Kino ir teatro režisierius, rašytojas Vytautas V.Landsbergis sakė, jog Jonas Mekas buvo vienas reikšmingiausių žmonių jo kūrybiniame kelyje.
„Tokių žmonių gyvenime sutinki, kuriuos paskiau esi linkęs vadinti mokytojais arba šviesos žmonėmis, tais, kurie padėjo atsirasti, susigaudyti menuose bei gyvenimiškuose dalykuose. Jonas Mekas buvo mokytojas platesne prasme – ne tik kino ar kūrybos. Jis buvo tas, kuris padėjo keliant klausimus, kaip gyventi, kaip žaisti gyvenimą, kaip jame improvizuoti ir nepasenti, kaip nesustabarėti ir su laiku keistis, kaip jausti laiką. Yra labai daug dalykų, kuriuos iš J.Meko gavo mūsų karta ir jaunesnės kartos“, – kalbėjo Vytautas V.Landsbergis.
Su J.Meku jis susipažino 1989 metais: „Tai buvo kaip Lietuvos nepriklausomybės ženklas – kai mes pirmą kartą išvažiavom už „balos“ su ansambliu pakoncertuoti Sąjūdžio laikais Amerikos lietuviams. Niujorke susipažinom su Meku ir pirmas dalykas, kurį jis mums pasakė buvo „atvažiuokit pas mane mokytis kino, aš jums padarysiu vasaros studijos“. Tada aš grįžau į Gruziją [Vytautas V.Landsbergis mokėsi Tbilisio teatro institute – aut past.] pas savo kursiokus ir sakiau: „Mekas kviečia, jūs įsivaizduojat?!“
Ir 1990 m. vasarą mes atsidūrėm pas jį. Porą mėnesių mokėmės, žiūrėjom filmus, kalbėjomės. Tada ir Arūnas Matelis, Audrius Stonys, Birutė Mar, Audronis Liuga ir visas mūsų gruzinų-lietuvių kursas ten nudardėjom. Tai buvo milžiniškas postūmis nuryti Amerikos naujojo kino ir laisvės gurkšnį, susivokti, kad iš to savo uždaro kalėjimėlio esame kone pirmieji, kurie gali tai matyti ir ragauti. Ir kažkokiais būdais parvežti“, – prisiminimais dalijosi režisierius.
Anot jo, J.Meko įtaka jiems visiems buvo didelė, tačiau bene svarbiausia gauta pamoka – gyvenimo ir kūrybos vienovė: „Kad nebūtų vienur vienaip vaidinama, o kitur kitaip gyvenama. Kad išmoktum visų pirma džiaugtis ir būti. Jonas tam skyrė daug laiko – kad išsižaistume, nebūtume susikaustę, dirbtinai reikšmingi. Kad atrastume savo kalbėjimo būdą, neimituodami nei jo, nei kažkokių kitų avangardistų. Ir paskiau jis visad žiūrėdavo tą mūsų kūrybėlę, laimindavo, patardavo, džiaugdavosi.“
Paklaustas, kokios asmeninės J.Meko savybės labiausiai imponavo, Vytautas V.Landsbergis mini puikų humoro jausmą ir paprastumą: „Tai yra išminčiaus savybė – jis nekomplikuodavo, kalbėdavo taip, kad jį suprastų ir Lietuvoj gyvenantis kaimietis, ir menų profesorius. O kartu pats tai teigdamas į save jis žiūrėdavo su lengva šypsenėle... Primindavo, kad gali būti ir kitaip, nieko neteigdavo per jėgą. Tai, turbūt, yra „Fluxus“ esmė – tekėti ir būti toje dienoje, kurioje tu kuri. Diena nutekėjo, o tu jau kitai dienai atsiveri, nebesinešdamas ankstesnės. Šiame žmoguje derėjo ir spontaniškas vidinis vaikas, ir išminčius, pasaulio kultūros žinovas, filosofas, mąstytojas. Tai Jono mįslė, jo paradoksas.“
Man atrodo, kad Lietuva dar jo neatradus. Galbūt dabar susigaudys, susigės kai kurios valdžios, kurioms buvo siūloma steigti J.Meko kino centrą, rašytojai, kurie nepristatė jo Nobelio premijai. Mano galva, jis buvo arčiausiai šios premijos pagal girdimumą ir reikšmę lietuviškos kultūros pasaulyje. Aišku, už kiną Nobelis neduodamas, bet J.Meko ir poezija, ir proza man atrodo yra aukščiausio lygio, ypatingai jo romanas „Žmogus be vietos. Nervuoti dienoraščiai“ – tai, man regis, yra aukščiausias lietuvių prozos kūrinys“.
Režisierius Arūnas Matelis teigė, jog susitikimas su Jonu Meku ir du su juo praleisti mėnesiai buvo viena svarbiausių patirčių jo kūrybiniame kelyje: „Tai buvo pirma pažintis su didžiuoju kinu. Tie du mėnesiai buvo ryškiausia mano iki šiol turėta kino patirtis, o dar atvažiavus iš tik bundančios Lietuvos...“
A.Matelis sako, jog J.Mekas jį žavėjo savo sąžiningumu ir bekompromisiškumu, tikėjimu, jog svarbu ne atsiriboti nuo asmeniškumo, o priešingai – jį įgalinti. „Manau, mums visiems jis padarė milžinišką įtaką. Ir šiandien nežinau, ar vis nesu toje įtakoje“, – kalbėjo režisierius.
Kino režisierius Audrius Stonys tikino, jog J.Meko kūryba tiek jam, tiek visai jo kartai padarė „sukrečiantį, pakeičiantį, atveriantį poveikį“.
„Vienas iš svarbiausių, atraminių, etapinių momentų mums buvo susitikimas su J.Meku. Tiek man, tiek Arūnui Mateliui, tiek Vytautui V.Landsbergiui, tiek Artūrui Jevdokimovui ir visiems, kurie prisilietė prie jo, kuriems jis pristatė net ne kitokį kiną, o kitokią planetą, kitokį mąstymo būdą, kitokį laisvės ir kūrybinės laisvės supratimą.
Aš neįsivaizduoju savo kūrybos be susitikimo su J.Meku. Neįsivaizduoju, kaip ji būtų vysčiusis ir kas būtų buvę. Manau, kad mano kūrybiniame kelyje susitikimas su J.Meku tikrai buvo vienas reikšmingiausių ir svarbiausių įvykių“, – kalbėjo A.Stonys.
Jono Meko vizualiųjų menų centro direktorius Gintaras Sodeika sakė: „Šiandien meno pasaulis išgyvena didžiulio žmogaus, gal net sakyčiau meno milžino, išėjimą – tai išgyvena viso pasaulio meno mylėtojai ir kūrėjai. Nes Jono Meko indėlis kaip avangardinio kino kūrėjo, kaip kuratoriaus, poeto, rašytojo, plačiąja prasme menininko, yra tiesiog neįkainojamas.
Gaila, kad pasaulyje Jonas Mekas iki šiol labiau buvo vertinamas, pripažįstamas ir žinomas negu savo tėvynėje, Lietuvoje. Taigi, mūsų laukia dar, matyt, ilgas ir įdomus pažinimo kelias į J.Meko kūrybą, kurį turime nueiti.“
Jonas Mekas išeidamas paliko neatsakytą klausimą ir kartu egzaminą – ar su dėkingumu įvertinsime jo kūrybą, ar pavydėsime ir apkalbinėsime sako Vytautas Landsbergis.
„Po jo, be jo pasaulis tapo tuštesnis, daug tuštesnis. Panašų jausmą buvau pajutęs, kai mirė Icchokas Meras, Romualdas Granauskas. Matyt, kitaip ir nebūna, bet kas lieka – lieka. Lieka ir asmeniškai, tikiuosi, lieka ir visuomenės sąmonėje, bent iš dalies“, – BNS sakė V.Landsbergis.
„Jo buvimas kaip reiškinys taip pat Lietuvoje paliko mums neatsakytą klausimą ir egzaminą arba išmėginimą – ar džiaugiamės ir dėkingai nešame į pasaulį J.Meko meną ir dvasią, ar pavydim, zirziam ir apkalbinėjam, kaip būtų būdinga lietuviška mizerija. Bet gal patirsim ir sukrėtimą arba paskatinimą vis dėlto pažvelgti ir į J.Meką, ir į save, juk galime būti kitokie ir vertesni J.Meko“, – kalbėjo pirmasis Lietuvos vadovas atkūrus nepriklausomybę.
„J.Meko mirtis, apie kurią sužinojom, verčia mus įdėmiai pažvelgti ir į jį, kas jis buvo ir tebėra savo kūryboje, ir pažvelgti į save, ko esame verti“, – pažymėjo V.Landsbergis.
„Tai buvo savas ir tikras žmogus ir reiškinys, toks jis man buvo visą laiką, kokie atstumai beskirtų. Na, o dabar atstumai labai padidėjo, nebesusitiksim kaip prieš metus Niujorke, jo mėgiamam alubaryje, kur Vytukas (režisierius V.V.Landsbergis – BNS) mus dar pafilmavo“, – prisiminė V.Landsbergis.
Jonas Mekas buvo vienas iš nedaugelio lietuvių, pasiekusių pasaulinę šlovę, sako rašytojas Tomas Venclova.
„Labai liūdna žinia pasiekė mane Niu Heivene, pusantro šimto kilometrų nuo Niujorko, kur J.Mekas praleido didžiąją savo gyvenimo dalį. Tai buvo vienas iš labai nedaugelio lietuvių, pasiekusių pasaulinę šlovę“, – BNS telefonu iš Jungtinių Valstijų sakė T.Venclova.
„Jam pavyko nugyventi ne tik vaisingą ir prasmingą, bet ir labai ilgą gyvenimą, duok, Dieve, kiekvienam iš mūsų. Ir lig gyvenimo galo jis buvo aktyvus, veiklus ir reikšmingas“, – pažymėjo publicistas.
Pasak T.Venclovos, būtent paskutiniais gyvenimo dešimtmečiais J.Meko šlovė, anksčiau tam tikrą laiko tarpą prigesusi, vėl įsižiebė labai ryškiai.
„Paskutiniaisiais gyvenimo dešimtmečiais jis buvo, ko gero, garsesnis nei ankstyvaisiais, kada pradėjo savo kino avangardisto karjerą“, – kalbėjo Jungtinių Valstijų Jeilio universiteto profesorius emeritas.
„Pastaraisiais metais J.Mekas tebebuvo labai plačiai žinomas Niujorko avangardiniuose sluoksniuose žmogus, vadinamas avangardinio kino popiežiumi, avangardinio kino globėju, pradininku ir taip toliau.
Labai labai retas lietuvis nusipelnė tokios vietos pasaulinės kultūros istorijoje, iš mūsų emigrantų turbūt nė vienas“, – sakė T.Venclova.
Jis taip pat pažymėjo, kad J.Mekas buvo žinomas ne tik kaip kino meistras, bet ir kaip rašytojas. „Jo knygos išėjusios daugeliu kalbų, ypatingai dienoraščiai apie sunkią pradžią Amerikoje.
J.Mekas Amerikoje, kaip dauguma mūsų emigrantų, pradėjo labai sunkiai, buvo fizinis darbininkas, pasimetęs, nežinantis, kur eiti, taip vadinasi ir jo atsiminimų knyga „I Had Nowhere to Go“ („Neturėjau, kur eiti“ – angl.)“, – sakė T.Venclova.
Profesorius pasidalino ir asmeniniais prisiminimais, kaip J.Mekas filmavo jo vestuves su žmona Tatjana – vėliau filmuota medžiaga buvo panaudota dokumentiniam filmui apie poetą Josifą Brodskį. J.Mekas
lankėsi ir Jeilio universitete, savo paskaitose užsimindamas apie vaikystę Lietuvoje.
