Paaiškėjo, kad Kaišiadorių prieigose, atkampioje paukštyno teritorijoje sovietmečiu statytame profilaktoriume iki šiol tūno vertingi taikomosios dailės kūriniai. Fredericas Chaubinas norėjo nufotografuoti dviejų žinomų Lietuvos menininkų – keramikės Audronės Skarbaliūtės ir skulptoriaus Leono Glinskio – darbus.
Paukštyno darbuotojai mus mielai įsileido, bet negalėjo nuslėpti šypsenos – ką čia galima pamatyti? Bet po kažkada rūpestingai įrengtas, tačiau dabar jau kiek apšiurusias patalpas klaidžiojęs Fredericas akimoju nušvito, kai pačiame ankščiausiame kambarėlyje aptiko palubėje lyg varveklis kabančią lempą. Ir griebėsi fotoaparato.
Iš sovietmečio išlikę modernūs taikomosios dailės kūriniai – naujausias jo taikinys. Kambodžoje prancūzo ir ispanės šeimoje gimusį Fredericą potraukis neįprastiems objektams nubloškė į posovietinę erdvę, kurią skersai išilgai jis maišo jau penkiolika metų.
Pernai leidykla „Taschen“ išleido jo nuotraukų albumą „Cosmic Communist Constructions Photographed“, į kurią sudėti įdomiausi XX a. 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečio sovietinės moderniosios autorinės architektūros pastatai. „Sovietinio brutalumo grožis“ – taip leidykla pristato albumą. Nedidelę dalį šių fotografijų galima išvysti Vilniaus „Vartų“ galerijoje, kur iki kovo 17 d. vyksta paroda „Sovietinės architektūros fotografijų albumai“.
Prancūzijoje leidžiamo mados žurnalo „Citizen K“ redaktorius F.Chaubinas puikiai išmano sovietinę architektūrą, bet jis randa ir mažesnių lobių, kuriuos vietiniai tiesiog pamiršo ar nuvertino.
 |
| Asmeninio Frederico Chaubino archyvo nuotr./„Sovietinio brutalumo grožis“, – taip pristatomas F.Chaubino albumas, į kurį sugulė sovietinės moderniosios architektūros pastatų nuotraukos |
Apleistuose profilaktoriumuose, tamsiuose rūsiuose, griūvančių pastatų užkaboriuose tebesislepia prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų geriausių mūsų menininkų sukurti darbai. „Buvusių kolchozų baseinai papuošti lyg holivudinės vilos“, – kalbėdamas su savaitraščiu „15min“ ir juokiasi, ir stebisi Fredericas.
– Kas jus atviliojo į buvusią Sovietų Sąjungą?
– Pirmoji mano kelionė į Lietuvą prieš penkiolika metų buvo labai trumpa, truko keturias dienas, bet man paliko didžiulį įspūdį, todėl norėjau sugrįžti. Tuo metu rengėme specialų žurnalo numerį, skirtą kelionėms po buvusią Sovietų Sąjungą. Kreipiausi į Gruzijos ambasadą, norėdamas gauti interviu iš tuomečio prezidento Eduardo Ševardnadzės. Bet jie man tokios galimybės nesuteikė ir leido tai padaryti tik po penkerių metų! Nesupratau, kodėl. Interviu įvyko prieš pat E.Ševardnadzės išmetimą iš posto, per Rožių revoliuciją. Žinoma, aš to nežinojau, juk redagavau gyvenimo būdo žurnalą. Būdamas pakankamai naivus, nuvykau į Gruziją, padariau interviu su E.Ševardnadze ir turėjau patirti gėdą, kai šis interviu buvo publikuotas, nes prezidentas jau buvo netekęs posto.
Bet kaip tik šitos kelionės po Gruziją metu pirmą kartą pamačiau pastatus, kurie davė impulsą visam projektui. Vienoje Tbilisio gatvėje nusipirkau sovietmečiu leistą knygą apie gruzinų architektūrą. Joje pamačiau labai neįprastų pastatų, stovinčių Tbilisyje.
Per kelias dienas pats tuos pastatus nufotografavau, dar nežinodamas, ką su šiomis fotografijomis veiksiu. Maždaug po šešių mėnesių, kai lankiausi Lietuvoje, kuri man buvo jau pakankamai pažįstama, nes dažnai vykdavau į mados savaitę, sutikau moterį, kuri dirbo su Druskininkų gydyklos (dabartiniu vandens parku) projektu. Ji buvo inžinierė ir architekto našlė (Aušra Šilinskienė, architektas – Romualdas Šilinskas, – red. past.).
Ji papasakojo, kaip viskas vyko, koks laisvas buvo jos vyras kurti pastato formas. Ji teigė, kad vyrą daugiausia įkvėpė Antoni Gaudi darbai. Tai paaiškino labai neįprastą pastato išvaizdą. Aš nuvažiavau į Druskininkus, nufotografavau šį pastatą ir suvokiau, kad jis turi ryšį su tais pastatais, kuriuos fotografavau Gruzijoje. Jie priklausė tam pačiam periodui ir buvo tokie pat beveik beprotiški. Aš nusprendžiau, kad turėtų būti ir daugiau panašių pastatų visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje.
Taip galiausiai 2011 m. buvo išleistas albumas. Tai buvo savotiškas kelionių finalas, kai nusprendžiau, kad turiu pakankamai fotografijų tam, kad būtų išleista padori knyga.
– Sakote, kad ta architektūra jums pasirodė beprotiška. Ką tokio beprotiško jūs iš tiesų pamatėte?
– Tiesiog mane tai labai nustebino. Labai sunku paaiškinti – nesu mokslininkas ir nesispecializuoju architektūroje. Tai susiję su mano asmeniniais potyriais. Bet šie pastatai nepriminė to, ką aš buvau matęs anksčiau kitose pasaulio šalyse, ir jie neatitiko to įsivaizdavimo, kurį turėjau apie sovietinę architektūrą. Ši architektūra buvo kur kas originalesnė.
Man tam tikra prasme labai pasisekė, kad pirmiausia aptikau pastatus Tbilisyje ir Druskininkuose, nes jie iš tiesų patenka tarp įdomiausių architektūrinių darbų, kuriuos sudėjau į knygą. Juos sieja ekspresionistinė dvasia, išskirianti šiuos kūrinius iš kitos sovietinio periodo moderniosios architektūros. Jie priklauso paskutiniam Sovietų Sąjungos dvidešimtmečiui ir išreiškia žlungančios sistemos architektūrinį žydėjimą.
Tie pastatai turėjo atlikti visuomenines funkcijas – tai buvo sanatorijos, teatrai, muziejai. Tarp šių pastatų ir kitos masinės architektūros Sovietų Sąjungoje buvo milžiniškas atotrūkis.
 |
| Asmeninio Frederico Chaubino archyvo nuotr./„Sovietinio brutalumo grožis“, – taip pristatomas F.Chaubino albumas, į kurį sugulė sovietinės moderniosios architektūros pastatų nuotraukos |
– O kokia tų išskirtinių architektūrinių darbų vertė dabar?
– Man jie yra lyg autsaideriai, lyg įdomybė, bet labai sunku nusakyti jų vertę. Pamenu, kartą dalyvavau simpoziume Ženevoje ir vakarieniavau su vienu labai garsiu prancūzų architektu. Jis pasigėrė ir liepė man prisipažinti, kad aš tiesiog esu įsimylėjęs tuos pastatus, todėl jie yra man gražūs. Nuo to laiko esu tarsi įsipareigojęs pripažinti, kad tie pastatai yra gražūs. Tad taip, man jie yra gražūs.
Tačiau tuo pačiu jie yra monstrai, nes neatitinka standartų. Tad net jeigu jie nėra gražūs, ką labai sunku nustatyti objektyviai, jie yra tikrai įdomūs, nes atsirado kažkur per vidurį tarp mutacijos ir atgimimo proceso, o tai jiems suteikia stiprybės. Nėra svarbiausia nuspręsti, ar jie gražūs, ar bjaurūs. Jie yra tiesiog išskirtiniai, o tai juos daro įdomius.
Mane visąlaik traukė tai, kas neatitinka taisyklių. Be to, kaip minėjau, jie priklauso žlungančios sistemos periodui, o ši sistema nusinešė su savimi tą estetiką, kuriai šie pastatai priklausė. Bet jie vis dar stovi, juk jie nėra labai seni, jiems – trisdešimt ar keturiasdešimt metų. Dabar juos supa architektūra, kuri visiškai kitokia – ją stipriai paveikė kartu su liberalia sistema atėjusios vakarietiškos įtakos.
Apskritai mane domino, kaip šaltojo karo metais Vakarai ir Rytai veikė vieni kitus.
Man atrodo, kad viena iš Sovietų Sąjungos žlugimo priežasčių galėtų būti tai, kad iš tikrųjų ji ne konfrontavo su Vakarais, o bėgo paskui jų pasiekimus. Pavyzdžiui, man atrodo simboliška lėktuvo Tu-144, kuris buvo „Concorde“ lėktuvo kopija, istorija. 1973 m. šis taip pat atrodantis lėktuvas buvo nugabentas į „Le Bourget“ oro šventę Paryžiuje. Bet lėktuvas, turėjęs padaryti įspūdį Vakarams, tiesiog sudužo.
– Jūs domitės ne tik sovietine architektūra, bet ir smulkesniais taikomosios dailės darbais. Ar neatrodo, kad pastarieji daug labiau nei architektūra buvo nuvertinti ir nukentėjo nuo naujos aplinkos, gal net yra pasmerkti išnykti?
– Įdomu tai, kad taikomosios dailės darbai turi labai daug bendrybių su tuo, kas tuo metu buvo sukurta Vakarų pasaulyje. Tad jie taip pat yra beprotiški, nes priklauso visiškai specifiniam laikotarpiui – 8-ajam ir 9-ajam dešimtmečiams. Tam tikra prasme jie pasiduoda Vakarų įtakoms ir išreiškia sovietinę psichodeliką, kai Rytai mėgdžiojo Vakarus. Jie sekė vakarietišku estetikos keliu, bet tam tikra prasme pritaikė savo kūrinius prie vietos sąlygų, todėl tai nėra tas pats, ką turime Vakaruose, o rytietiška versija su vietiniu identitetu. Todėl uzbekų gaminiai neturi nieko bendro su lietuviškais, nes abi tautos turi stiprias tradicijas, kurios vieną nuo kitos nutolina.
Dabar šiais kūriniais daug nesidomima, nes dėl politinių, socialinių ir istorinių priežasčių reikia, kad dar praeitų kažkiek laiko. Galbūt šis susidomėjimo grįžimo procesas kaip tik prasidėjo. Šitam pasauliui pripažinti reikia šiek tiek laiko, nes po SSRS žlugimo buvo patirtas milžiniškas politinis šokas. Nuo tų laikų išlikęs kaltės jausmas, bet jis po kurio laiko turėtų išnykti, o tada turėtų būti suvokta, kad mes turime reikalų tiesiog su tikrais meno kūriniais, nesvarbu, kokiam periodui jie priklauso. O jeigu tokio suvokimo nebus, atsivers tuštuma, tarsi tais metais nieko nevyko.
Bet tai būtų juokinga, nes jūs turėjote dailininkų, skulptorių, architektų, keramikų. Lietuvoje labai stipri buvo vitražų tradicija. Visi tie žmonės buvo nei daugiau, nei mažiau talentingi nei tie, kurie kūrė prieš juos ir kurie kūrė po jų.
 |
| Asmeninio Frederico Chaubino archyvo nuotr./„Sovietinio brutalumo grožis“, – taip pristatomas F.Chaubino albumas, į kurį sugulė sovietinės moderniosios architektūros pastatų nuotraukos |
Beje, jų darbams padėjo dar vienas sovietinis paradoksas, kad dauguma kūrėjų turėjo daugiau laiko kurti, nes iš tiesų nejautė spaudimo, susijusio su naudos gavimu. Jie tam tikra prasme galėjo susikurti savo slaptą erdvę šiems darbams kurti. Buvo užėmę pabėgėlių poziciją, todėl galėjo užmiršti sistemą, užmiršti viską ir sukurti, taip, šedevrus. Įsivaizduokite sienoje visiškai abstrakčia maniera išraižytą medį. Tam reikia vienerių ar dvejų metų! Kai kurie menininkai Lietuvoje tai darė ir tai darydami jie bėgo nuo juos supančios realybės.
Kai klausi apie šių kūrinių likimą, turiu priminti, kad dabar daug kur vyksta renovacija, kuri tikriausiai pažeidė originalius darbus. Pavyzdžiui, Druskininkų gydykla nebeatrodo taip, kaip anksčiau. Jos rekonstrukcija negali tenkinti, nes mėgina suderinti nesuderinamus dalykus.
Turiu galvoje, kad kai susiduri su tokiu originaliu pastatu, jį turi palikti tokį, koks jis yra. Yra dar bent keli puikios architektūros pastatai, kurie visiškai apleisti ir griūva. Taip nutinka su kiekvienos istorinės epochos pastatais, bet blogiausia, kad paskui gali tekti rekonstruoti pastatus kaip klastotes, apsimetant, kad jie atkurti tokie, kokie buvo. Sovietai taip atstatė Trakų pilį, o dabar prie Katedros taip buvo pastatyti Valdovų rūmai. Tad užuot stačius įsivaizduojamus rūmus, gal geriau būtų skirti šiek tiek pinigų tam, kad išsaugotumėte tai, kas liko?
Liūdna tai, kad dėl sovietinio meno atmetimo daug taikomojo meno darbų nėra išsaugoti. Turite „Neringos“ restoraną, ir ties tuo tarsi viskas baigiasi. Daug puikių kūrinių tiesiog dingo, aš nežinau, kurie jie yra. Kai kas yra saugoma privačiose kolekcijose.
– Esu girdėjęs jus sakant, kad Lietuvos menininkai apskritai išsiskiria iš kitų buvusių Sovietų Sąjungos šalių. Kodėl?
– Aš nekalbu apie baldus, nes baldai Lietuvoje buvo pakankamai šlykštūs net tokiose privilegijuotose vietose, kaip „Auskos“ vila. Bet šiaip, galbūt aš klystu, tačiau taikomojo meno darbai buvo labai gražūs ir įdomūs, todėl manau, kad Lietuvoje turėjo būti labai gera amatininkystės mokykla. Mat meniniai darbai pasižymėjo aukšta technine kokybe. Tą patį gali aptikti fotografijos srityje, nes jūs turite nuostabių fotografų iš sovietinio periodo.
Pavyzdžiui, Lietuvos vitražistai buvo kviečiami dirbti visoje Sovietų Sąjungoje, jie važiuodavo į Kaukazą, į Taškentą ir kitur. Irena Lipienė sukūrė vitražą Taškento televizijos bokšte, o Konstantinas Šatūnas kūrė vitražus sanatorijose visoje Sovietų Sąjungoje. Jie buvo samdomi dirbti kitose sovietinėse respublikose, nes jų darbai pasižymėjo tais specifiniais lietuviškais įgūdžiais, kurie kitur buvo pripažinti.
– Dabar atvykęs į Lietuvą jūs aplankėte keletą menininkų, daugiausia dirbusių sovietiniais metais. Kokį įspūdį paliko šie susitikimai?
– Dabar jie yra pensininkai, kuriems malonu sulaukti svečio iš užsienio, besidominčio jų praeities darbais. Galbūt jiems reikėtų daugiau pripažinimo negu gauna. Tai suprantama dėl politinių priežasčių. Bet Prancūzijoje menininkai, darę tą patį tuo pačiu metu, sulaukia daugiau dėmesio, dažnai jie yra tapę turtingi, o kiek man pavyko susitikti menininkų Lietuvoje, jie nėra turtingi. Jie tiesiog dirbo valstybei, ir tiek.
Pavyzdžiui, jeigu nueisite į „Neringos“ viešbučio pirmąjį aukštą, rasite labai gražią medžio abstrakciją, sukurtą Laimučio Ločerio („Amžių Vilnius“, – red. past.). L.Ločeris dabar gyvena studentų bendrabutyje ir atrodo visiškai pamirštas. Tai labai apmaudu, turint galvoje, kad jo darbas demonstruojamas vieno prabangaus viešbučio fojė Gedimino prospekte. O jis tik laukia, kada numirs, likęs visiškai vienas, turėdamas kovoti su triukšmingais kaimynais.
Žmonės, kuriuos sutikau, yra labai paprasti, gyvenantys paprastus gyvenimus, ir gali pasirodyti, kad jie yra visiškai pilki. Bet taip nėra. Jie yra talentingi menininkai.
