Meno istorikė D.Kamarauskienė nuo 1997 metų buvo šio muziejaus direktoriaus pavaduotoja, o įstaigai laikinai vadovavo nuo praėjusių metų pabaigos, kai iš pareigų pasitraukė Ina Pukelytė.
Iš trijų konkurse dalyvavusių pretendentų ji surinko daugiausiai konkurso vertinimo komisijos balų.
D.Kamarauskienė taip pat yra dirbusi dailės istorijos dėstytoja tuometinio Valstybinio dailės instituto Kauno skyriuje ir Kauno aukštesniojoje meno mokykloje. 2018 metais ji išrinkta Lietuvos metų muziejininke.
D.Kamarauskienė – renginių ciklo „Čiurlionis įkvepia“, projekto „Pasaulis pagal M.K.Čiurlionį“ vadovė, leidinių „Kolekcijų istorijos“ ir „Istorijos štrichai“ sudarytoja, knygos vaikams „Išėjau su Čiurlioniu. Tuoj grįšiu“ autorė, daugelio parodų kuratorė ir koordinatorė.
Muziejaus vadovo konkursą laimėjusio asmens tinkamumas eiti pareigas bus patikrintas teisėsaugos institucijų, kaip yra numatyta teisės aktuose. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus kadencijos trukmė – penkeri metai.
– Darbas muziejuje jums nėra naujas, daug metų buvote direktoriaus pavaduotoja. Kodėl nutarėte dalyvauti konkurse, su kokia vizija ateinate vadovauti muziejui?
– Tikrai labai ilgai galvojau, ar dalyvauti. Šios pareigos nebuvo mano siekiamybė, bet po neįvykusio vieno konkurso man šį darbą teko dirbti kaip laikinajai direktorei. Galiausiai kolektyvas neištvėrė ir, švelniai tariant, privertė. Supratau ir pati, kad juk šį darbą jau ir taip dirbu.
Kokie pokyčiai bus? Galiu nuvilti, nes, mano akimis, muziejus per penkerius kadencijos metus aukštyn kojomis neapvirs. Jis stovi gana ant tvirtų bėgių ir turėtų judėti nuosekliai pirmyn: su tam tikrais atsinaujinimais, su tam tikromis naujomis idėjomis. Bet jokių kardinalių perversmų muziejuje nežadu.
Penkeri metai yra labai neilgas laikas, o darbai yra suplanuoti trims metams į priekį vos ne dienom.
– Muziejui vadovauti pradedate ką tik prasidėjus M.Žilinsko dailės galerijos rekonstrukcijai.
– Infrastruktūros pakeitimų bus ir daugiau, ne tik M.Žilinsko dailės galerijoje. Pradėjome J.Zikaro namo-muziejus rekonstrukciją, A. ir P.Galaunių namų remontą, esame pateikę paraišką ir dėl Velnių muziejaus. Vienu metu labai daug infrastruktūrinių judesių. Taip, labai baisu. Tikrai, nes rimtas iššūkis ne tik dėl pačių statybų, bet ir dėl visos logistikos, kraustymosi, saugaus eksponatų pervežimo. Atsakomybė yra, kad per šiuos kraustymusis niekas nenukentėtų. Tai yra ir didžiuliai pinigai, nemenkas galvos skausmas. Bet kitaip nebus. Sugriuvusiuose namuose muziejai nebūna.
Galime kalbėti apie kokias norime programas, naujoves, parodas, bet kai per stogą tiesiai lyja lietus, kalbėti apie kažkokias dideles viltis nėra kaip. Visų pirma reikia susitvarkyti namus.
Kol tvarkysis muziejai, yra geras laikas paruošti kokybiškas, naujas programas, naujas ekspozicijas, apmąstyti parodas, nes per kasdienį lėkimą dažnai pritrūksta laiko sukurti ką nors kokybiškai kitokio.
Kalbat apie M.Žilinsko galerijos rekonstrukciją, jos trukmė priklausys nuo finansavimo intensyvumo.
– Vienas iš tokių pavyzdžių – Nacionalinis M.K.Čiurlionio muziejus, kuris rekonstruojamas jau 11 metų.
– Taip, vietoje planuotų keturių. Tad būkim realistai, nes tikėtis, kad įvyks stebuklas ir tai atsitiks greitai, sunku. Esu sau pažadėjusi: dėsiu visas pastangas, kad šis projektas nestrigtų.
– Išeidama iš darbo buvusi muziejaus direktorė I.Pukelytė sakė, kad ją nustebino labai išaugusios muziejaus rekonstrukcijos sąmatos, ji tai įvardijo kaip vieną iš savo pasitraukimo priežasčių. Ar jūs taip pat esate atkreipusį dėmesį į šią jos iškeltą problemą?
– Man tuo metu nerūpėjo statybos, nes mano darbas, veiklos sritis buvo visai kita. Tad detaliai – iki sąmatų – nesigilinau. Išėjus I.Pukelytei atlikome vidinį auditą.
Sąmata išaugo, taip. Bet kuo ilgiau tęsiasi statyba, tuo ji labiau auga. Ir augs. Kitaip nebus. Detektyvų ar nusižengimų mes neradome, nusižengimų nerado ir tikrasis auditas, kuris buvo atliktas, nerado ir valstybės kontrolė. Tad gal ir tikėkim, kad taip yra.
Radom šiek tiek neatitikimų, bet tai nebuvo, sakykim, piktybiniai dalykai. Kadangi rekonstrukcija tęsiasi labai ilgai, atsiranda papildomų darbų arba pasikeičia, pakyla kainos. Tai yra visai natūralu.
– Kalbant apie muziejų rekonstrukciją reiktų kalbėti ir apie jų prieinamumą žmonėms, turintiems judėjimo ar kitą negalią. Nemažai muziejų, galerijų, ypač senos statybos, tam nebuvo pritaikyti.
– Be abejo, tai yra vienas iš privalomų dalykų. Mūsų pačių pagrindinis noras yra muziejų atverti kaip galima platesnėms žmonių grupėms.
Esame labai turtingi eksponatais, esame vienas turtingiausių muziejų Lietuvoje. Todėl tuos eksponatus ir norisi parodyti. O kaip parodysi, kai mama su kūdikio vežimėliu, žmogus, turintis judėjimo negalią, vyresnio amžiaus žmogus negali patekti.
Kitas dalykas, sudėtinga pastatus, kurie yra seni, pritaikyti tokioms reikmėms. Bet kiek galim, tiek darom, kad prieiga būtų didesnė.
Muziejus apskritai turi būti visiems, turime galvoti apie dizainą visiems, kad ar vaikas, ar regos sutrikimą turintis žmogus čia turėtų ką veikti.
– Pernai Kaune vyko diskusija apie tai, jog mieste nėra parodinių erdvių, kur galima pristatyti žinomų pasaulio kūrėjų parodas. Pritariate tam?
– Ir taip, ir ne. Erdvės yra. Ta pati M.Žilinsko dailės galerija, Kauno paveikslų galerija. Tai yra puikios erdvės, bet joks žymus menininkas ten nevažiuos, joks rimtas muziejus neduos mums parodų. Yra forma, kurią, kreipiantis dėl parodos, reikia užpildyti. Kai parašai temperatūrų skirtumus, parašai drėgmę, atsakymas būna neigiamas, mums sako, kad negali rizikuoti savo kūriniais.
O mes tarsi galim? Bet rizikuojame. Daug metų prašėme pinigų M.Žilinsko galerijos rekonstrukcijai. Tai rodo valstybės požiūrį į mūsų nacionalinį paveldą.
Aš jau nebepavydžiu estams, kurių prezidentas pasakė, kad kultūra yra mūsų išlikimo garantas, tik kultūroj mes esame įdomūs ir kultūra yra mūsų prioritetas. Kitą dieną po šių žodžių prasidėjo normalus finansavimas.
Mes nesame išlaikytiniai, mes esame lygūs rinkos partneriai.
Mes daug metų bandome įrodyti, kad kultūra nėra išlaikytinė. Yra paskaičiavimai, yra įrodyta, kiek procentų pridėtinės vertės uždirba kultūra apskritai. Mes nesame išlaikytiniai, mes esame lygūs rinkos partneriai. Atnešantys naudą, ir, beje, apčiuopiamą, o kiek jos yra neapčiuopiamos. Jei valstybė, valdžia to nesupras, jei kultūra netaps prioritetu ir liks tik žodžiai, tai tada bus labai sunku.
Kai kuriuose šalyse yra socialiniai receptai, kai poliklinikoje šeimos gydytoja išrašo receptą eiti į muziejų, į teatrą.
– Kur yra stiprioji muziejaus pusė, o ką reiktų stiprinti?
– Kitais metais švęsime 100 metų muziejaus jubiliejų. Manau, kad tiek metų gyvuojantis muziejus, kuris dirba stabiliai, yra besiplečiantis, vežiojantis parodas po pasaulį ir parodas atsivežantis į Kauną, yra pakankamas įrodymas, kad kryptis teisinga.
Noriu išlaikyti tas vertybes, kurios išskyrė mūsų muziejų iš kitų. Pirmiausia tai yra žmogiškos vertybės: sąžinė, profesionalumas, žingeidumas ir kolektyvo dvasia. Ji buvo nuo pat muziejaus įkūrimo. Pradžioje muziejuje dirbo keturi žmonės, tad kalbėti apie tai, kad jie visi buvo draugai, nereikia – aišku ir taip. Bet dabar dirba 230 žmonių, ir jie visi yra kaip vienas kumštis. Mano nuomone, tai vertybė.
Mums pritrūksta mokėjimo garsiai pranešti apie tai, ką mes darome. Tarsi toks lietuviškas mentalitetas, kad gerą dalyką ir taip pastebės, tad kam čia kalbėti. Tad mums tikrai trūksta pastiprinimo komunikacijoje, tad šią sritį stiprinsim.
Galbūt mums reikia ir nemuziejinio požiūrio į muziejų – truputį kitu kampu pasižiūrėti rengiant ekspozicijas, parodas. Tad mano svajonė kviestis kuratorius ne tik iš muziejų srities, kad su tuo, ką mes turim, būtų sužaista kitaip, įdomiau.
Taip pat noriu, kad muziejus būtų jaunų kuratorių kalvė, kad jauni žmonės, kuruodami parodas ir jas pristatydami muziejuje, galėtų išbandyti savo jėgas Tai yra lygmuo, nes nacionaliniame muziejuje pristatyti parodą – didelė atsakomybė. Paprastai jauni žmonės, tik baigę studijas, startuoja geriausiu atveju galerijose.
Kartu su tuo, apie ką kalbėjau, svarbu neprarasti klasikinio muziejaus kartelės. Kai važinėjame po pasaulio muziejus, matome, kad jie neverčia aukštyn kojomis muziejaus, daro tikrai geras parodas, turi savo vertę ir nėra labai didelio avangardo. Tad norime laviruoti tarp klasikos ir bandymų, eksperimentų.
Apskritai, muziejininkystė, muziejaus laukas yra tiek įdomūs, kad į jį patekus, sunku atsitraukti. Aš pati nesu atlikusi daug mokslinių tyrimų, bet tų, kurie atlieka, darbas prilygsta detektyvo darbui. Muziejuje yra begalė medžiagos.
Įdomu lankytis ir kituose muziejuose, susitikti su kolegomis, dalintis idėjomis. Kartais, kokiame mažame Danijos provincijos muziejuje, tave gali ištikti nušvitimas pamačius, kokie sudėtingi dalykai kaip paprastai yra padaromi. Tai be galo įdomi sritis. Man atrodo, kad tai vienas iš įdomiausių darbų, koks tik gali būti.
– Muziejuje dirbate daug metų, tad galite lyginti ne tik pokyčius pačiame muziejuje, tačiau ir lankytojų srautus.
– Dirbu tiek metų, kad žinau, kaip sumažėjo srautai nuo buvusio milijono. Sugriuvus Sovietų sąjungai labai sumažėjo turistų. Tada Tarybų Sąjungos turistai buvo pagrindiniai mūsų lankytojai. Trauka buvo greta esantis Velnių muziejus, o M.K.Čiurlionio muziejus – tai privaloma programa, be kurio bilieto turistams neleisdavo eiti į „Merkurijaus“ prekybos centrą. Tokia buvo populiarumo kaina, o srautai buvo fantastiniai. Bet ar tai yra tas lankytojas? Galbūt. Gal užtenka, kad jis praeina tik srautu?
Paskui buvo nuosmukis, o dabar pastebimas augimas. Labai džiaugiuosi paskutiniais mėnesio sekmadieniais, kada lankytojai gali nemokamai lankyti muziejus. Toks sprendimas pasiteisino. Nors ir iki šiol mes į muziejų nemokamai kvietėme trečiadieniais, buvome vienintelis muziejus, kuris turėjo nemokamą dieną. Visada matėme prasmę – tegul eina žmogus už ačiū, bet tegul jis ateina.
Dabar sekmadieniais ateina labai įdomi publika. Daugybė žmonių, kurie nėra buvę jokiame muziejuje. Gal yra tokių, kurie tiesiog praeina srautu, bet, man rodos, kad jei jis mato kažkokius neįprastus daiktus, jau yra gerai. Gal kažkas užsikabins, ateis dar kartą. Tokie dalykai yra gerai.
Man teko girdėti: muziejuje yra nuobodu. Tada klausiu: o prieš kiek metų buvai? Prieš 20. Tai tiek ir gali pasakyti, nes jei tu neini, tai ir nežinai, kas keičiasi.
Dabar daugelis net ir provincijos muziejų yra tikrai labai įdomūs, originalūs, jau nekalbant apie interaktyvumą, bet ir pačių temų pateikimą.
Pavyzdžiui, istorinėje prezidentūroje veikia dovanotų daiktų paroda. Atrodo, na ir kas? Bet kai parodos kuratoriai palygina, kas tai yra porcelianinis šeimos servizas ir plastikinės lėkštės, kas yra kruopščiai siuvinėta nosinaitė ir popierinė nosinaitė šalia, atsiveria akys.
Muziejai dar turi pasistūmėti į priekį gvildendami temas taip, kad jos būtų artimos, suprantamos šiandieniniam žmogui. Priartinti temas pasakojant, rengiant parodas taip, kad žmogui būtų įdomu. Arba gvildenti nepatogias temas.
– Vis tik Nacionalinis M.K.Čiurlionio muziejus, nors ir turi nemažai kitų padalinių, yra muziejus, eksponuojantis M.K.Čiurlionio darbų kolekciją. Ateina žmonės jos pasižiūrėti, yra jos nemačiusių?
– Yra tokių, kurie nematę, ir gana nemažai. Arba matę tik vaikystėje. Yra ir kita grupė žmonių, kurie čia grįžta tiesiog pabūti.
Aš manau, kad didžiausia šių laikų muziejaus vertybė yra ta, kad jis yra viena iš nedaugelio vietų, kur tu gali kokybiškai ir ramiai praleisti laiką. Pailsėti nuo lėkimo, greito vartojimo, gausybės informacijos, nuo viso šurmulio aplinkui. Ta ramybė muziejuje turėtų išlikti, nes tai – reta prabanga.
