Terminą „atminties darbas“ mokslininkė perėmė iš garsaus JAV dailės istoriko Jameso Youngo, kurio nuomone, atminties darbas prasideda daug anksčiau, nei yra atidengiamas paminklas.
„Jis kaip tik tose diskusijose ir vyksta, – atkreipė dėmesį R.Antanavičiūtė. – Paminklo tikslas yra įamžinti tam tikrą žmogų ar reiškinį, o tas įamžinimo, galvojimo procesas kaip tik ir vyksta diskusijų metu. Rašomos konkurso sąlygos, sprendžiama dėl paminklo reikalingumo, asmenybės vertumo. Todėl nemanau, kad ilgai vykstančios diskusijos yra problema.“
15min primena, kad diskusija dėl J.Marcinkevičiaus įamžinimo atsinaujino eseistui Vytautui Toleikiui leidinyje „Šiaurės Atėnai“ publikavus straipsnį „Justinas Marcinkevičius – iškiliausias tarybinis lietuvių poetas", viešojoje erdvėje iniciatyvą dėl paminklo šiam poetui komentavo ir daugiau viešųjų intelektualų, vadindami ją pertekline ar per ankstyva.
– Kodėl Lietuvoje norima įpaminklinti nevienareikšmiškai vertinamas asmenybes, kaip antai Antanas Smetona ar J.Marcinkevičius?
– Manau, kad intencijos yra pozityvios. Tiesiog norima tuos žmones pagerbti ir jų atminimą įamžinti. Tradiciškai paminklai tam ir statomi. Matyt, tikimasi, kad tas kontroversiškumas nebus taip užaštrintas, bet visuomenė dabar jau yra pakankamai aktyvi, turi platformas savo pareiškimams. Todėl iniciatyvos ypač Vilniuje nebepraeina be komentarų, diskusijų apie skulptūros statymo prasmę bei jos formą. O tokios karštos diskusijos, mano manymu, kyla, nes iki šiol nesame susitarę nei dėl A.Smetonos, nei J.Marcinkevičiaus. Taip iniciatyva tampa proga diskutuoti apie tam tikrus istorinius laikotarpius. Sakyčiau, net labiau nei apie pačias asmenybes. Turbūt galime sakyti, kad J.Marcinkevičius reprezentuoja sovietmečio kultūros elitą, o A.Smetona – dažnai romantizuojamą tarpukarį.
– Nemažai kultūros veikėjų (Kristina Sabaliauskaitė ir Paulius V.Subačius) yra sakę, kad reikėtų sustoti statyti paminklus ir skirti laiko apmąstymams.
– Sutinku, šią mintį vis kartoju nuo tada, kai parengiau disertaciją apie 20 a. pirmosios pusės Vilniaus viešųjų erdvių politinį ženklinimą. Viena šio tyrimo išvadų buvo, kad paminklai toli gražu nėra amžini, bet gan laikini ir pigūs projektai, todėl galbūt nebūtina jų taip sureikšminti. Dabar nuostata, kad vertėtų sustoti, aktuali dar ir todėl, kad sunkiai randame pagavių, naujų įamžinimo formų net ir tiems herojams, kuriais be išlygų žavimės. Diskusija dėl A.Smetonos ir J.Marcinkevičiaus paminklų yra gilesnė – diskutuojama, ar apskritai verta tokias asmenybės įamžinti Vilniaus viešosiose erdvėse, o kartu tariamasi dėl šių dviejų istorinių laikotarpių vertinimo – ar viskas tarpukario Lietuvoje buvo gerai, o sovietmečiu blogai?
– Ką simbolizuoja tokio tipo projektai, kaip J.Marcinkevičiaus skulptūra „Trilogija“?
– Kalbant apie J.Marcinkevičiaus paminklo konkursą buvo galimybė komisijai neišrinkti nė vieno pasiūlymo. Organizatoriams – Rašytojų sąjungai – pavyko įtikinti abejojančius komisijos narius, kad iš 15 pasiūlymų verta išrinkti nugalėtojus.
Mums atrodė, kad šis pasiūlymas veikia kaip nepatogus šlovės sostas – ant jo praeivis gali atsisėsti, bet dėl savo nelygumų jis yra nepatogus ir ilgai ant jo pasėdėti nepavyks.
Svariu argumentu tapo tai, kad atmesdami visus pasiūlymus galime padaryti žalos būsimiems konkursams, kuriuose ir taip dalyvauja nedaug menininkų. Be to, neįvykus konkursui dažnai dingsta ir jam numatytos, iš kelių šaltinių surinktos lėšos.
Projektas „Trilogija“ atsidūrė aukščiausioje vietoje, nes jis vienintelis atspindėjo J.Marcinkevičiaus atvejo kontroversiškumą. Mums atrodė, kad šis pasiūlymas veikia kaip nepatogus šlovės sostas – ant jo praeivis gali atsisėsti, bet dėl savo nelygumų jis yra nepatogus ir ilgai ant jo pasėdėti nepavyks.
Garsios, žinomos asmenybės ir sulaukia daugiausiai dėmesio, jų biografijos yra labiausiai narstomos, sekamas, tiriamas kiekvienas jų žingsnis. Juk herojų, kuriuos galėtume pavadinti šventaisiais, yra labai nedaug. Šlovė jokiais būdais nėra vien tik patogi. Ji lengvai gali tapti prakeiksmu. Šis argumentas ir tapo svarbiausiu renkant konkurso nugalėtoją. Man šis pasiūlymo aspektas vis dar atrodo svarbus ir teigiamas. Gaila, kad jo nemato arba nevertina pasiūlymu besipiktinantys visuomenės atstovai. Tiesą sakant, pati „Trilogija“ aptariant pasiūlymą nublanko. Nors buvo išsakyti ir argumentai, kad jei jau bus statomas paminklas J.Marcinkevičiui Vilniuje, jis turi sietis su sostinės kontekstu. Ir čia trilogija yra logiškas pasirinkimas. Be to, komisija manė, kad „Trilogija“ gali būti gerai įkomponuota skvere, kuris ir pats yra gana problemiška viešoji erdvė. Mąstėme, kad gerai, jog šis įamžinimo ženklas nėra bronzinė J.Marcinkevičiaus figūra ar elegiškas, visas kontroversijas ignoruojantis paukštis, kokių tarp pasiūlymų buvo ganėtinai nemažai.
– Sakėte, kad Lietuvoje nėra tokių asmenybių, kurios nebūtų vienareikšmiškai pozityvios.
– Sakiau, kad tokių labai mažai. Net ir šventieji prieš tapdami šventaisiais dažnai būna ką nors „pridirbę“ ir tik vėliau jais tampa (juokiasi). Juk visi esame žmonės – mokomės, keičiamės, pridarome klaidų. Panašu, kad jei kiltų noras kuriai nors kitai 20 a. asmenybei pastatyti paminklą, atsirastų tiek argumentų už, tiek prieš.
– Kaip ir rašėte savo knygoje „Menas ir politika“ diskusijos dėl viešųjų erdvių nėra naujas dalykas. Tas galioja, tarkime, ir Lukiškių aikštei. Be to, vis skirtingi įpaminklinimai iškildavo esant skirtingoms valdžioms. Ar nepriklausomybės laikotarpis įpaminklinimo klausimu yra tolygus ar kas nors keitėsi?
Renkant konkursų nugalėtojus retai skiriama dėmesio gilesnėms refleksijoms apie vertybes, įtaką, žiūrovų empatiją ir norą domėtis šia asmenybe patiems.
– Jei kalbėsime apie iki šiol įgyvendintų paminklų formas, deja, nedaug kas pasikeitė nuo 19 a. pabaigos, kai Vilniuje iškilo pirmasis paminklas asmenybei – grafui Michailui Muravjovui, pramintam koriku – užsakovas vis dar dažniausiai nori portretinio, realistiško įamžinto herojaus atvaizdo, kurį lengva atpažinti. Nesvarbu, kad tokia meninė kalba mūsuose dažniausiai asocijuojasi su okupaciniais režimais. Vis dar renkamasi paprasta idėja – štai žmogus, kurį norime prisiminti. Kuriant pasiūlymus, o dažnai ir renkant konkursų nugalėtojus retai skiriama dėmesio gilesnėms refleksijoms apie vertybes, įtaką, žiūrovų empatiją ir norą domėtis šia asmenybe patiems.
Jei kalbėsime apie visuomenės poziciją, diskusijas ir vertinimus, nepriklausomybės laikotarpis, be abejo, išsiskiria žodžio laisve. Sovietmečiu visuomenė neturėjo jokių galimybių kritikuoti, kvestionuoti ideologinių herojų įamžinimo formų ar įamžinamų herojų parinkimų. Diskusijų gausa ir karštumu dabartinis nepriklausomybės laikotarpis nenusileidžia tarpukariui, kai taip pat vyko aršūs debatai dėl Vilniaus paminklų, ypač paminklo poetui Adomui Mickevičiui. Tiesa, tuomet diskutuota dėl tinkamos poeto įamžinimo formos. Dėl tokio paminklo reikalingumo niekas neabejojo. Deja, iki Antrojo pasaulinio karo paminklas taip ir nebuvo pastatytas
– Tiesa, visai neseniai kilo skandalas ir dėl policijos 100-ečiui skirto obelisko Kaune. Filosofas Gintautas Mažeikis sakė, kad obelisko estetika reiškia norą įamžinti Kauno didžiąją istoriją. Ką jūs apie tai manote?
– Manau, kad tai klaida. Labai tikiuosi, kad sumanymas nebus įgyvendintas. Tokį pasiūlymą suprantu tik kaip padlaižiavimą valdžiai. Jis kelia vien nepatogius klausimus. Policija yra labai reikalinga, bet represinė struktūra. Nuo kada tokioms struktūroms statome paminklus?
– Ką apskritai apie visuomenę pasako noras viską įamžinti?
Nesinori pripažinti, bet gali būti, kad paminklus statyti ar griauti vis dar apsimoka – balsų politikai gauna daugiau nei praranda.
– Iki visko įamžinimo, ačiū Dievui, mums dar toli. Neseniai kai kurie įamžinimo ženklai buvo ir pašalinti. O dalis visuomenės, kaip minėjote, priešinasi naujų paminklų statybai. Už mokesčių mokėtojų pinigus statomi paminklai, kaip prieš šimtą metų, taip ir dabar yra politinio ženklinimo įrankis. Šiuo įrankiu noriai naudojasi politikai, nes tai, palyginus, pigus ir greitai įgyvendinamas būdas būti matomiems ir gauti dalies gyventojų balsus. Nesinori pripažinti, bet gali būti, kad paminklus statyti ar griauti vis dar apsimoka – balsų politikai gauna daugiau nei praranda. Visuomeninės organizacijos greičiausiai tiki, kad gali palikti mieste savo pėdsaką ir taip prisidėti prie Vilniaus ir Lietuvos istorijos rašymo bei visuomenės švietimo.
Tikėtina, kad šis noras netrukus apsilps, nes kiekvienas naujas konkursas sukelia audringą reakciją, kurią ne visi įamžinimo ženklų iniciatoriai gali pakelti. Kita vertus, jei, pavyzdžiui, Lietuvos rašytojų sąjunga vis tik nutars paminklo J.Marcinkevičiui nestatyti, didelis istorijos rašymo ir visuomenės švietimo darbas jau bus nuveiktas – paminklo aptarimas (neskaitant neetiškų ir piktų pasisakymų) tapo reikšminga diskusija apie sovietmečio kultūros elitą, jo pasirinkimus ir galimybes, pozicijas ir nuveiktų darbų vertę.
