Prieš porą dienų su I.Veisaite telefonu kalbėjęs V.Landsbergis: niekada nereikia atidėti nutartų, svarbių ir teisingų dalykų

„Mes likome vienas kitam skolingi bent vieną susitikimą“, – interviu 15min teigė Vytautas Landsbergis. Profesoriaus teigimu, jis jau buvo sutartas, tačiau atidėtas dėl įvairių aplinkybių. Pavyzdžiui, dėl prasidėjusios pandemijos.

Vytautas Landsbergis ir Irena Veisaitė / Luko Balandžio / 15min nuotr.

„Dar prieš porą dienų kalbėjomės telefonu. Ji truputį užsiminė ir apie atsisveikinimą. Ji gulėjo ligoninėje ir žinojo, kad jos padėtis yra labai sunki, o likimas abejotinas. Aš ją drąsinau ir sakiau, kad jokiu būdu taip negalima galvoti, mes būtinai turime susitikti ir kai ką vienas kitam pasakyti. Tai liko dar viena gyvenimo pamoka – niekada nereikia atidėti nutartų, svarbių ir teisingų dalykų, – teigė jis. – O dabar pasimatysime jau visai kitur.“

V. Landsbergis paskutinį kartą su I.Veisaite matėsi prieš keletą mėnesių Jeruzalėje, kai buvo pas jos vaikystės draugę Mariją Vildžiūnienę svečiuose. „Jos motina gelbėjo, ugdė, slėpė mažą I.Veisaitę“, – sakė jis.

Paklausus, kas V.Landsbergiui asmeniškai svarbiausia prisimenant I.Veisaitę, jis sako:

„Irena buvo ypatingo kilnumo ir dvasinės šviesos žmogus. Ji matė dalykus paprastai, tiesiai ir teisingai. Be kokių nors išankstinių nusistatymų, visada matydama žmonių žmogiškąją pusę. Tad ir santykiuose jai tai buvo svarbiausias dalykas.“

Jis atsiminė bendrą interviu norvegų verslininkui ir humanitarui Aage'ui Myhre'ui, gyvenusiam Vilniuje ir norėjusiam dalyvauti Lietuvos kultūroje.

„Jame Irena ir aš kalbėjome apie žydų likimą Lietuvoje, – prisiminė V.Landsbergis. – Tuomet su ja kalbėjomės įtampą keliančia tema. Bet jai tai buvo labai aišku, paprasta, be jokių apibendrinimų. Be kokio nors mėginimo įvertinti ištisas tautas. Ji puikiai žinojo, kad ir baisiausi nusikaltimai turi savo autorių. Tai niekada nėra nei tauta, nei tautos įgaliotas atstovas. O mes su tokiomis interpretacijomis susidurdavome labai dažnai. Ji buvo aukščiau tų dalykų.“

Kokius jos darbus, V.Landsbergio nuomone, reikėtų iš naujo prisiminti? „Jūs iš manęs per daug reikalaujate, – atsakė jis. – Lyg aš būčiau skaitęs visus jos darbus ir galėčiau iš aukšto dėstyti, kurie yra svarbesni. Taip nėra. Aš atsimenu žmogų, pastangas, šviesias ir gražias mintis.“