„Tai – spalvinga, ryški asmenybė, kuriai abejingų nebuvo: arba jį mėgo, arba ne. Tai buvo toks žmogus, kurį galėjai mėgti, gerbti, skaityti arba stengeisi apie jį negalvoti, – mintimis dalijosi poetas ir literatūros kritikas Benediktas Januševičius, pažinojęs T.A.Rudoką 20 metų. – Mes ilgą laiką buvome neblogi bičiuliai, o pastaruoju metu matėmės rečiau, nes jis atsiribojo nuo visų, atsitraukė, gyveno komplikuotą gyvenimą.“
Nors poetas iškeliavo anapilin, jis liko savo kūryboje, kuri atskleis menininko asmenybę net tiems, kurie neturėjo galimybės jį pažinti asmeniškai.
Nemanau, kad jis pats šioje situacijoje mato tragediją – jis dabar tikriausiai į šį įvykį žiūri su rudokiška ironija ir galbūt net pats šaiposi iš tų, kurie bando dramatiškai reaguoti.
„Mes susipažinome 1992 metų kovo pradžioje, kai dar buvau visai jaunas ir nieko ypatinga neparašęs – jis buvo vienas pirmųjų žmonių, su kuriuo susitikau „Vaivos“ kavinėje. Esu perskaitęs pirmąsias jo poezijos ir prozos knygas, daug ką iš jų įsiminęs, bet kai su žmogumi esi ne vienerius metus pažįstamas ir net jo bičiulis, tampa svarbi ne tiek jo kūryba, kiek bendravimas, – tikino B.Januševičius. – Mano atmintyje jis išliks toks, kokį jį dabar matome nuotraukose – nežinau, kiek ten tikrų veidų, kiek kaukių, bet jis buvo aštrus, pašaipus ir ironiškas žmogus.“
Apie amžiaus viduryje menininką pasiglemžusią mirtį, B.Januševičiaus teigimu, nederėtų kalbėti dramatiškai – pats T.A.Rudokas to nedarytų.
„Nemanau, kad jis pats šioje situacijoje mato tragediją – jis dabar tikriausiai į šį įvykį žiūri su rudokiška ironija ir galbūt net pats šaiposi iš tų, kurie bando dramatiškai reaguoti. Manau, kad jam tai yra dar vienas gyvenimo nuotykis – ir tikrai ne paskutinis“, – šyptelėjo buvęs kolega ir bičiulis.
Jam pritarė ir poetas bei žurnalistas Rimvydas Stankevičius, prisipažinęs, kad jam visada bus miela prisiminti T.A.Rudoką.
„Rudokas gyveno pavyzdinį hipsterio gyvenimą ir sulaukė pavyzdinio hipsterio galo. Šiuo požiūriu jis išliko labai sąžiningas sau: kaip jaunystėje išsirinko savo idealais Jacką Kerouacą ir jo romano herojų Diną Moriartį, taip ir pragyveno, lyg būtų vienas jų. Na, o startas visada yra nepaprastai gražus, palyginus su finišu. Jau iki T.A.Rudoko žinojome, kad jei pasirinksi tokį gyvenimą, taip ir pabaigsi. Nei jis pirmas šiame fronte, nei paskutinis“, – buvo įsitikinęs R.Stankevičius.
T.A.Rudokas gyveno pavyzdinį hipsterio gyvenimą ir sulaukė pavyzdinio hipsterio galo. Šiuo požiūriu jis išliko labai sąžiningas sau: kaip jaunystėje išsirinko savo idealais Deano Moriarty'čio ir Jacko Kerouaco herojus, taip ir pragyveno, lyg būtų vienas jų.
T.A.Rudoko gyvenimo poezija tęsėsi iki paskutinės dienos – menininkas mirė gegužės 14 dieną, kai Lietuva minėjo 40-ąsias disidento Romo Kalantos susideginimo metines.
„Tikrai žinau, kad T.A.Rudokui jis buvo vienas herojų – mes su Tomu Arūnu augome tame pačiame sovietiniame pasaulyje ir mūsų herojai buvo tie patys. R.Kalantos laisvės alkis, ilgi plaukai – visa tai formavo kuriantį jaunimą. T.A.Rudokas, į literatūrinį pasaulį atėjęs su savo hipsteriškomis idėjomis ir siužetais, pasirinko numirti tą pačią dieną kaip ir R.Kalanta“, – pabrėžė poetas.
Kiekvieną kartą susitikus, T.A.Rudokas, prisiminęs hipių laikus, klausdavo R.Stankevičiaus: „Seni, mums turėtų būti gėda – kur mūsų plaukai?“. Būtent tokį jį ir prisimins žurnalistas.
„T.A.Rudoką visada buvo galima sutikti netikėčiausiose vietose. Tai galėjo būti rašytojų suvažiavimas, kur niekas nesitikėdavo, kad jis su savo gyvenimo būdu galėtų atvykti – o jis imdavo ir ateidavo. Tai galėjo būti ir Sereikiškių parkas su visiškai asocialiais asmenimis, kurie jį gerai pažinojo, bet tikrai ne kaip poetą. Tačiau visur, kur besutikdavai, jis buvo toks pats: lengvai išgėręs, pilnas svaigulio, gyvenimo alkio. Kartais paprašydavo pinigų, išgerti – na ir ką? Būdavo, kad jo dėl skolų ar grubesnio elgesio neįleisdavo į „Suokalbio“ kavinę, nors geriančių poetų ten buvo šimtai, – prisiminimais dalijosi R.Stankevičius. – Jis buvo didmiesčio vaikas, pilnas noro gyventi, bet kartu niekuo nepasitikintis, kurio natūrali reakcija – slapstyti savo jautrumą ciniškais „bajeriais“. Bet ne jis vienas toks...“
