1955 metais gimusios filosofės, eseistės, literatūros kritikės J.Baranovos pagrindinės mokslinių tyrinėjimų sritys buvo etika, filosofinė antropologija, praktinė filosofija, postmodernioji filosofija. Ji parašė monografijas „XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu“, „Nietzsche ir postmodernizmas“, „Kinas ir filosofija“, „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo“, filosofinę knygą „Išmintis kaip terapija“. Išleido esė rinkinius „Meditacijos: tekstai ir vaizdai“, „Baimė nuskęsti“ ir kt.
J.Baranova taip pat parengė filosofijos, etikos mokymo metodikos priemonių, vadovėlių vidurinėms ir aukštosioms mokykloms, rašė filosofinius, literatūros kritikos straipsnius, prozos kūrinius, kuriuose pasirašydavo ir literatūriniu slapyvardžiu Ana Audicka.
Leidėja Giedrė Kadžiulytė: „Jūratė – džiazuojanti filosofė“
„Žinia apie Jūratės mirtį yra netikėta ir sukrečianti. Tai didelis praradimas visai kultūros bendruomenei, skaitytojams.
Jūratė man primena šviesaus atminimo filosofą Leonidą Donskį – abu jie savo darbais bei įžvalgomis stengėsi sujungti nuolatos skilinėjantį pasaulį. Jiems išėjus, mes tik tada suvokiame, kiek daug jie mums davė, kiek paliko ir kokie reikšmingi jie yra mūsų kasdienybės metafizikai.
Aš visuomet stebėjausi Jūratės darbų apimtimis, kiek daug ji darė vienu metu. Tiek švietime, tiek moksliniuose tyrimuose, tiek knygų leidyboje. Ir jei filosofija kada nors mūsų mokyklose bus vertinama kaip būtina studijų dalis, didžiąja dalimi tai bus Jūratės nuopelnas.
Dabar peržvelgiau lygiai prieš metus vykusį labai intensyvų mūsų susirašinėjimą leidžiant Friedricho Nietzschės knygą „Anapus gėrio ir blogio“. Ji šiam leidiniui rašė baigiamąjį straipsnį. O netrukus dalyvavo Knygų mugės renginiuose: vienas jų buvo skirtas Arvydo Šliogerio atminimui, kitas – Nietzschės knygai. Tuo metu ji buvo susilaužiusi koją ir tai nesutrukdė jai ateiti į šiuos susitikimus.
Gaila, kad jos pačios esė rinktinė „Baimė nuskęsti“ savu laiku buvo nepastebėta ir neįvertinta. Tik po dešimtmečio ji buvo atrasta kaip „neatleistinai“ pražiūrėta.
Jūratė buvo ne tik „Apostrofos“ autorė. Talentinga mąstytoja (specialiai čia nevartoju žodžio „filosofė“), gebėjusi filosofiją susieti su daile, literatūra, kinu, sustabarėjusius teiginius prakalbinti, sužadinti jauno žmogaus vaizduotę ir mąstymą, sudominti, pasiūlyti pažvelgti į dalykus kitu kampu, pakviesti dialogui. Džiazuojanti filosofė, jei norite. Galima buvo tik pavydėti studentams jos kaip profesorės, o kolegoms – kaip puikios dialogo partnerės.“
Prof. Viktorija Daujotytė: „Literatūros ir filosofijos ryšys Jūratei buvo viena esminių problemų“
„Gailesčio mes nešame naštą“ – tai eilutė iš poeto Česlovo Milošo „Poetinio traktato“, kuri šiandien taip susišaukia su jausmu, kurį išgyvenu išgirdusi apie netikėtą Jūratės Baranovos mirtį.
Su Jūrate mus jungė kai kurios temos bei išskirtinis dėmesys joms. Kalbu apie filosofijos ir literatūros, literatūros ir filosofijos ryšio problemą. Su nuostaba mačiau, iš kokių aukštumų ji žvelgia į šias temas. Stebino ir tai, su kokia energija ji transliavo sudėtingus filosofinius tekstus, taip, lyg jie būtų buvę jos kasdienė lektūra. Būtent šis mąstymas apie literatūros ir filosofijos sąsajas mano akyse įgaudavo autoritetingą aukštį.
Jei ne Jūratė, mes iki šiol neturėtume išsamesnės knygos apie rašytoją Jurgą Ivanauskaitę. Už tą knygą aš jai atskirai esu labai dėkinga.
Intensyviai dirbdama Jūratė daug ką spėjo padaryti. Bet taip jau yra, kad kuo daugiau žmogaus padaryta, tuo didesnė nuojauta, kad galėjo būti padaryta dar daugiau.
Lietuvos edukologijos universiteto alumnų In Memoriam
J.Baranova nuo 1984 m. pradėjo dirbti Vilniaus pedagoginiame institute. 1984–1988 m. buvo Politologijos katedros ir 1988–1990 m. Filosofijos katedros asistentė. 1991–2003 m. buvo Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) Filosofijos katedros docente. O 2003–2017 m. ėjo VPU (LEU) profesorės pareigas.
J.Baranova 2006 m. parašė monografiją „Filosofija ir literatūra: priešpriešos, paralelės, sankirtos“, kurios pagrindu 2007 m. Vilniaus universitete Filosofijos fakultete jai buvo patvirtintas habilituotos daktarės mokslinis laipsnis.
2017 m. ji tapo Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesore, kur dėstė moralės filosofiją, filosofinę antropologiją, postmoderniąją filosofiją ir siejo filosofiją su intelektine terapija.
Velionė rašė apie filosofijos ir meno sandūras, publikavo daug straipsnių kultūros žurnaluose „Kultūros barai“, „Dailė“, „Metai“, „Naujoji Romuva“, kultūros savaitraščiuose „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „Nemunas“, taip pat paskelbė straipsnių leidiniuose „Mokslas ir gyvenimas“, „Gimtasis žodis“, „Prie Nemunėlio“. Savo parašytas esė J. Baranova skaitė LRT radijo laidose „Kultūros savaitė“, kitose laidose, aktyviai dalyvavo tarptautiniame literatūros forume „Šiaurės vasara“ Jurbarke, „Literatūrinės žiemos“ renginiuose Panevėžyje.
1995 m. savo studijų CEU Prahoje pagrindu išleido mokomąją priemonę „Politinė filosofija“, vėliau, 2004 m. – monografiją „XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu“, 2007 m. – „Nietzsche ir postmodernizmas“, taip pat parašė dvi eseistikos knygas: „Meditacijos: tekstai ir vaizdai“ ir „Baimė nuskęsti“. J.Baranova buvo viena iš filosofinės didaktikos diegėjų Lietuvos vidurinėse ir aukštosiose mokyklose. Žurnalų „Problemos“, „Istorija“, „Athena“ redaktorių kolegijos narė.
2000 m. J.Baranova buvo apdovanota pirmąja Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos vadovėlių konkurso premija už vadovėlį mokykloms „Filosofinės etikos chrestomatija XI–XII kl.“, taip pat 2004 m. apdovanota pirmąja Švietimo ir mokslo ministerijos aukštųjų mokyklų vadovėlių konkurso premija už vadovėlį aukštosioms mokykloms „Istorijos filosofija“.
Solidus yra J.Baranovos mokslinis palikimas – per 30 mokslinių straipsnių aukšto pripažinimo Tarptautiniuose ir Lietuvos mokslo žurnaluose, 3 monografijos ir 3 vadovėliai aukštosioms mokykloms, net 10 vadovėlių vidurinei mokyklai, dalyvavimas Tarptautiniuose projektuose ir forumuose, mokslo stažuotėse ir vizituojančio profesoriaus pareigybėse, pranešimai tarptautinėse ir Lietuvos mokslinėse konferencijose. Visa tai yra svarus indėlis į Lietuvos filosofijos mokslą.
J.Baranova buvo labai mėgstama ir vertinama studentų ir tarp savo kolegų. Be to, buvo objektyvi ir reikli dėstytoja, nevengdavo pasisakyti aktualiais visuomenės gyvenimo klausimais. Ji taip pat buvo renkama į VPU Istorijos fakulteto tarybą, VPU Senatą.
Miela velione Jūrate, mums trūks Tavųjų idėjų, minčių, svajonių ir likusių neįgyvendintų darbų, kuriuos pratęs jau kiti, ir tai bus tartum Tavo, išėjusios Amžinybėn, atminties paminklas ateities kartoms.
Lietuvos edukologijos universiteto Alumnų draugija reiškia nuoširdžią užuojautą velionės vyrui Vytautui, sūnui Tomui, visiems artimiesiems, kolegoms ir studentams, taip pat Tave pamėgusiems skaitytojams. Ilsėkis ramybėje Aukščiausiojo prieglobstyje.
S.Kairys: „Daugybė žmonių jai yra asmeniški dėkingi“
Kultūros ministerijos vardu taip pat reiškiama užuojauta dėl filosofės, eseistės, publicistės, Vilniaus universiteto profesorės J.Baranovos mirties.
„J.Baranova buvo ne tik ryški filosofijos mokslo figūra, bet ir nuolat mūsų viešąją erdvę savo įžvalgomis praturtindavusi intelektualė. Labai svarbus Jūratės Baranovos indėlis rengiant filosofijos, etikos mokymo metodikos priemones, vadovėlius vidurinėms ir aukštosioms mokykloms. Mokslininkė taip pat buvo aktyvi Lietuvos kultūrinės erdvės dalyvė: tai liudija daugybė jos straipsnių kultūrinėje spaudoje, prozos kūriniai, dalyvavimas literatūros forumuose.
J.Baranova buvo iš tų mokslininkų, kuriems apskritai labai rūpėjo kūrybos kibirkštis, filosofijos ir meno sandūra. Daugybė žmonių jai yra asmeniškai dėkingi ne tik už palydėjimą į filosofijos pasaulį, bet ir už taiklų bei pagarbų žvilgsnį į jų kūrybą, už parodytą dėmesį, paskatinimą, palaikymą. Gausus ir įvairiapusiškas mokslininkės palikimas visuomet mūsų visuomenei išliks aktualus ir reikalingas“, – sakė kultūros ministras Simonas Kairys.
