Konferencijoje taip pat dalyvavo kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, prof. Egidijus Aleksandravičius, prof. Bonifacas Stundžia, prof. Meilutė Ramonienė, prof. Brigita Speičytė, doc. Darius Kuolys. Visą konferencijos medžiagą galite peržiūrėti čia.
„Lituanistu laikyčiau net ir fiziką ar biochemiką“
Savo kalbą R.Petrauskas pradėjo nuo Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 3-io straipsnio, kuriame pažymima, jog lituanistika – vienas prioritetinių principų.
Remdamasis citatomis rektorius sakė, kad per pastaruosius dešimtmečius lituanistikos apibrėžimas kito: „Visuomet judėjo prie platesnio, laisvesnio, demokratiškesnio bei apimančio ne tik kalbinius, bet istorinius, daugiakultūrinius, o pastaruoju metu net ir gamtinius aspektus.“
Turime kalbėti apie lituanistinius konceptus, idėjas ir netgi tropus, o ne tik kalbinius konstruktus.
R.Petrauskas taip pat išryškino, jog lituanistika yra mokslinių žinių apie Lietuvą visuma:
„Turbūt reikėtų sutikti su naujausios studijos apie humanitarinius mokslus autoriais, kurie tvirtina, kad filologinė lituanistikos samprata yra paplitusi plačiausiai. Vis dėlto akademiniame lygmenyje plati lituanistikos samprata jau yra įgijusi tvarų pripažinimą ir ją tiesiog reikėtų nuosekliau diegti politikoje ir visuomenėje. Turime kalbėti apie lituanistinius konceptus, idėjas ir netgi tropus, o ne tik kalbinius konstruktus.
Anglų medievistas, leidžiantis šaltinių rinkinį lotynų kalba apie dabartinės Lenkijos ir Baltarusijos teritorijoje Palenkėje esančias LDK bažnyčias yra toks pat lituanistas kaip ir belgų filologas, angliškai lyginantis lietuvių ir slavų gramatikas, ar lietuvių filosofas, verčiantis į lietuvių kalbą ir komentuojantis Spinozą. Nors tai ir drastiškas pasiūlymas, bet būčiau linkęs dar labiau išplėsti sampratą – lituanistu laikyčiau net ir fiziką ar biochemiką, kuris pasistengia lietuviškai perteikti pagrindines savo mokslinių tyrimų išvadas ir taip pastūmėja akademinės lietuvių kalbos raidą“, – teigė jis.
„Politikams humanitariniai mokslai menkai rūpėdavo“
R.Petrauskas pastebi, jog po 2012 metais patvirtintos mokslinių tyrimų plėtros 2012–2020 metais krypties, ryškesnio bandymo konceptualizuoti lituanistikos reikšmę nebuvo. Bet pažymi, kad tikisi, jog naujasis Mokslo taryboje rengiamas dokumentas išryškins ir aktualizuos prioritetus.
„Politikams humanitariniai mokslai menkai rūpėdavo, o tie, kas išreikšdavo susidomėjimą, būdavo priklausomi nuo ribotų ir tendencingų informacijos šaltinių. Neįsigilinus tendencingai tvirtinta, kad Lietuvos universitete neliko lituanistikos, nors absoliučiai didžioji dalis VU humanitarų vykdo aukščiausio lygio lituanistinius tyrimus ir tai nesunku pagrįsti. O kaip struktūriniai padaliniai ir toliau egzistuoja lietuvių kalbos, literatūros ir lituanistinių studijų katedros. Lietuvos mokslo taryba vienu metu turėjo ilgai teisintis, kad nefinansuoja lituanistinių projektų, nors paaiškėjo, kad apie 85 proc. visų LMT vykdytų projektų humanitarių mokslų srityje buvo grynai lituanistiniai.
Svarbu, kad akademinė bendruomenė kritiškai ir drąsiai vertintų bei reaguotų į bandymus instrumentalizuoti mokslą ideologiniais tikslais.
Galiausiai inicijuoti tokie abejotini įstatymų projektai, kaip Nacionalinis lietuvių kalbos instituto įstatymas arba Tautos istorinės atminties įstatymas. Visa tai nepadėjo stiprinti lituanistikos akademinio prestižo ir iš dalies net suskaldė lituanistinę bendruomenę. Čia turime reikalą ne su mokslo politika, o bandymais politizuoti lituanistiką bei siekiu primesti ganėtinai savitą lituanistikos supratimą ir juo matuoti mokslų vertę. Labai svarbu, kad akademinė bendruomenė kritiškai ir drąsiai vertintų bei reaguotų į bandymus instrumentalizuoti mokslą ideologiniais tikslais <…>“, – sakė jis.
Lituanistikos aukso dešimtmečiai?
Pasak R.Petrausko, lituanistikos mokslai per pastaruosius dešimtmečius „patyrė gilią ir kompleksišką transformaciją“. „Tokios kokybės apimties, įvairovės lituanistinių tyrimų dar niekad nėra buvę. Ir tai tikrai lituanistikos aukso dešimtmečiai. Tokį suklestėjimą lėmė atėjusi nauja tyrinėtojų karta, atsivėrusios užsienio bibliotekos archyvai, pokyčiai mokslo finansavimo politikoje“, – teigė rektorius.
Rektoriaus žodžiais, tyrimai yra įvairūs žanriniu požiūriu bei yra kokybiški. Jo nuomone, visai neseniai atsivėrusi lituanistika itin greitai susilaukė tarptautinio dėmesio:
„Dar prieš keletą dešimtmečių lietuvių kalbos mokėsi tik keletas kalbininkų, kuriems ši kalba buvo svarbi indoeuropeistinių tyrimų kontekste. Dabar niekieno nebestebina laisvai lietuvių autorių tekstus cituojantis britų istorikas, veikalą išleidęs Oksfordo universiteto leidykloje <…>.“
Be to, jis išryškino, kad kai kuriose mokslo srityje mokėti lietuvių kalbą tapo būtina, o kai kur net ir stilinga.
Jo požiūriu, tai, kad humanitarų bendruomenė nuolatos reflektuoja lituanistikos raidą ir perspektyvas, yra jų stiprybė: „Prieš keletą metų, kuriant naują lituanistikos programą ir atsižvelgus į jau sukauptą patirtį, išskirti principai, kuriais skatinama lituanistinių studijų raida. Tai yra metodologinis naujumas, mokslinio potencialo koncentracija, tarptautiškumas, tarpdalykiškumas, bet ir įtaka visuomenės savimonei. Galima sakyti, kad šie principai universalūs visiems mokslams, tačiau esama ir specifinių sąlygų.“
Visgi savo pranešime R.Petrauskas nurodė kelias problemines ašis.
Pirma – tenka vis iš naujo įrodinėti lituanistinių tyrimų ir publikavimo kultūros savitumą. Anot jo, akademinių straipsnių leidyboje nuolatos supriešinamos nacionalinė ir užsienio kalbos.
Lituanistikos prioritetu gali būti pridengiama ir pateisinama pseudomokslinė veikla.
„Tyrimo rezultatai taip pat turi būti publikuojami ir taip, kad atlieptų pilietinės ir kultūrinės savimonės ugdymo poreikius. Galbūt tai mokslo politikos klausimas, bet matuojant mokslininkų tekstus vis dėlto reikėtų įveikti tradicinę skirtį tarp siaurai mokslinio ir mokslinio populiarinimo darbų“, – sakė jis.
Ambivalentišką santykį tarp lituanistikos ir humanitarikos R.Petrauskas įvardino kaip dar vieną problemą. Kalbėtojas išryškino, kad lituanistikos prioritetu gali būti pridengiama ir pateisinama pseudomokslinė veikla bei nenoras arba negebėjimas tarptautinei auditorijai pristatyti savo tyrimų rezultatus. Nepaisant to, kad lituanistikos tyrimų kokybė ženkliai išaugusi, rektorius teigia, jog tarptautiškumas turėtų dar sustiprėti.
Trečia problema, rektoriaus nuomone, yra tarpdalykiškumo stoka bei menkas domėjimasis vieni kitų darbais.
„Šioje srityje ypač išryškėja asimetrija tarp gausios mokslinės produkcijos, į publikacijų skaičių orientuotos akademinės kultūros bei iš tiesų reikšmingų tekstų <…>. Tarpdalykiškumo stoka neigiamai atsiliepia lituanistiniais tyrimais užsiimančių mokslinių institute konsolidacijai ir bendradarbiavimui. Keturi lituanistinių mokslų tyrimų institutai yra prabanga, kurią sau leidžia valstybė, ir tai yra gerai. Blogiau, kad bendradarbiavimas tarp institutų ir taip pat tarp universitetų ir toliau yra nepakankamas“, – kalbėjo R.Petrauskas ir pateikė teigiamo poslinkio pavyzdžių.
Jo žodžiais, atotrūkis tarp mokyklinės ir akademinės lituanistikos taip pat gali turėti neigiamų pasekmių, nes dar nėra atrasti tinkami bendradarbiavimo keliai: „Todėl turime situaciją, kai dalis gabesnių ir kritiškesnių abiturientų vietoje humanitarinių renkasi socialinius mokslus <…>“.
Komunikacijos erdvėje trūksta šviežumo
Kalbėdamas apie lituanistų bei humanitarų santykį su visuomene R.Petrauskas iškėlė mintį, jog tyrėjai turi atsikovoti savo kaip ekspertų vaidmenį.
„Visuomenė pagrįstai laukia iš mokslininkų atsakymų į aktualius klausimus – partizanus, sovietmetį, Baltarusiją ir t.t. Nes jei to nesiims mokslininkai, šį vaidmenį ketina perimti daugiau ar mažiau geranoriški mėgėjai, kurie neretai žino kur kas daugiau ir jų atsakymai kur kas paprastesni nei „įmesti“ profesionalių mokslininkų <…>“, – sakė jis.
„Toks neįtikėtinas nesąmonių kupinos Ch.Pichelio „Žemaitijos“ populiarumas, Jūratės Statkutės de Rosales gotai ar į lietuvių kalbą išverstas portugalų tyrinėtojas, kuris lengva ranka įrodinėja jogailaitiškas Kristupo Kolumbo šaknis, tėra vieni iš daugelio pavyzdžių <…>“, – teigė kalbėtojas.
Rektorius pažymėjo, jog ir žiniasklaida dėl savo prigimties neretai publikuoja turinį apsieidama be profesionalaus komentaro.
„Lituanistikos reikšmė visuomenės tapatybei šalia įpareigojimo kaupti lituanistinį žinojimą ir paveldą yra tai, kas pateisina lituanistikos prioritetą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad lituanistikos viešojoje erdvėje daug <…>. Tačiau šioje mokslinės komunikacijos erdvėje trūksta šviežumo, o tai labai atsiliepia auditorijai. Mokslininkai neretai kvietimą pasidalinti savo žiniomis su platesne publika ir toliau suvokia kaip nereikalingą trukdymą ir beprasmį laiko švaistymą.
Mano įsitikinimu, mokslinė veikla yra vieša veikla.
Vis dėlto, mano įsitikinimu, mokslinė veikla yra vieša veikla, o mokslininkas yra viešas asmuo, iš kurio galima tikėtis sklandžios koherentiškos ataskaitos apie savo tyrimą. Turėtų būti norma, kad istorinį ir menotyrinį projektą vainikuotų ne tik monografijos, šaltinių leidimai, straipsniai, bet ir įvairaus formato sklaidos darbai – tekstai, tinklalaidės, videosiužetai ar parodos. Bet ne tokie, kokių esame ne kartą matę – užsakomieji straipsniai ar privalomos nuobodžiaujančių mokinių ekskursijos“, – kalbėjo jis.
