Menininkas, kurio piešiniai nuspalvinę daugybės pasaulio sostinių ir miestų milžiniškas sienas, savo darbų aplankui paskutinį kartą fotografuoja sieną, nusileidžia žemėn, ir patraukia kalbėtis su 15min.lt.
– Kodėl pasirinkote būtent šią sieną?
– Renginio organizatoriai atsiuntė įvairių sienų nuotraukas, pasvarstęs pasirinkau šią. Siena gerai matoma, atvira. Tai yra privalumas. Šiaip nemėgstu tokių, jau dažytų, sienų. Mėgstu senas sienas, tokias, kurių dalį galėčiau palikti neliestą teptuko. Mėgstu, kai piešinys tik įsiterpia į sieną, sąveikauja su ja, bet jos neužgožia. Praeivis gali matyti jos tekstūrą, praeitį. Na, o kai siena niekuo neypatinga, piešiu jai foną, tarsi tapetuoju.
– Kaip praeiviai reagavo į jūsų darbus?
– Jūsų kalbos nesuprantu, bet žmonės praeidami rodė iškeltus nyksčius. Tai turbūt geras ženklas. Žmonės gatvės meną vertina neblogai, skiria jį nuo grafičių kultūros.
Teko matyti, kad niekada muziejuje ar galerijoje nebuvęs žmogus susidomi gatvės menu.
Džiaugiuosi, kad tai galimybė pasiekti publiką, kurios paprastai nepasieksi.
Teko matyti, kad niekada muziejuje ar galerijoje nebuvęs žmogus susidomi gatvės menu. Jis ima ieškoti daugiau gatvės meno pavyzdžių, susidaro savo nuomonę. Jis ima suprasti, kas jam patinka, o kas ne. Galima sakyti, po truputį treniruojasi, tampa vizualiai raštingas. Jis ima užsukti į muziejų, meno galeriją. Tai nėra dažnas atvejis, bet tai nėra svarbu. Net jei vienas iš tūkstančio žmonių susidomi, keičiasi – tai labai daug.
– Kaip pradėjote savo kelią?
– Pradėjau piešti, nes purkšti dažus iš flakonų buvo paprasčiausiai linksma. Tai buvo smagus laisvalaikio leidimas su draugais. Tobulėjau, ėmiau piešti vis geriau ir geriau.
Mane pradėjo kviesti į parodas, įvairius šou. Dabar matau save piešiantį vidury didžiausių miestų, ant milžiniškų sienų. Seniau ne tik gyventi, bet vien turėti galimybę su tokiu darbu daug keliauti atrodė neįtikima. Kartais vis dar pagalvoju, kad tai, kas vyksta – beprotiška!
– Jūsų piešiniai įdomūs, siurrealistinai. Ar tai ilgų paieškų kelias, ar tarsi iškart supratote, kokiu stiliumi norite piešti?
– Iš pradžių dariau tai, ko kiti norėjo iš manęs. Pavyzdžiui, užsakovai norėjo, kad pieščiau sienoms fonus, hiphopo personažus. Tačiau pavargau. Nors.. Galbūt, pagrindinė priežastis buvo ne nuovargis, o tai, kad ėmiau nebeįtikti užsakovams. Jiems manęs nebereikėjo.
Mėgstu klasiką. Ispanija turi puikius menininkus, pavyzdžiui, Goya, Sorolla. Aš mielai būčiau piešęs tokiu stiliumi, bet šie menininkai jau egzistavo. Jų dabar nebėra. Aukščiausias lygis, kurį galiu pasiekti – būti tokiu kaip jie. O juk tai beprasmiška. Reikia judėti į priekį.
Nevadinu savęs puikiu menininku, tačiau esu ieškantis menininkas, visada ieškantis menininkas.
Pradėjau eksperimentuoti. Manyje visada buvo tas jausmas, suvokimas, kad galiu piešti ir bus gerai, bet kažkas tarsi stabdė. Tačiau ėmiausi eksperimentų, nestovėjau vietoje. Eksperimentuoju iki dabar. Nevadinu savęs puikiu menininku, tačiau esu ieškantis menininkas, visada ieškantis menininkas.
– Daugybė talentų „miršta“ dėl baimės rizikuoti?
– Taip. Būtent. Yra žmonių, kurie daro tai, ką jie išmano. Atrodytų, viskas gerai. Tačiau tai nėra gerai, nes jie neprogresuoja. Ko gero, nėra menininko, kurio visus piešinius mėgtum. Yra tokių, kurių galbūt išvis nemėgsti. Bet galbūt jų piešiniai – paieškos, kurias vėliau vainikuos puikus rezultatas. Mene svarbi rizika.
– Šis piešinys irgi buvo eksperimentas?
– Taip. Aš neturėjau jokio būsimo piešinio eskizo. Rizikavau. Tai buvo bandymas parodyti tai, kas mano mintyse. Jose piešiau, tryniau, taisiau. Atėjo laikas, kai kantrybė baigėsi ir supratau, kad esu pasiruošęs piešti. Tai, ką matote – popieriaus nelietė, iškart gulėsi ant sienos.
– Koks jūsų požiūris į Vilnių?
– Nedaug Vilniaus mačiau. Bet jis turi savo identitetą. Man patinka seni pastatai. Labiausiai patinka tokie pastatai – gražūs savo architektūra, tačiau dabar apleisti, apgriuvę.
Tie, kurie parodo, kad kažkada išgyvenote aukso amžių, tačiau dabar jais niekas nesirūpina, nes neišgali. Mėgstu kontrastus, kai prie apgriuvusio pastato matai naują ir išblizgintą. Taip jauti gyvenimą. Supranti, kad kažkada buvo gerai, po to vėl blogai. Suvoki, kad gyvenimas su visais jo elementais – ne amžini.
Ten, iš kur esu kilęs, bandoma visomis išgalėmis viską renovuoti. O man gera matyti, kad egzistuoja žmogaus klaidos, nuolatinis kismas, kad viskas ateina ir išeina.
Ten, iš kur esu kilęs, bandoma visomis išgalėmis viską renovuoti. O man gera matyti, kad egzistuoja žmogaus klaidos, nuolatinis kismas, kad viskas ateina ir išeina. Taip pat man patinka pastatų sąveika su skaudžia praeitimi. Kai kurie pastatai apleisti, nes jie primena skaudžius laikus, rėžimus.
– Ar galėtumėte pateikti pavyzdį?
– Pavyzdžiui, tas pastatas, ant kurio piešė M-City (Profsąjungų rūmai, – aut. past.). Dauguma miestų peštųsi dėl tokio pastato, jame galbūt įkurtų labai svarbią ar reprezentatyvią miesto instituciją. Galbūt šie rūmai taptų net vienu svarbiausių ir žinomiausių pastatu. O čia jis apleistas. Man tai atrodo taip keista, taip neįtikėtina. Manau, kad tai susiję su Sovietų Sąjunga. Žmonės nenori jos prisiminti.
– Dauguma panašių pastatų – praeities neigimas, o ne, sakykime, pinigų trūkumas?
– Man atrodo, kad tai praeities neigimas. Negaliu galbūt įvardinti visų konkrečių atvejų, nes istorinio konteksto tobulai nežinau. Tiesiog panašu, kad kažkada garbinti dalykai dabar nėra eksploatuojami dėl žaizdų. Kaip ir dauguma režimo žvaigždžių – dabar jos išvežtos į miškus (Aryzas po interviu važiavo į Grūto parką, garsų sovietiniais monumentais, – aut. past.).
– Koks miestas labiausiai įsiminęs, išskirtinis?
Negaliu pasakyti. Dažnai matau tik sieną, ant kurios piešiu.
– Vadinasi, atvykęs į naują miestą, į ekskursiją neinate?
– Ne. Nemažai miestų, kuriuose buvau, nebuvo labai įdomūs. Kartais panašu, kad jie ir kviečiasi gatvės menininkus, nes nori indentiteto. Ir išties kone pagrindinis tų miestų unikalumas – šie gatvės kūriniai.
– Galbūt galėtumėte įvardinti piešimo metu įvykusį nuotykį ar svarbų prisiminimą?
– Man įsiminė piešimas Madagaskare. Matai, kaip žmonėms nesvarbu tai, ką jie mato. Pavyzdžiui, daugumoje didmiesčių žmonėms atrodo, kad darai kažką ypatingo. Jie tavimi žavisi. Madagaskare žmonėms atrodė, kad užsiminėji niekais ir švaistai laiką. Jiems atrodo daug naudingiau tą laiką skirti žvejybai. Jų toks ritmas, tokie tikslai, toks gyvenimas.
