Kovo 10-ąją minime 1930 m. gimusio poeto gimtadienį. Ta proga prisiminkime keletą chrestomatinių Just.Marcinkevičiaus minčių, išsakytų interviu metu, pasirodžius jo knygai „Pažadėtoji žemė“ (2009). Klausantis interviu su poetu įrašo, atrodo, kad Just. Marcinkevičius kalba šiandien.
Kiekvienas klasiko žodis taiklus, stebinantis įžvalga ir nuoširdumu. Jo mintys apie Sąjūdį puikiai tinka vertinant netgi Šiaurės Afrikos šalyse vykstančią „jazminų revoliuciją“.
„Pažadėtoji žemė“ kalba apie 1988–2008 metų laikotarpį, Sąjūdžio 20-metį. Kaip sakė Just. Marcinkevičius, tai buvo labai sudėtingas ir audringas laikotarpis, keitęs žmogų, žemę ir tautą. Vienas laikotarpio palydovų – nuosavybės formos kitimas, sujaukęs Sąjūdžio nuotaikas. Todėl skaitant poeto mintis kyla abejonių, ar Lietuva – Pažadėtoji žemė, ar pasmerktoji. Nes be vidinių nukrypimų Pažadėtajai žemei grasina ir globalizacijos ledkalnis.
– Pažadėtoji žemė yra ta, į kurią mes keliaujame jau tūkstantmetį. Nuo Lietuvos vardo paminėjimo. Keliaujame ir keliausime. Nenorėčiau sutikti, kad tik nauja karta jį pasieks. Nes mes iš tikrųjų jau dabar gyvename pažadėtoje žemėje. Ir mūsų protėviai joje gyveno. Tik gal kartais kelionėje ne tik kuriame, bet ir menkiname tą tikslą?
Kita vertus, laikas iš tikrųjų nepalankus tokiems mažyčiams dariniams kaip Lietuva. Pasaulio globalizacijos akivaizdoje pasimeti, ir galvoji apie esmę: ar liksime toje žemėje, ar išsaugosime tapatybę, esminį jos turinį – kalbą.
„Labai negeru laiku mes gimėme. Karas. Niekada negalėjai įgyvendinti savo norų, nes nebuvo sąlygų. Pagrindinė gyvenimo sąlyga – išsilaikyti, sulaukti geresnių laikų...“ – citavote Almą Adamkienę, žveldamas į tolimą praeitį. Bet ar kas nors pasikeitė, juk kasdieną einame į karą, galvojame apie dvasinį ir fizinį terorą, apėmusį pasaulį. Taigi mūsų žemė nesikeičia?
– Galima ir taip mąstyti. Tačiau pažiūrėkime, kas sudaro kievienos valstybės ir tautos istoriją. Tai yra sąjūdžių istorija. Įvairių sąjūdžių – religinių, tautinių, socialinių revoliucijų, sukilimų. Apskritai, žmogus ir tauta tartum nuolat gyvena tikrame sąjūdyje. Tas laikotarpis, būsena nesibaigia su politinio „Sąjūdžio“ ištirpimu ar jo žmonių nuėjimu į valdžią. TAI lieka žmoguje ir tikrovėje. Kita vertus, istorijoje nebūna gerų, ramių laikotarpių. Kitaip neliktų istorijos.
Savo knygose nevengiate KULTŪROS ir politikos sąsajų: „žvaigždėta kultūros mantija dažnai pridengia kreivas politikos kojas, istorija yra politikos tarnaitė“. Tai sakyta 1990 m. Tačiau nepleidžia įspūdis, kad ši tiesa nepasikeitė ir daugiau nei po 20 metų. Tik kontekstas kitas.
– Na, turbūt kad taip. O ką padarysi, kad toks jėgų santykis. Kultūra nepajėgia, neturi formų savo pavidalais grumtis su tuo, kas sudaro politinę valdžią. Na, taip, ji gali pagal plauką paglostyti, prieš plauką pašiaušti. Bet iš esmės kultūra yra prijaukinama, jei staiga ima prieštarauti politikai. O jeigu politika kultūrą išdidžiai atstumia, užsimoja prieš ją, menas ieško galimybės išgyventi kitokia forma, kitokiais pavidalais reikštis. Tai nėra blogai, nes skatina kūrybos formų kaitą. Ypač šiais, globalizacijos laikais, kultūra pašaukta pridengti augalą, kurį vadiname tauta.
Knygoje „Pažadėtoji žemė“ jūs prisimenate ir atgimimo laikraščio „Aušra“ obalsį: žmonės, nežinantys savo istorijos, visad lieka vaikais. Ar galima teigti, kad, ištikus vertybių krizei, mes ir esame vaikai. Todėl politikams mūsų tauta labai lengva manipuliuoti.
– Sutinku su jumis. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas pamokslų metu taip pat kalbėdavo apie aukštųjų vertybių krizę. Jis dar pabrėždavo: aukštųjų vertybių. Vertybė yra vertybė. Krizė... Dabar ji socialinė, bet neišvengiamai ir dvasios vertybes naikina ar kreipia savo kryptimi. Ar įmanoma tą dvasios krizę sulaikyti? Manau, kad galima ir netgi privalu.
Sunku dabar žmogui apie tai kalbėti, kai jis vos galą su galu suduria. Apie kokias vertybes jis tada gali mąstyti, ilgėtis jų? Dabar sunkus laikotarpis, bet aš tikiu, kad išlaikysim. Kažkur galbūt Balbieriškyje koks paauglys ar jaunuolis, jau bręstantis, atsiverčia knygą, šventesnę ar mažiau šventą. Ir jame kažkas suplazda, sujuda... Tai čia ir yra žodžio pradžia.
Teigėte, kad žodis šiais laikais nebeturi jokios vertės. Veiksmas dabar yra visų verčių matas. Tad ir poetinis žodis, koks bebūtų įtaigus, jau nieko nebekeičia?
– Ir vėl grįžtame į pradžių pradžią. Šv.Jono evangelijoje pasakyta, kad „pradžioje buvo žodis“. Kiekviena idėja, kiekviena ideoloija iš esmės prasideda nuo žodžio. Kitas dalykas, kiek tas žodis randa derlingą žemę. Galbūt pažadėtąją žemę... Ir kiek jis aprėpia, kiek išauga toje žemėje. Kažkur galbūt Balbieriškyje koks paauglys ar jaunuolis, jau bręstantis, atsiverčia knygą, šventesnę ar mažiau šventą. Ir jame kažkas suplazda, sujuda... Tai čia ir yra žodžio pradžia. Todėl ir literato darbo, kaip ir kiekvieno kito menininko, aš nelaikau visiškai beprasmišku ir beviltišku. Kartais mums net nežinant jis dirba savo darbą. Dieve duok jam sėkmės.
Ar jūsų darbas Sajūdyje buvo kūryba?
– Net ir literatūros istorikai kritiškai sako, kad politika visais laikais atima iš kultūros aktyviausius kūrėjus. Bet aš nepasidaviau, nesulindau į politiką. Gana greit supratau, kas vyksta…
Bet ar gali politikoje likti ir kurti dori žmonės, jei moralinis autoritetas išėjo?
– Toks siekis kaip idealas turėtų būti. Daugeliu atvejų mūsų politikus laikyčiau dorais. Kitas dalykas, kaip juos veikia aplinkybės. Juk žmogus ne tuščioje erdvėje gyvena... Gana vėlai supratau, kad politikos siekiamybė yra dora, bet ją išlaikyti duota ne kiekvienam.
Esate sakęs, kad negalite nubrėžti brūkšnio tarp kūrybos ir gyvenimo. Ar tai yra jūsų dorybė, ar kančia? Turbūt sunku gyventi dorai?
– Tas pats monsinjoras K.Vasiliauskas, kai jo paklausdavo, kaip sekasi gyventi, sakydavo „noriu šventai gyventi, bet neiseina“... Teko išgyventi ne vieną politinę kaitą. Ir kiekviena epocha savaip žmogų prievartauja, savaip jį jaukina savo ūkiui.
Jeigu prisiminsime pastarąjį penkiasdešimtmetį, kurį išgyveno Lietuva, tai aš tikrai ne iškart suvokiau save ir savo vietą. Galbūt 1964 m. jau galėčiau laikyti savo sąjūdžio pradžia. Prisimenu pagrindinį obalsį – 1963 m. išleistos poemos „Donelaitis“ eilutę: atsiremsiu, sakau, į nedidelį žemės sklypelį, vadinamą Lietuva. Tai buvo mano pozicija iš esmės. Ir mano judėjimas. Norėjau įtikinti skaitytojus, sujaudinti tuo, kuo tikiu. O gyvenimas yra gyvenimas – politinius virsmus visiems tenka nelengvai išgyventi.
