, nuolat rašiau juodo humoro ir siurrealistinio absurdo prozą, kurios apimtis buvo nuo žodžio iki puslapio, tik tos prozos niekada neviešinau. Svarbią ŠMC parodos „Kita erdvė“ dalį sudarė mano tekstai įsivaizduojamos kelionės motyvais. Tačiau nors rašymas man nebuvo svetimas, į jį nežiūrėjau rimtai.
O patį pirmą „Diserio“ tekstą, „Nuo ko viskas prasidėjo“, parašiau dar prieš doktorantūrą, kai lūžus kojai gulėjau sanatorijoj. Ten juodai nebuvo ką veikti, nežiūrėsi gi teliko per dienas – ir todėl pradėjau rašyti. Tai buvo ideali situacija rašymui – tave maitina tris kartus per dieną, neskauda galvos, kad kažkur nedalyvauji, nes tiesiog negali niekur kitur būti. Nėra jokių pašalinių trukdžių. Fantastiškos sąlygos (juokiasi).
– Beveik rezidencija!
– Taip! Ir iki šiol tai prisimenu kaip beveik idealų būvį. Kas iš tiesų keista, nes tuo metu buvau su ramentais ir negalėjau normaliai vaikščioti.
Tada pirmą kartą supratau, kad man įdomu gilintis į rašymą, ir kai sužinojau apie doktorantūrą, su šiuo tekstu ir įstojau.
Neužilgo mane apėmė euforija ir keistas nejaukumas tuo pačiu metu, nes atrasdamas savo kalbą, suvokiau žodžio galią ir grėsmes. Mane užgriuvo vidinės dilemos, apie kurias pasakoju ir „Diseryje“.
– Kas tuomet nutinka su „Diseryje“ neišvengiamai besikuriančiu tavo kaip menininko ir žmogaus portretu? Štai knygoje rašai apie savo fotografinius atvaizdus: „Neturiu pretenzijų savo veidui. Normalus veidas. Tik tiek, kad fotografijose atrodo kiek kitaip nei gyvenime“. Ar rašytinis portretas atrodo artimesnis?
– Tekstu ko gero pasitikiu labiau nei savo fotografiniais atvaizdais. Man iki šiol sunku susigyventi su savo fotografiniais portretais – turiu kokias tris nuotraukas, kuriose mažiausiai kvailai atrodau, ir kurias prireikus visad naudoju (juokiasi).
Tekstas vis dėlto rimtesnis formatas nei viena fotografija. Ir jame man pavyko išsakyti daugelį dalykų, kurių neišeina išsakyti kitais būdais.
Šiaip žmonės paprastai išsikalba bendraudami. Yra žmonių, kurie gali nuolat kalbėti, ir jiems net nesvarbu, ar jų klausaisi. Tačiau aš kalbu mažai. Dažnai jaučiu, kad tiesiog neatitinka greičiai – aš tiesiog per lėtai galvoju. O kalbėjimas viešai man visada kelia stresą. Kai mažai kalbi, dalykai, kurių neišsakai, vis kaupiasi. Ir tai nervuoja (juokiasi).
Tai gana stiprus motyvas imtis rašymo. Rašant nereikia skubėti, yra laiko apgalvoti tekstą, ir galbūt todėl rašymas man palankesnis, negu kalbėjimas.
– Tuo pat metu rašymas tavo tekste atsiskleidžia kaip sunkus darbas, sudėtingesnis nei vaizdų kūryba. Netgi sakai, kad neįmanoma ir gyventi, ir rašyti vienu metu.
– Buvo nelengva, nes visų pirma aš tiesiog niekad gyvenime rimtai į rašymą nežiūrėjau, o dabar staiga atsidūriau profesionalų lygoj (juokiasi).
Dirbant su žodžiu veikia daug pačiam sau keliamų uždavinių, nuostatų. Ir čia vėl ta pati reprezentacijos problema – kaip tu įsivaizduoji, koks rašymas galėtų ir turėtų būti? Tą reprezentaciją tarsi turi kažkaip pateisinti, atitikti savo paties lūkesčius. Tai nėra paprasta: rašymas kainuoja nemažai emocinio ir mentalinio streso, fizinių jėgų.
Kartu tai ir daktarinis, gana sunkiasvoris formatas. Ir tikrai, kol rašai – tiesiog negali gyventi, nieko daugiau daryti. Todėl su rašymu vis tęsėsi love and hate drama.
– Bet didelis laimėjimas, kad pačiame tekste to sunkumo visai nejusti: „Disery“ skaityti apie tavo rašymo kančias net labai malonu.
– Man irgi faina, ypač dabar, kai knyga jau išleista (juokiasi).
– Man įdomu klausti apie patį teksto konstravimą, įaudžiant teorinį žvilgsnį: šios jungtys labai netikėtos, išlipančios iš tradicinės struktūros rėmų, net ir kalbant apie meninį rašymą.
– Doktorantūroje intensyviai skaičiau teorinius tekstus ir apgraibomis ieškojau kelio, bandydamas atrasti savo santykį su jais. Bandžiau rašyti įvairiomis kryptimis, kol priėjau prie gana minimalistinio, konceptualaus modelio, kuris tam tikrais aspektais būdingas ir kitiems mano kūriniams. Bet klausimų ir abejonių, kuria kryptimi judėti, turėjau nemažai. Iš tikrųjų, nėra paprasta atsidurti tokioje aplinkoje, kai vyksta tarptautiniai seminarai, jautiesi neturintis pakankamai teorinio backgroundo, ir lygini save su žmonėmis, kurie tuo užsiima visą gyvenimą. Bet iš to nuolatinio dialogo tarp subjektyvios tikrovės ir teorijos galiausiai ir išsivystė „Diseris“.
– Ką rašymas duoda? Ką rašymas davė tau kaip menininkui?
– Naują kūrinį (juokiasi).
„Diserio“ rašymas buvo studijų rezultatas, ir tai jaučiasi. Man doktorantūros studijos apskritai buvo geras tramplinas, tarsi perkėlęs mane į šiek tiek kitą lygį profesine prasme.
Iš kitos pusės, „Diseris“ man pačiam labai įdomus kaip kito konteksto patirtis. Panašiai, kaip ir kino filmas „Gustoniai Gustoniuose“. Nors tiek kine, tiek literatūroje esu naujokas, bet labai įdomu stebėti skirtingas bendruomenes iš vidaus, palaipsniui tampant jų dalyviu. Tai tarsi skirtingos tikrovės, su skirtingais kriterijais ir tarpusavio bendravimo ypatumais, skirtingu santykiu su pačiais kūriniais.
Knyga yra kur kas demokratiškesnis raiškos įrankis nei meno paroda.
Tarkime, knyga yra kur kas demokratiškesnis raiškos įrankis nei meno paroda. Parodai pasibaigus ji nueina į istoriją ir visi ją greitai pamiršta. Tuo tarpu knyga tau vis duoda atgalinę grąžą ir tai yra labai geras jausmas, ypač man, atėjusiam iš meno pasaulio, kuriame žmonės vienas kitam dažniausiai atvirai nereiškia savo nuomonių apie parodas ir kūrinius. Ten veikia labai saviti bendravimo ritualai, iš šalies žiūrint meno pasaulis gali net atrodyti iškreiptas. O skaitytojų reakcija į knygą kur kas betarpiškesnė.
Šie perspektyvų ir patirčių skirtumai leidžia giliau pažinti kultūrą. Ir man tai yra be galo įdomu.
