„Interneto naršykle, teksto redaktoriumi, elektroniniu paštu moka naudotis jau absoliuti dauguma visuomenės, bet tai tėra vartojimas, sakyčiau, mokymasis skaityti. Tam, kad pradėtume rašyti, galėtume „sukurti romaną“, reikia suprasti kodų sistemos ypatybes. Iš esmės technologinį raštingumą reikėtų pakelti į visai kitą lygį,“ – teigia Vilniaus universiteto profesorius, tekstologas Paulius Subačius.
Mokslininkas šiuo metu kartu su kolegomis rengia skaitmeninį genetinį Maironio poezijos leidimą, finansuojamą Lietuvos mokslo tarybos. O šiame interviu jis plačiau pasakoja apie skaitmeninės humanitarikos padėtį šiandieniniame mokslo pasaulyje.
– Kaip susidomėjote skaitmenine tekstologija?
– Mano pirmasis mokslinis tyrimas buvo apie XIX a. poetą, Maironio pirmtaką Silvestrą Gimžauską. Sovietmečiu jis buvo uždraustas dėl radikaliai antirusiškų pažiūrų. Šio autoriaus tekstų situacija buvo komplikuota, todėl bandžiau išsiaiškinti, kaip kokybiškai atlikti jų rengimo darbą. Iš čia ir kilo tekstologijos praktika. Vėliau supratęs, kad niekas šio dalyko nedėsto, ėmiau gilintis, taip atsirado mano vadovėlis, įstojau į Europos tekstologų draugiją (ESTS), dalyvavau konferencijose. Tuo metu prasidėjo skaitmeninių technologijų taikymo humanitarikoje proveržis, Vakaruose vyko pirmieji eksperimentai. Teko susipažinti su tuometiniu ESTS vadovu, filologu ir programuotoju Peteriu Robinsonu, taip pat ir Pauliu Eggertu, solidžiausio skaitmeninės tekstologijos projekto Australijoje vadovu.
– Paskaitoje pristatęs skaitmeninę humanitariką sakėte, kad ši šiuolaikybė padeda susilieti su gamta. Kas yra skaitmeninė humanitarika?
– Sąsaja su gamta, be abejo, pajuokavimas. Tačiau prie ekologinio judėjimo gali prisidėti atsigręžiantis ne tik į pirmykštes, bet ir į naujausias technologijas. XX a. pradžioje pramonė reikalavo daug metalo, aukštakrosnių, energijos, o dabar žymiai mažiau. Panašiai ir filologijoje – vienas skaitmeninis projektas gali pakeisti keliolika raštų leidimų. Žinoma, siekdami estetinio pasitenkinimo neskaitysime eilėraščio iš duomenų bazės, nes atsisėdus prie židinio rankose maloniau laikyti mažo formato knygelę. Tačiau tekstų tyrimui reikia įvairių formatų, o pateikimas raštu brangiai kainuoja ir reikalauja daug išteklių. Beje, skaitmeninė duomenų bazė gali būti prieinama visame pasaulyje.
Taigi, skaitmeninė humanitarika yra tada, kai kompiuterio technologijos pasitelkiamos humanitariniams klausimams spręsti. Suprantame, kad šis mokslas operuoja tekstais: kalbiniais, dailės, architektūros ir daugeliu kitų. Jeigu šie tekstai užkoduojami, perkeliami į skaitmeninę terpę, jie tampa skaitmeninės humanitarikos objektais.
– Jeigu pavyktų suskaitmeninti svarbiausius lietuvių literatūros autorių kūrinius – Kristijono Donelaičio „Metus“, Adomo Mickevičiaus poemas. Ką pavyktų sužinoti, ko negalime perskaityti šiaip?
– Reikia pradėti nuo to, kad šiandien klasikinę pasaulio literatūrą įmanoma pasiekti visur. Skaitmenizavimas pirmiausia reiškia prieinamumą. Antra, visi žmonės tikrai naudojasi paieška tekste. Šiaip skaitytume iš eilės, vedžiotume pirštu, skaičiuotume, bet dabar tą galime padaryti lengviau. Toliau yra sudėtingesni dalykai, pavyzdžiui, net patys geriausi moksliniai leidimai popieriuje nepajėgia pateikti variantiškumo visa apimtimi. Jis atsiranda dėl dviejų pagrindinių priežasčių – tekstas yra sąmoningai keičiamas autorių arba redaktorių. Čia susiduriama su kebliais klausimais, kai nežinoma, kuris variantas svarbesnis, geresnis. Antroji priežastis yra ta, kad neturime pirminio senųjų tekstų užrašymo. Gali būti, kad jie išvis buvo sakytiniai, tada užrašyti ir daug kartų perrašinėti. Norint suprasti, kaip tekstai funkcionavo pačioje pradžioje, lyginami šie išlikę variantai. Tai sudaro didelę filologinio darbo dalį. Panašiai veikia ir dailės istorikai – daugybė žymių paveikslų turi škicų, bandymų, fragmentų ir tik vėliau galutinį paveikslą.
– Ar gali būti, kad šios technologijos plėtojimas padėtų surasti istoriškai jautrių tekstų netikslumus, lėmusius neteisingą teksto interpretaciją ir sukėlusius įvairių problemų?
– Kuo kultūrinis tekstas yra svarbesnis, tuo labiau jis keičia savimonę. Jeigu turime galvoje Vakarų civilizaciją, tai daugiausia ginčų, visuomeninės susiskaldymo, konfliktų ir net karų vyko dėl šventraščių. Todėl nenuostabu, kad kiekvienas tuose tekstuose esantis ženklas – svarbus. Galime sakyti, kad net dėl pavienių frazių yra kilęs ne vienas religinis karas.
Na, o Lietuvoje turbūt visi atsimename Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ pradžią: „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!/ Kas jūsų grožei senobinei tiki?“ Koks yra paskutinis antrosios eilutės žodis: „tikę“ (t. y. atsitikę) ar „tiki“? Ši filologinė diskusija tęsiasi jau daug metų. Viename straipsnyje bandžiau paaiškinti, kodėl šis žodis yra svarbus. Iš tiesų, tai galūnės, vieno ženklo variacija, keičianti eilutės reikšmę. Argumentuodami ja galime aiškintis, ar „Anykščių šilelis“ yra vėlyvojo klasicizmo, sentimentalizmo pavyzdys, ar romantinė poema? Išryškėja dviejų konceptų skirtumas: tikėjimo senovės miško grožiu aprašymas ar formalus klausimas apie tai, kas atsitiko miškui. Šis niuansas gali keisti lietuvių literatūros istorijos chronologiją, suvokimą apie epochų ribas, lietuviškojo romantizmo pradžią, kuris siejamas su Adomu Mickevičiumi.
Su romantizmu glaudžiai susijęs ankstyvasis nacionalizmas, tautinė savimonė. Visa tai galima kildinti iš vienos raidės, ir tokie svarstymai yra suprantami tarptautiniu mastu. Pristatydamas „Anykščių šilelio“ antrosios eilutės problemą pasauliniame tekstologų kongrese Čikagoje lyginau ją su vienos raidės atveju keičiančiu teksto reikšmę Shakespeare'o „Otele“. Lietuvoje vis dar atrodo, kad tokie dalykai rūpi tik trims mokslininkams, bet diskusija apie tikslų tekstą turi fundamentalią reikšmę interpretuojant kultūrą.
Galų gale, jeigu neparodome tekstų variantiškumo, formuojame klaidingą supratimą apie kūrybos procesą apskritai. Jeigu siekiame kūrybingos visuomenės, o ne dirbančių lyg fabriko varžteliai žmonių, supratimas, kaip ieškoma geriausio varianto, yra labai svarbus. Jau nuo Antikos laikų mūsų civilizacijoje analizuojant meno kūrinį žmonės buvo mokomi dirbti su tekstais. Gerai, o kas yra kompiuterinė programa? Juk tai tekstas, kuris yra kuriamas, redaguojamas, lygiai kaip ir eilėraštis.
– O kaip tai susiję su dirbtiniu intelektu?
– Kas yra slapčiausia žmoguje, palyginti su visomis kitomis būtybėmis? Juk biologine prasme žmogus nėra sudėtingesnis už kitus žinduolius, bet kalba, kaip mąstymo pagrindas, mus skiria nuo kitų padarų. Būtent per kalbą lengviausia komunikuoti su technologijomis, ji yra civilizacijos pagrindas. Todėl jos skaitmenizavimas, apdorojimas pasitelkiant dirbtinio intelekto konceptus yra vienas sudėtingiausių uždavinių.
Pasaulyje tam skiriami dideli intelektualiniai, technologiniai ir finansiniai resursai. Jau vien dėl labai svarbių taikomųjų užduočių, pavyzdžiui, automatinio vertimo. O norint suprasti šį žmogaus gebėjimą, kalbą reikia tirti ir technologiškai. Šioje srityje Lietuvoje jau šis tas daroma, bandoma sintezuoti, atpažinti kalbą, su kuo žmonės jau susiduria savo išmaniuosiuose telefonuose. Visgi tai labai mechaniniai žingsniai, o pakopa, kurią tikimasi pasiekti, yra gebėjimas operuoti skaitmeninėmis technologijomis aukštesniu lygmeniu. Tai skatina gilesnius kalbos sistemos tyrimus, žmonėms staiga pasidaro aišku, kodėl gramatika yra reikalinga (juokiasi). Juk dabar paplitęs įsivaizdavimas, kad gramatikos mokomės tik dėl to, kad žinotume, kur rašyti nosines. Bet iš tiesų gramatinės sistemos pažinimas leidžia suvokti vadybinius, komunikacinius modelius, kurie lemtingi progresyviausioms sritims plėtoti.
– Pristatymo metu minėjote, kad Vakarų universitetuose 25 procentus humanitarinių studijų programų sudaro būtent skaitmeninė humanitarika.
– Kalbant konkrečiai apie šią sritį ten, kur ji yra plėtojama, su istorikais, literatais ir filosofais bendradarbiauja skaitmenizavimo profesionalai. Esminis skirtumas Lietuvoje ir kituose geriausiuose pasaulio universitetuose yra darbo pasidalijimas. Pas mus humanitarai vis dar programavimo specialistams atiduoda tą patį, ką galima užrašyti ranka arba per „Word“. Yra mažai kultūros specialistų, savarankiškai konstruojančių duomenų bazes, jų struktūrą arba tolesniam skaitmenizavimui pateikiančių jau žymėtą (koduotą, anotuotą – skirtingai vadinama) tekstą, t.y. html arba xml formatu.
Dažniausiai tuos dalykus daro informatikai, kurių darbas brangus, ir dėl šios priežasties lėtėja darbo procesas. Maža to, filologų, komunikacijos specialistų, istorikų įsivaizdavimas, ką galima iš skaitmenizuoto teksto ištraukti, yra labai ribotas, o programuotojas nelabai supranta humanitarų problemų. Galiausiai, apie tarpdalykiškumą net gimnazijų lygmenyje kalbama jau apie 30 metų. Jeigu pažvelgsime ne į deklaracijas, bet tikrovę, tik dabar imami žengti pirmieji žingsniai. Manau, kad humanitarų įsidrąsinimas pasidomėti skaitmenizavimo galimybėmis tikrai praplėstų jų akiratį, jie aiškiau suformuluotų užduotis informatikams.
Egzistuoja dar vienas klaidingas įsivaizdavimas, kad tam būtinai reikia mokytis programavimo. Realiai užtektų išmokti rašyti skaitmeninius formatus, naudotis žymėjimo kalbomis, leidžiančiomis į kalbinį tekstą įdėti ženklų, kuriuos kompiuteris geba perskaityti. Išmokti programavimo kalbą jau kitas žingsnis, dabar tereikia pakeisti pasimatymo su technologijomis vietą.
– Manote, kad kiekvienas doras humanitaras turėtų tą mokėti?
– Na, ne veltui kalbama apie skaitmeninį raštingumą, kaip apie naująjį raštingumą. Kažkada žmogus buvo vadinamas analfabetu, kada jis nemokėjo skaityti, vėliau jis turėjo išmokti rašyti. Tai truko šimtmečius. Dabar įsivaizduojama, kad nemokantis naudotis skaitmeninėmis technologijomis žmogus yra neraštingas. Tačiau egzistuoja skirtingi skaitmeninių technologijų naudojimosi laipsniai. Interneto naršykle, teksto redaktoriumi, elektroniniu paštu moka naudotis jau absoliuti dauguma visuomenės, bet tai tėra vartojimas, sakyčiau, mokymasis skaityti. Tam, kad pradėtume rašyti, galėtume „sukurti romaną“, reikia suprasti kodų sistemos ypatybes. Iš esmės technologinį raštingumą reikėtų pakelti į visai kitą lygį.
– Kokių svarbių dalykų skaitmeninė humanitarika negali padėti ištirti?
– Čia tikėjimo sritis. Tikiu, kad žmogus, kalba ir visata yra slėpinys. Šioje srityje galime nueiti daugiau žingsnių, bet teigti atskleidus kūrybos, žmogiškumo, sąžinės, kosmoso, atsiradimo esmę – vargu. Tiesiog kiekvienas žingsnis ta kryptimi leidžia geriau suprasti save, draugauti su aplinkiniu pasauliu juo naudojantis, bet neteriojant, gyvenant geriau, bet saugant ir taupant. Tai ir yra civilizacija, progresas, kultūra.
Platonas savo dialoguose labai skeptiškai atsiliepė apie raštą. Jis teigė, kad raštas neperteikia esmės, jis redukuoja, iškreipia dvasią. Šiandien galėtų būti tokia pat reakcija ir į naująjį raštą – skaitmeninę terpę. Naudojantis elektroniniu pieštuku ar teptuku, pavyzdžiui, „Paint“, suprantame, kad rezultatas labai primityvus, palyginti su tapyba ir freskomis. Pirmieji veiksmai, kuriuos atliekame tvarkydami tekstus kompiuterine programa, taip pat labai paprasti. Rašymas ant molio lentelių buvo viso labo pradžia, bet tai buvo tobulinama. Be abejo, galime kritikuoti skaitmeninę erdvę, nes joje prarandamas knygos kvapas, popieriaus faktūra, negalime jo paliesti. Tačiau turime suvokti, kad žengiame viso labo pirmuosius žingsnius.
