Politologas Linas Kojala: „Karo fone dažnai grįžtu prie minčių, kurias dėstė Stefanas Zweigas“

Literatūra / „Vakarykščiame pasaulyje“

L.Kojala sakė, kad negalėtų teigti turintis mėgstamiausią knygą, visgi karo fone politologas dažnai grįžta prie minčių, kurias „Vakarykščiame pasaulyje“ dėstė Stefanas Zweigas: „Tai – kupina asmeninių išgyvenimų, bet kartu ir akademinės erudicijos knyga apie XX a. Europą ir jos tragizmą. Nors publikuota prieš maždaug 80 metų, ši knyga atliepia šios dienos motyvus – agresyvaus, karą pradėjusio režimo manipuliacijas; visuomenių pasimetimą užgriūvančių negandų fone – ir dalies jų radikalizaciją; pastumtus į šalį elementarius žmogiškumo principus.“

Knygos viršelis/Stefanas Zweigas „Vakarykštis pasaulis“

„Pavyzdžiui, Zweigas rašė, kad „karui reikalingas intensyvesnis jausmas, jam reikalingas entuziastingas pasiaukojimas už savąjį reikalą ir neapykanta priešininkui. Žmogaus prigimtis tokia, kad stiprūs jausmai negali trukti amžinai nei individo, nei tautos, ir karinės struktūros tai žino.“ Deja, bet daugybę pavyzdžių matome šiandien, stebėdami Kremliaus propagandos mašinos veikimą ir milijonų Rusijos gyventojų indoktrinaciją. Bet galbūt kartu tai palieka krislą vilties, jog net ir ši mašina kada nors nustos veikti“, – teigė pašnekovas.

Kinas / Christopherio Nolano filmai

Išskirčiau režisieriaus Christopherio Nolano kūrybą – „Pradžia“, „Tarp žvaigždžių“, „Tamsos riterio“ trilogija, „Prestižas“, sakė L.Kojala.

Pasak jo, menininkas geba derinti stulbinančius vaizdo efektus ir nuostabią dažnai jam talkinančio Hanso Zimmerio muziką su gilesnėmis, filosofinėmis temomis. Kitaip tariant, pramoga yra dermėje su gilesniais apmąstymais.

„ACME Film“ archyvo nuotr./Filmas „Tarp žvaigždžių“

„Pavyzdžiui, veikėjai Nolano filmuose dažnai sprendžia dilemą apie objektyvios realybės bei sapno ar iliuzijos santykį; kvestionuoja žmogaus pažinimo ribas; kelia klausimą, kokios savybės ir dorybės žmogų padaro žmogumi. Ne veltui apie paties režisieriaus filmų filosofines kryptis yra aptariama knygose.

Gebėjimas „neiti paviršiumi“, bet drauge išlaikyti populiarumą pasitaiko retai. Kartais galbūt nukrypstama į vieną ar kitą pusę (nebuvau pernelyg sužavėtas „Tenet“ filmu), tačiau tai natūrali kūrybinio proceso dalis. Todėl nekantriai laukiu vasarą pasirodysiančio Nolano filmo apie Robertą Oppenheimerį bei „Manheteno projektą“. Kaip tik šia tema perskaičiau kelias knygas. Taip pat skaitinių sąraše yra ir knyga, kuria remiasi pats filmas, tad bus įdomu pamatyti, kaip tai bus pateikiama kine“, – tęsė L.Kojala.

Spektaklis / „Žydrasis Dunojus“

Pagalvojus apie mėgstamiausią spektaklį, pirmasis L.Kojalai į galvą šovė Johanno Strausso baletas „Žydrasis Dunojus“: „Galbūt todėl, kad tai pakylėtas, spalvingas kūrinys, nors kelia tuos pačius amžinus klausimus apie gyvenimo prasmę ir žmogaus veikimo autentiškumą. Straussas, ko gero, yra geras pasirinkimas, ypač šaltu ir tamsiu metu. Galbūt todėl turiu vilčių kada nors nuvykti į tradicinį Naujųjų metų koncertą Vienoje.“

Muzika / H.Zimmeris ir L. van Beethovenas

Politologas išskyrė du muzikos kūrinius – kompozitoriaus H.Zimmerio kino filmų garso takelius ir Liudvigo van Beethoveno IX simfoniją.

Zimmeris pašnekovui siejasi su „Liūtu karaliumi“ – mėgstamiausiu vaikystės animaciniu filmu, kurio garso takelis lydi jį visą gyvenimą: „Ne veltui už jį Zimmeris gavo Oskaro apdovanojimą. Be to, šis kompozitorius taip pat dažnai dirba su režisieriumi Nolanu, praturtindamas jo filmus muzikine gelme.“

„2022 metais teko su žmona lankytis Zimmerio gyvo garso koncerte Kopenhagoje, kuriame jis ir daugybė kitų nepaprastai talentingų muzikantų atliko geriausius kūrinius – pavyzdžiui, „Liūtą karalių“ ir kitus. Galiu drąsiai teigti, kad tai buvo vienas įspūdingiausių koncertų, kuriame yra tekę būti. Ne veltui su bičiuliais jau esame susiplanavę antrą kartą apsilankyti Zimmerio koncerte šiais metais kitoje Europos sostinėje“, – dalijosi L.Kojala.

„Greta to negaliu nepaminėti van Beethoveno. Turėjau džiaugtis IX simfonijos koncertu Londone, Karališkoje princo Alberto koncertų salėje, taip pat Vilniaus Kongresų rūmuose. Abi patirtys buvo nepamirštamos, o muzika – užburianti tiek dėl kompozitoriaus talento bei gyvenimo istorijos, tiek muzikos atlikimo“, – pridūrė politologas.

Meno kūrinys / „Vakarinė mokykla“

Dailės paroda, kurią L.Kojala išvydo Amsterdamo meno muziejuje, tapo mėgstamiausia. Ten politologui į akis krito fiziškai nedidelis Nyderlandų dailininko Gerrito Dou kūrinys „Vakarinė mokykla“:

„Jame vaizduojami tamsoje besimokantys žmonės. Beveik nieko nematyti, tik kelios žvakės ir blyškūs veidai.“

„Dailininkas įspūdingai perteikia šviesos / tamsos santykį (ne veltui Rembrandto mokinys). Man pasirodė, jog tai savotiška metafora šiems laikams, mat parodo, kiek kadaise vargo žmonės, siekdami žinių ir informacijos; kokia maža dalis jų galėjo sužinoti apie pasaulį dėl knygų, mokytojų, šviesos stygiaus. Nepaisant to, ryžtingųjų buvo.

Šiais laikais, atrodytų, žinių ir informacijos net per daug, bet tai kelia jau kitus iššūkius. Tad tai savotiškas įpareigojimas ir paskata niekada nesustoti tobulėti, nenugrimzti į tuos paveiksle matomus šešėlius.“