Daugiau nei 10 metų sąmokslo teorijų tyrinėjimu užsiimančio VILNIUS TECH profesoriaus paskaita – vienas iš tarptautinės parodos „Tikėti ar netikėti: sąmokslo teorijos“ renginių.
Apibrėžimas modifikuojasi
Internete ieškant atsakymo į pamatinį klausimą, kas yra sąmokslo teorijos, rasime daug skirtingų jos interpretacijų, tačiau net ir neturint tikslaus apibrėžimo jos yra atpažįstamos televizijoje ar internete. Tą patvirtina ir paaiškina profesorius – kiekvienas naujas tyrinėtojas į tyrimų lauką atsineša šiek tiek modifikuotą sąvokos apibrėžimą. Dėl šios priežasties dažnu atveju ir kyla klausimas, ar tam tikrą teiginį reikėtų vadinti sąmokslo teorija, konspiracizmu ar urbanistine legenda. Kaip pavyzdį A.Buiko pateikė Naujosios Zelandijos filosofo Matthew Dentith‘o pasiūlytą sąmokslo teorijos apibrėžimą – tai dviejų ar daugiau žmonių slapta organizuojama veikla siekiant, kad niekas to neišsiaiškintų. Tiesa, po kurio laiko tyrinėtojas pripažino, kad klydo.
„Tokiu atveju išeina, kad slapta organizuoti gimtadienio vakarėlį yra sąmokslas, sakyti savo vaikams susitarus su žmona, kad Kalėdų senelis ir Velykų triušis egzistuoja, yra sąmokslas. Netgi dėstytojams sakyti, kad pasikalbėsiu su kolega ir išsiaiškinsiu jūsų problemas, yra sąmokslas“, – aiškino A.Buiko.
Nepaisant šio neaiškumo, užsienio tyrinėtojas pastebėjo, kad sąmokslas iš tikrųjų vyksta ir politinio sąmokslo kategorija yra absoliučiai egzistuojanti. Šios kategorijos sąmokslo teoretikų teiginiuose dažnai politikų mirtys siejamos su „piktavalių jėgomis“. Vienas iš geriausių to pavyzdžių – JAV prezidento Johno F.Kennedy nužudymas.
„Esu radęs sąmokslo teorijų, kurios kaltino jo nužudymu emigrantus iš Kubos Komunistų partijos su F.Kastro, ČŽV, FTB, KGB ir panašiai. Man viena įdomiausių – apie tai, kad Kenedį nužudė NASA, CŽV ir FTB atstovai. Esą prezidentas norėjo atskleisti informaciją apie sandorį, kurį JAV pasirašė su ateiviais“, – pasakojo profesorius.
Kalbėdamas apie sąmokslo teorijas, A.Buiko paminėjo, kad „bet koks sėkmingas sąmokslas pagal apibrėžimą neturėtų palikti įrodymo“. Šią situaciją dėstytojas prilygina nusikaltimų tyrimui – jei neatrandama tikrovę atitinkančių faktų, nusikaltimas arba sąmokslo teorija taip ir lieka neišaiškinta.
„Jeigu vagystės ar žmogžudystės lieka neišaiškintos, vienu atveju jos gali būti tokiais nusikaltimais, kurių atveju yra žinoma, kad tai įvyko, tačiau niekas nežino, kas už jį buvo atsakingas. Kitu variantu – neatpažįstama, kad įvyko nusikaltimas, o ilgą laiką tikima, kad įvyko viso labo nelaimingas atsitikimas, žmogus susirgo ir mirė nuo sunkios ligos. Jeigu toks įvykis niekada nėra išaiškinamas, mes niekada ir nesužinome, kad iš tikrųjų kažkas tokio įvyko“, – teigė filosofas.
Ir mokslininkai įtiki sąmokslu
Kasdienybėje galime išgirsti įvairaus žanro, aprėpties sąmokslo teorijų. Platus jų teminis spektras gali ne tik padėti mokslininkams gilintis pagal konkretų naratyvą, bet ir priversti patikėti kai kuriais teiginiais. A.Buiko patvirtina, kad tokių aprašytų atvejų tikrai yra. Skirtingai nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, tokį reiškinį nelemia tik religinės pažiūros ar žmogaus rasė.
„Du amerikiečių sociologai – E.Uscinski ir J.M.Parentas – pastebėjo, kad asmens politinė afiliacija, lytinė orientacija, rasė, tautybė, religinės pažiūros nėra susijusios su tuo, kaip smarkiai žmogus yra linkęs tikėti sąmokslo teorijomis. Bet rasė, orientacija ir kiti dalykai buvo susiję su tuo, kokiomis sąmokslo teorijomis žmogus bus linkęs tikėti“, – įdomią tendencija atskleidė VILNIUS TECH profesorius.
Kaip teigė jis, dažniausiai žmonės neatpažįsta tų sąmokslo teorijų, kurios patenką į vadinamąją „akląją zoną“ – yra populiarios tarp artimųjų arba „aido kambaryje“. Šis reiškinys buvo pastebimas tarp JAV politikų dar prieš išrenkant B.Obamą. Kaip įrodymą A.Buiko pateikia situaciją, kuomet viena iš sąmokslo teorijų teigė George'o H.W.Busho kaltę ir atsakomybę dėl Pasaulio prekybos centro susprogdinimo. JAV demokratai neatpažindavo to kaip iracionalaus įsitikinimo. Išrinkus B. Obamą dešinieji lygiai taip pat nelaikydavo sąmokslo teorija teiginio, kad B. Obama gimė Kenijoje ir todėl negali užimti JAV prezidento posto.
„Mes savo įsitikinimus dažniau esame linkę laikyti racionaliais negu iracionaliais, net jeigu nėra jokios priežasties taip galvoti“, – situaciją apibendrino filosofas.
Paskaitos metu A.Buiko pateikė konkretų JAV užsienio reikalų apžvalgininko Daniel Pipeso pavyzdį: „Jis parašė visai neblogą knygą apie sąmokslo teorijas, o dabar patikėjo apie islamo plitimą. Esą egzistuoja politiškai angažuotos vietos Prancūzijoje ir JAV, kur galiojo šariato teisė. Net jei ir galima teigti, kad kai kuriose vietose yra labai persismelkusi musulmonų kultūra, niekur Europoje šariato teisė vietinės teisės dar nėra nugalėjusi.“
Daug skirstymo variantų
Sąmokslo teorijos pagal savo apimtį ar tematiką gali būti skirstomos į kelias skirtingas grupes. A.Buiko, remdamasis užsienio tyrinėtojais, pristatė vieną iš variantų – smulkiosios (angl. petty) ir didžiosios (angl. world) sąmokslo teorijos.
„Mažosios – geresnės, gali būti įmanomos, nes jos nepaneigia tikrovės ir joms nereikia, kad egzistuotų pernelyg sudėtinga struktūra, kuri jas įgalina. Didžiosios teorijos yra labai sudėtingos ir todėl neįmanomos, jomis siekiama aprašyti visą pasaulį, valdoma kokių nors jėgų“, – skirstymą aiškino filosofas.
Kaip pavyzdžiai yra pateikiamos sąmokslo teorijos apie tai, kad komunizmas gali nuversti krikščionybę, kapitalizmą ir įkurti vienatinę komunistinę valstybę, taip pat įsitikinimas esą žydai ir masonai planuoja slapta infiltruoti visas pasaulio valstybes ir sukurti viską kontroliuojančią vyriausybę.
Kaip teigė pranešėjas, pagrindinė kylanti problema – abiejų grupių sąmokslo teorijos neturi aiškių įrodymų, o jei ir turėtų, jos vadintųsi išaiškintais sąmokslais.
„Jeigu jūs turite antrą pusę, jūs galite abejoti jo arba jos neištikimybe, jei net neturite jokių įrodymų. Įrodymų trūkumas negali niekaip būti paneigtas – negalime pateikti įrodymų, kurie patvirtintų, jog neigiamų įrodymų dalykas neegzistuoja. Tada yra įmanomos dvi pozicijos – pasitikime antrąja puse arba ne. Tas pats galioja ir su, pavyzdžiui, valstybinėmis struktūromis. Gydytojai turi licencijas, kurios įrodo, kad lankomės pas tikrą gydytoją, o ne, pavyzdžiui, šaltkalvį, kuris apsimeta odontologu“, – pasakojo A.Buiko.
Kitas pateikiamas klasifikacijos variantas – profesoriaus Michaelo Barkuno, aprašytas knygoje „Sąmokslo kultūra“ (angl. „Culture of conspiracy“). Kaip dėstė pranešėjas, autorius iškelia idėją, kad bent jau JAV tikėjimas sąmokslo teorijomis dėl neaiškių priežasčių yra persipynęs su apokaliptinėmis nuojautomis, baime, kad ateis pasaulio pabaiga. Pateikiamas ir kitas, pozityvesnis variantas – visi žmonės supras, kaip yra valdomi piktavalių pedofilų ar kraują geriančių demokratų, jie įkurs savo teokratiją ir visi gyvens šokolade.
Pranešėjas A.Buiko taip pat supažindina ir su to paties autoriaus kitu klasifikavimo būdu – visos sąmokslo teorijos pagal esmę suskirstomos į tris pagrindinius tipus.
„Yra trys didelės grupės, kurios gali persidengti: įvykio, sisteminės ir super sąmokslo teorijos. Įvykio sąmokslo teorijos siekia paaiškinti vieną įvykį, pavyzdžiui, pasaulio prekybos centro griūtį. Sisteminės siekia paaiškinti sudėtingą sistemą. Dažniausiai tai būna 2 dalykai – bankai ir sveikatos įstaigos. Apie bankus teigiama, kad juos visus kontroliuoja žydai, nors tikruosius pirmuosius bankus sukūrė italai XIV–XV a. Kalbant apie sveikatą, žinoma, turiu omeny vakcinaciją. Trečioji klasifikacija – super sąmokslo teorijos – aiškina visą pasaulį per sąmokslo teorijų prizmę“, – dar vieną klasifikacijos būdą pristatė filosofas.
Pasak jo, super sąmokslo teorijos turi labai įdomų enciklopedinį aspektą – dauguma žmonių jas supranta kaip nežinojimą ar neracionalumą, prasilenkiantį su tikrove.
„Tai nėra visiškai nepagrįsta, nes, pavyzdžiui, paranojinė šizofrenija, paranojinis asmenybės sutrikimas ar labai sunkios formos depresija kartais pasireiškia kliedesiais, kurie iš šono labai primena sąmokslo teorijas“, – pasakojo profesorius.
Kitas panašus atvejis – kliedesys, kurio metu žmogus tiki, kad jo giminės ir artimieji buvo pakeisti apsimetėliais. Tai, anot A.Buiko, gali būti ir sąmokslo teorijos, ir sunkios depresijos ar šizofrenijos forma.
Įtikėjimas priklauso ir nuo žmogaus
Sąmokslo teorijų funkcionavimą ir gyvybingumą lemia daugiausiai psichologinės priežastys. Viena iš tokių – sąmokslo teorijomis tikėti yra maloniau nei netikėti.
„Jos suponuoja ypatingą žinojimą, kurį jų tikėtojas turi ir jis skirsis nuo kitų žmonių, kurie nebūtinai turi šio ypatingo žinojimo elemento. Mes gyvename visuomenėje, kuriame ypatingos žinios yra nepaprastai stipriai vertinamos“, – sakė filosofas.
Kaip pavyzdį jis pateikia reklamuojamus moteriškumo ir vyriškumo dvasinio savęs pažinimo kursus: „Pagrindinis skirtumas tas, kad vieni pardavinėja labiau socialiai priimtiną, nepaprasto žinojimo variantą – atvers čakras, susisieks su aukštesniuoju pilotu, atskleis nepaprastą paslaptį, kaip būti laimingam. Kiti siūlo mažiau priimtinus įsitikinimus, tokius kaip „iš tikrųjų Landsbergis yra žydų masonas“. Ir vieni, ir kiti suteikia labai daug malonumo žmonėms.“
Nepasitenkinimas esama situacija ir subjektyvus streso pojūtis – dar viena priežastis, kodėl asmuo gali patikėti sąmokslo teorijomis. Jau minėti sociologai E.Uscinski ir J.M.Parentas teigė, kad sąmokslo teorijos pirmiausia traukia ne tuos, kuriems iš tikrųjų nepasisekė, prarado darbą, namus, o save kaip pralaimėtojus suvokiančius asmenis.
Šioje situacijoje paskaitos pranešėjas pabrėžė įdomią situaciją – neturtingi žmonės, kuriems užtenka to, ką jie turi, yra kur kas mažiau linkę tikėti sąmokslo teorijomis nei turtingi, kuriems ko nors trūksta gyvenime. Taip įvyksta ne tik dėl to, kad sąmokslo teorijos gali pasirodyti racionalesnės už tikrą gyvenimą bet ir dėl mus neigiamai veikiančių išorės veiksnių.
„Pasaulyje pakankamai dažnai įvyksta dalykų, kurie nėra tarpusavyje susiję arba tiesiog neigiamai mus paveikia, bet neturi jokio ryšio su tuo, kas po to įvyko. Puikus to pavyzdys – tsunamis ir žemės drebėjimas Haityje 2006 m. Pripažinti, kad kartais tokie dalykai tiesiog atsitinka ir niekas nėra nuo to apsaugoti – būkim sąžiningi – nėra taip lengva. Ir tuomet kiekvieną dieną reikia vaikščioti, bijoti, kad kas nors gali nutikti“, – pasakojo A.Buiko.
Tas pats, anot jo, galioja ir kitiems atvejams, dažnai susijusiems su žymiais žmonėmis: „Netgi tokia turtinga moteris ir žymi moteris kaip princesė Diana nebuvo apsaugota nuo to, kad tunelyje įvyko autoavarija ir ji žuvo kartu su vyru. Netgi Marilyn Monroe ar Elvis Presley'is nėra apsaugoti nuo migdomųjų perdozavimo ar širdies problemų, kurios baigiasi mirtimi.“
A.Buiko teigimu, tokio pasaulio alternatyva – įsitikinimai, kad E.Presley'is vis dėlto suorganizavo savo netikrą mirtį ir pasitraukė gyventi į Argentiną arba M.Monroe vis dar yra gyva.
Žmogaus patiriamas nerimas ir gebėjimas matyti pasikartojančius elementus netgi ten, kur jų nėra, paaiškina situaciją, kodėl atsiranda sąmokslo teorijos. Šį teiginį dėstytojas paaiškina remdamasis išlikimo teorija gamtoje.
„Natūraliai atrankai visiškai nerūpi mūsų asmeninė laimė. Jai rūpi tik tai, kad mes paliktume savo palikuonių, o jie – savo. Tos mūsų savybės, kurios mus daro nelaimingus, bet padeda palikti palikuonių, jos išlieka. Mūsų protėviai, kurie matė tigrą ten, kur jis buvo, išgyveno ir paliko palikuonių. Tie, kurie matydavo tigrus ir kitus padarus, kurių iš tiesų nebūdavo, irgi išliko ir paliko palikuonių. Mūsų protėviai, kurie nematydavo tigro arba būdavo pernelyg drąsus ir dėl to nepergyvendavo, buvo suėsti ir nepaliko palikuonių. Dėl šios priežasties mes turime polinkį į klinikinę depresiją, mums baisu eiti i tualetus, kai išjungta šviesa, o nuo siaubo filmų kai kuriems yra sunku užmigti“, – dėsnius aiškino A.Buiko.
Sveikos visuomenės ženklas
Kiekvienoje demokratinėje valstybėje žodžio, minties laisvė – vienos svarbiausių žmogaus teisių. Faktais nepagrįstos žmonių kalbos gali lengvai tapti sąmokslo teorijomis ir sėkmingai plisti. Todėl tai, anot dėstytojo, yra sveikos visuomenės ženklas: „Žmonės tau moka atsakyti priešingai arba su tavimi diskutuoti, nenueidami į totalitarinį ar autoritarinį režimą.“
Anot A.Buiko, autoritariniuose režimuose sąmokslo teorijos gali rastis tik tokiu atveju, jei vyriausiasis vadas joms pritaria. Totalitariniuose režimuose, priešingai nei demokratijoje, sąmokslo teorijų negali būti – egzistuoja arba partijos tiesa, arba netinkamas žinojimas, už kurį griežtai baudžiama.
„Šiaurės Korėjoje nėra sąmokslo teorijų, nes tie, kas jomis tikės, bus išvežti į lagerius. Tos sąmokslo teorijos, kuriomis tiki Kim Jong Unas ir jo parankiniai, yra suvokiamos kaip tiesa. Tokio pat lygio kaip tai, kad K.J.Unas nesituština“, – dėstė filosofas.
Apibendrindamas paskaitą, dėstytojas atsakė į daugumai aktualų klausimą, kaip bendrauti su sąmokslo teoretikais. Visi jie, anot pranešėjo, gali būti skirstomi į dvi grupes. Su tais, kurie mėgsta konfliktus ir sąmokslo teorijos yra tapusios jų tapatybės dalimi, ginčytis beviltiška.
„Jie kaip misionieriai – sąmokslo teorijos yra tokia stipri jų kaip asmenų dalis, kad jie nė už ką nesutiks atsisakyti įsitikinimų. Čia būtų tas pats kaip mums atsisakyti savo lytinės orientacijos“, – pasakojo A.Buiko.
Kiti sąmokslo teorijomis įtiki kažko baimindamiesi. Tokiu atveju pranešėjas siūlo parodyti, kad suprantame kito žmogaus baimę, ir pateikti argumentų, kurie įrodytų neigiamą įtaką ir aplinkiniams. Pavyzdžiui, žmogaus, bijančio skiepytis nuo COVID-19 infekcijos, reikėtų paklausti, kas būtų, jei jis užkrėstų negalintį pasiskiepyti ar sunkiai sergantį žmogų ir jis mirtų.
„Pakankamai daug žmonių, kurie tiki sąmokslo teorijomis, visgi yra žmonės. Jei jiems yra parodoma, kaip literatūra jais manipuliavo, situacija gali pasitaisyti. Buvo teigiama, kad „Johnson & Johnson“ vakcina padidina tikimybę susidaryti kraujo krešuliams. Ten yra tiesos, bet kai parodai šalia kitų dalykų, kurie dar labiau didina krešumą, pamatai, kad buvimas moterimi, rūkymas ar tiesiog COVID-19 infekcija tą tikimybę padidina šimtus ar tūkstančius kartų“, – argumentavo filosofas.
