Interviu 15min D.Woltonas teigė, kad popiežius gali tapti pavyzdžiu net ir agnostikams bei ateistams, jo veiksmai patvirtina humanistinių idėjų galią ir būtinybę.
Sociologas perspėjo, kad internetui, kaip reiškiniui, būtina kritinė analizė, nes mes vis dažniau tampame tiesiog informacijos perdavėjais ir priėmėjais, pamiršdami komunikavimo, interpretacijos galias.
Tokiame pasaulyje neeilinis vaidmuo tenka intelektualams, mokslo žmonėms ir žurnalistams, kurie turėtų išsaugoti visuomeninius ryšius ir prisidėti prie jų stiprinimo.
– Kodėl komunikacija tapo tokia populiaria sąvoka? XXI amžiuje girdime apie politinę komunikaciją, krizių komunikaciją, tarpinstitucinę komunikaciją ir daugybę kitų. Koks šios sąvokos turinys?
– Sakyčiau, kad daugiau kalbama apie informaciją, o ne apie komunikaciją. Informacijos simboliu tapo internetas. Tai yra trumpos, greitos žinutės, kuriomis, kaip manoma, pateikiama racionali, objektyvi informacija. Komunikacija yra santykis ir interpretavimas, kuris yra sudėtingas procesas.
Tradicinė žiniasklaida gebėdavo atlikti ir tą komunikacijos funkciją, bet internetas suteikia vis daugiau informacijos ir komunikacijos procesas tampa vis sudėtingesnis. Manau, kad būtent komunikacijai turėtume suteikti daugiau vertės, perkelti ją nuo informacijos perdavimo prie tikros komunikacijos.
Didelė technologinė pažanga leido pradėti svajoti apie tai, kad technologinė komunikacija taps efektyvesnė nei žmogiškoji, tačiau žmonės yra gyvi sutvėrimai ir žmogiškieji santykiai yra kiek neišvengiami, tiek ir komplikuoti. Interaktyvumas nėra tas pats, kas žmogiškoji komunikacija, emocijos niekada nebus tas pats, kas tiesiog greitas informacijos perdavimas.
– Ar sutiktumėte, kad internetas ir vis spartesnė jo plėtra į įvairius viešojo ir privataus gyvenimo aspektus, kelia grėsmę komunikacijai ir netgi tam, ką mes vadiname žmogiškumu?
– Iš tiesų, interneto pagalba viskas vyksta labai greitai. Informacija patenka ir yra pateikiama be galimybės patikrinti. Tokiu būdu atsiranda daug melo ir neteisingos informacijos, manipuliacijos. Žmogus, deja, toks sutvėrimas, kuriam patinka gandai.
Taip, internetas yra pažangos dalis, jis užtikrina laisvę, leidžia žmonėms pasireikšti, bet tuo pat metu jis gali tapti ir priemone, kuria galima kelti abejonę ta išraiškos laisve. Kuo daugiau nuomonių internete, tuo daugiau žurnalistams tenka informacijos tikrinimo darbo. Pavojų kelia tai, kad žurnalistus šiame informacijos tikrinimo procese spaudžia ir viešoji nuomonė.
– Ar matote galimybių sulėtinti informacijos greitį, sugrįžti prie esmių, o ne atskirų faktų, aktualijų komunikacijos?
– Manau, kad galima ir pirmiausia reikėtų pradėti nuo kritiškos analizės, ką mums duoda internetas. Didžiausia tragedija yra ta, kad internetas iki šiol laikomas visiškai teigiamu dalyku, savotišku rojumi. Visuomenė nediskutuoja apie jo silpnybes, stiprybes, apie reglamentavimą, įstatymus...
Turi būti kritiškas įvertinimas, o ne dievinimas. Turi būti keliamas ir klausimas dėl internetinės bei tradicinės žiniasklaidos konkurencijos, dėl tokių korporacijų kaip „Google“, „Facebook“, „Amazon“, „Apple“ galių ir įtakos. Turi būti išgirsti intelektualų pasisakymai, tačiau jų nuomonė dažniausiai nėra randama internete.
Žmogus yra vojeristas ir jam labiau patinka žiūrėti pro rakto skylutę į kitų žmonių gyvenimus. Jam patinka gandai, pramogos, visas tas mėšlas ir jis moka tą poreikį pateisinti. Galima kalbėti apie tam tikrą išdavystę, nes tas išsilavinęs pasaulis nestoja žurnalistų pusėn. Jie bijo to, kad sukritikavę pramogų vaikymąsi bus išvadinti sukriošėliais, atsilikėliais ar reakcingais konservatoriais.
– Nemanote, kad intelektualai, bandydami reikštis internete, socialiniuose tinkluose, patenka į savotišką užburtą ratą, kuriame jų autoritetas nebegalioja? Juk net ir didžiausią autoritetą turinčio profesoriaus įžvalgos gali atsidurti šalia kvailiausio komentatoriaus.
– Iš tikrųjų, egzistuoja tam tikras prieštaravimas, kalbant apie tuos intelektualus, kurie ilgą laiką išlaikė kritišką atstumą televizijos, radijo atžvilgiu. Vėliau jie įsitraukė į dalyvavimą šiose erdvėse, tad savaime perėjo ir interneto erdvę, puldami jį garbinti. Jie tapo tokiais pačiais internautais, kaip ir likusieji.
Profesorių, kuris pasisako internete, galima tuojau pat kritikuoti ir tai yra gerai, tai yra demokratinis procesas. Bet čia reikėtų kalbėti apie proporcijas. Jei visi atsiranda internete ir pradeda komentuoti, proporcija pažeidžiama, komentarai netenka vertės.
– Paskutinė jūsų knyga yra dialogų su popiežiumi Pranciškumi rinkinys. Kodėl pasirinkote būtent šį pasaulinio garso asmenį dialogo partneriu? Kiek esu susipažinęs su jūsų darbais ir pasaulėžiūra, nesate religingas asmuo.
– Esu parašęs keturias interviu žanro knygas. Pirmąją su filosofu, geru Jeano-Paulio Sartre'o bičiuliu, antrąją su Paryžiaus kardinolu, arkivyskupu, kuris buvo artimas Jono Pauliaus II bičiulis (jo istorija buvo itin komplikuota, nes jis buvo žydas, kuris atsivertė į katalikybę), trečiąją su Prancūzijos politiku, buvusiu Europos Komisijos pirmininku Jacques'u Delors'u ir ketvirtajai, nežinau, kodėl vėl pasirinkau žmogų iš religijos, bet tai žmogus, kuris mane žavi – popiežius Pranciškus.
Jis kalba apie globalizacijos iššūkius, yra atviras visiems, vartoja labai pasaulietinį žodyną. Tai man pasirodė nauja kalbant ne tik apie popiežių, bet ir visos Bažnyčios istoriją. Aš pats esu agnostikas, man ne itin patinka Bažnyčia, bet popiežiuje įžiūrėjau tą tikrąjį žmogiškosios komunikacijos vaizdinį. Jį išskiria tai, kad jis pirmasis popiežius ne iš Europos, o iš Pietų Amerikos, pirmasis globalizacijos popiežius, pirmasis popiežius jėzuitas.
Jis sukilo ir pasipiktino turtingaisiais, stojo vargšų, migrantų pusėn, atvėrė kelią moterims patekti į kuriją, deda pastangas, kad supaprastintų Bažnyčią. Jis nesielgia taip, kaip elgėsi ankstesni popiežiai. Gyvena ne rūmuose, o mažame, 45 kvadratinių metrų bute, valgo bendroje valgykloje.
Man pavyko susitarti dėl susitikimų su juo ir vienerius metus dvylika kartų lankiausi Vatikane, praleisdamas su popiežiumi po dvi valandas.
– Kokį stereotipą, kurį turėjote apie Pranciškų, jūsų pokalbių metu jis sulaužė?
– Jokio stereotipo popiežiui nepavyko sulaužyti, nes aš tokių neturėjau. Jis patvirtino mano manymą, kad tai išsilavinęs, doras žmogus, kuris nesutinka su neteisybe pasaulyje ir stengiasi jai priešintis.
Bet po interviu aš susidūriau su Vatikano sunkumais, su tuo biurokratiniu aparatu. Manau, kad man pasisekė, jog pasistengiau susitikti su popiežiumi Pranciškumi akis į akį. Tik taip supratau, kaip sunku jam išjudinti procesus, paskatinti pokyčius.
Tai yra popiežius, kuris labiau mėgstamas pasaulyje nei Italijoje, kurį labiau mėgsta ateistai ir agnostikai, nei katalikai. Manau, kad tai dėl jo gebėjimo kalbėtis ir su pasauliečiais. Žinau, kad popiežius artimiausiu metu lankysis ir Lietuvoje.
– Ar popiežiaus asmenyje ir religijoje matote tą grįžimą prie tikrosios komunikacijos? Galbūt humanizmo idėjose ar kokioje politinėje ideologijoje? O galbūt turite savo originalų receptą?
– Šiuo metu pasaulyje susidaręs politinių idėjų vakuumas. Nėra utopijos. Dabartinis kapitalizmas tikrai nėra utopija. Religija galėtų tapti tuo vienijančiu reiškiniu, bet tai turėtų būti ne atskirianti religija, o atvira, gerbianti žmogų, dialogą ir tiltus kurianti religija. Tai būtų teigiamas reiškinys net ir ateistams.
Religijos stiprybė, o kartu ir iššūkis jai pačiai, yra taikos žinia, neapykantos mažinimo žinia. Krikščionybė istorijoje yra prisidėjusi prie žiaurių žudynių, padariusi klaidų. Dabar to nėra, bet vis dar trūksta kvietimo dialogui, ryšių stiprinimui, dogmatiškumo atsisakymo.
Esu pasaulietinių pažiūrų žmogus ir norėčiau, kad religija būtų atskirta nuo politikos, bet svarbų jos vaidmenį humanistinių idėjų sklaidoje matau.
– O kaip tame grįžime prie esmių, prie komunikacijos matote žiniasklaidos vaidmenį?
– Visų pirma, reikėtų sumažinti spaudimą ir sulėtinti konkurenciją tarp žiniasklaidos priemonių. Vengti informacijos, kuri skatina poliarizacijos procesą, atlikti daugiau tyrimų, išplėsti informacijos lauką. Reikėtų mažiau rašyti apie pramogų pasaulio žmones, ekonomikos, politikos lyderius ir atkreipti daugiau dėmesio į paprastus žmones, atsiverti pasauliui, bandyti paaiškinti pasaulio kompleksiškumą, sudėtingumą.
Žurnalistas turėtų būti tarpininku tarp ekspertų, intelektualų, menininkų ir skaitytojo, atverti įvairias sritis ir pažiūras pasauliui. Žurnalistai yra esminė jėga, kuri stovi tarp visuomenės ir politikos, ekonomikos elito. Jėga, kuri privalo priešintis demagogijai, melui ir sergėti tiesą. Per trisdešimt metų mes pasiekėme būklę, kurią vadiname pažangia, bet ji tokia nėra.
Daugybė duomenų, vaizdų ir informacijos, bet kas iš to? O žurnalistui svarbu ne tai. Jam svarbu susikurti pasitikėjimą, būti sąžiningu, kukliu ir smalsiu. O jei nebūsi toks ir paversi save klounu, tai visuomenė galiausiai nuo tavęs nusigręš.
