„Tai yra labai skirtingi renginiai, mat „Hypnotic Show“ yra vidinės patirties projektas, o vyksiantis kitą savaitę veikiau yra konceptualus variantas“, – 15min teigė R.Malašauskas.
Trumpame interviu su menininku kalbėjomės apie pagrindinę jo pasirodymo, vykusio ketvirtadienį, idėją.
– Kiek teko skaityti, „Hypnotic Show“ yra siurrealistinė dalyvavimo parodoje imitacija. Apie ką iš tiesų šis pasirodymas?
– Šis kūrinys ėmė veikti 2008 metais, su laiku jis keitėsi ir toliau keičiasi. Pradžioje tai buvo noras kuruoti parodą žiūrovo (pa)sąmonėje, tuomet kviesdavausi menininkus pasiūlyti projektus, vėliau su Marcosu Luytensu perėjome prie mano knygos ir naudojome ją kaip istorijų šaltinį. Ši knyga buvo išleista prieš daugelį metų ir joje yra visokių siužetų ir elementų, kuriuos Marcosas pavertė anų patirčių pagrindu, todėl vėlesniuose „Hypnotic Show“ virtualiai nebevedame žmonių į galeriją ar muziejų, bet kviečiame į patirtis, susitikimus su savimi ateityje.
– Bet pradžioje tai buvo kritika meno pasauliui?
– Tikrai taip. Man norėjosi daryti projektą, kuris vyktų pagal visai kitas taisykles, ir jam nereikėtų objektiškumo, materialumo, kūrinių draudimo, transporto, na, išskyrus žmonių kelionėms. Taigi, tai buvo galerinio meno objektiškumo kritika, bet tuo pačiu metu noras pateikti patirtis pačiais paprasčiausiais būdais – balsu, buvimu tame pačiame laike su kažkuo kitu, kuriant estetinę, intelektualinę ir emocinę patirtį.
– Jeigu dabar reikėtų sukritikuoti Paryžiaus meno lauką, ar turėtumėte tokių minčių? Visgi, esate kuratorius.
– Neturiu aspiracijų, Monika, nes retas miestas yra toks svetingas ir tokio plataus pasaulėvaizdžio. Nors ir kolonijinė, Prancūzijos istorija yra palikusi norą skirti dėmesį likusiam pasauliui. Taip, Paryžius buvo imperijos sostinė ir jo tradicija parsivežti pasaulį namo ir dabar yra gaji. Žinoma, ir galios tą padaryti yra daug didesnės nei kur kitur. Man įdomu jame atsidurti, nes čia esama labai daug įdomiai kuriančių, galvojančių ir dėmesį menui bei kultūrai skiriančių žmonių.
Na, o komercinis meno pasaulis panašus visur. Bet aš nesijaučiu galintis jį kritikuoti. Vienaip ar kitaip, tai yra meno buvimo būdas, ir jis taip pat gali priartinti meną prie žmogaus, kam nors suteikti geresnį gyvenimą ir t.t.
– Kaip sekėsi bendradarbiauti su M.Luytensu?
– Kartu dirbame jau daug metų, o pažintis prasidėjo visai netikėtai. Norėjau kuruoti parodą naudodamas hipnozę. Kaip tik buvome Los Andžele, sutikęs jį supratau, kad galime labai lengvai susikalbėti, nors mūsų supratimai apie šį projektą labai skiriasi. Man visą laiką buvo svarbu akcentuoti vidinę patirtį, bet ne miestą ar vaizdą. O M.Luytensas labai daug dirba su vaizdu, jį myli ir kuria vizualias diagramas. Kaip tik jo darbai bus rodomi rytoj „Alberta Pane“ galerijoje, kur jis demonstruos savo diagramas, pagal kurias pasakoja istorijas „Hypnotic Show“. Bet jos buvo skirtos jam pačiam tam, kad žiūrovas galėtų atrasti patirčių pasiūlymus savo žodžiais.
– Hipnozę įprastai naudojame psichoterapijos kabinetuose. Įdomu, ar teko konsultuotis su specialistais? Kaip ji turi veikti, kad iš tiesų sudirgintų fantaziją vaizdams?
– Tos hipnozės, kurią praktikuoja Marcosas, tikslas yra sužadinti tai, kas yra įvardijama kaip paradoksiškas buvimas. Tai reiškia būti aktyviam savo dėmesyje, kai pamiršti ir iš savo rankų išleidi būsenos kontrolę. Būtent tada kai kurie dalykai iškyla aiškiau, ryškiau ir minkščiau. Žodžiu, nebelieka opozicijų „juoda ir balta“. Mums buvo svarbu, kad žmonių sąmonėje projektuotųsi jų pačių kuriami vaizdai, ar iš praeities, ar tiesiog iš vaizduotės.
– Turbūt tai yra tai, ko tikitės iš prancūzų žiūrovo?
– Mes jau esame darę „Hypnotic Show“ Paryžiuje ir prancūzai savo meilę kultūrai parodė ateidami į šį pasirodymą. Šį kartą šou vyks prancūzų kalba, tad bus daug netikėtų ir įdomių patirčių.
– Jeigu šis kūrinys galėtų pakeisti orą, atmosferą, tai į ką jis pavirstų? Kaip jis pakeistų orą?
– (juokiasi). Oras taptų labiau kvėpuojamas ir mažiau gąsdinantis.
