Pastaruoju metu dainuoji ne vieną muzikos žanrą – ar tik pradėjęs dainuoti žinojai, kad specialybe pasirinksi būtent operinį dainavimą?
Kaip dažniausiai būna, viskas atsiranda savaime. Visi tėvai nori, jog jų vaikai užsiimtų popamokine veikla. Maniškiai mane nuvedė į muzikos mokyklą, į chorą. Kai pradedi kuo nors užsiimti, norisi tai daryti tik gerai ar net geriausiai – na, bent jau man. (Šypteli) Kai pastebėjau, jog viskas einasi gerai, esu pastebimas, atsirado dar didesnis noras stengtis, būti įvertintu. Vėliau tai peraugo į mano apsisprendimą pabandyti dainavimo mokytis profesionaliai. Dainavau „Ąžuoliuko“ chore, nuo 13 metų mokiausi pas privatų vokalo pedagogą ir taip po 12-os klasės nusprendžiau stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją studijuoti vokalo.
Kai pradedi kuo nors užsiimti, norisi tai daryti tik gerai ar net geriausiai – na, bent jau man.
Pirmaisiais studijų metais nemaniau, kad dainuosiu scenoje, pastatymuose, net nelabai žinojau, kas tai yra, kaip tai vyksta. Motyvacijos būti scenoje labai padaugėjo po to, kai trečiame kurse buvau pakviestas dalyvauti operetėje „Linksmoji našlė“. Iš tiesų šis vaidmuo nereikalavo didelių vokalinių kad ir režisierė, ir publika buvo patenkinta, įvertino mano dar studentiškas pastangas teigiamai. Taip ir užsikrėčiau. Noras būti scenoje ir įtikinti žiūrovą, įtikino ir mane, jog galiu tai daryti profesionaliai. Na, o toliau sekė vis daugiau vokalinio meistriškumo reikalaujantys vaidmenys ir personažai.
Esi dainavęs ir miuzikluose – kokius esminius skirtumus įvardintum tarp miuziklo ir operos?
Akademijoje pirmuose kursuose maniau, kad dainuosiu tik operoje, tačiau po bandymų miuzikle supratau, kad šis žanras man irgi yra artimas. Jame, skirtingai nuo operos, reikalaujama daug daugiau vaidybinių, scenos judesio, plastikos įgūdžių, sugebėjimų. Žinoma dar yra darbas su mikrofonu. Jam esant, atsiranda galimybė technikos pagalba paslėpti kartais atsirandančius vokalinius trūkumus, nesklandumus. Vis dėlto miuzikle reikalinga dar didesnė koncentracija, tikslumas, pasiruošimas.
Kuris iš darbų miuzikluose buvo įsimintiniausias?
Be abejonės – „Svynis Todas“. Mano nuomone, tai buvo rimčiausias miuziklo pastatymas Lietuvoje, su kuriuo teko susidurti. Neatsimenu tokių darbų, kur būtų skiriama tiek laiko pasiruošimui, samdomi specialistai, dirbę ir su muzikiniu paruošimu, ir su kalba, skirtingų dialektų „švarinimu“... Grojo gyvas orkestras. Galbūt Kaune ar Klaipėdoje tai įprasta, tačiau Vilniuje didžioji dalis miuziklų vyksta su fonograma.
Kitas įsimintinas darbas buvo vaikų roko opera „Voro vestuvės“. Čia stebino užsibrėžti masteliai: scena užėmė beveik visą įmanomą „Siemens“ arenos plotą: didžiulės dekoracijos, daugybė atlikėjų, šokėjų. Šis darbas pareikalavo labai daug skirtingų žmonių pastangų, net technikai tapdavo aktoriais – kiekvienas turėjo savo personažą.
Kaip kyla idėjos dalyvauti ar rengti tokius koncertus kaip Charlie'io Chaplino projektas?
Dalyvauti Chaplino projekte mane pakvietė ansamblis „Nepaklusnieji“. Jų idėja pasirodė įdomi, vėliau prigijo ir tapo labai mielas pats Chaplino personažas. Pasirodymo metu buvo rodomi jo filmai, atlikau kelis vokalinius numerius. Man visuomet įdomu dalyvauti ir išmėginti skirtingas muzikos rūšis...
Dar esu dalyvavęs „Pink Floyd“ „The Wall“ projekte, „Tade Blindoj“, „Velnio nuotakoje“... Porą kartų esu surengęs vakarus, dedikuotus „The Beatles“ ir Johno Lennono kūrybai.
„The Beatles“ muzika man siejasi su savinimosi fenomenu – man atrodo, kad tai tiesiog mano muzika, kuri kelia asociacijas su jaunyste, vaikyste, leidžia man smagiai jaustis.
Trumpam čia sustokime. „The Beatles“ – tavo mėgiamiausia grupė. Kuo ji tave pavergė?
Šia muzika susižavėjau paauglystėje. Dar dabar jai skambant mano veide nedingsta šypsena. Mane veikia ne vien muzikos grožis. Dabar analizuodamas matau ir žinau, jog joje yra daug primityvumo, paprastumo. Galbūt dabar man tai daugiau siejasi su savinimosi fenomenu – man atrodo, kad tai tiesiog yra mano muzika, kuri kelia asociacijas su jaunyste, vaikyste, leidžia man smagiai jaustis.
Neseniai išleidai ir kompaktinę plokštelę su žydiškomis dainomis. Ką tau reiškia atlikti savo žydišką programą gyvai?
Na, tai iš tiesų – dar viena visai atskira tema. Ji susijusi su šeimos ir tautos istorija. Jidiš kalba, kuria dainuoju, yra praktiškai išnykusi ir Lietuvoje nenaudojama, todėl man tai yra kaip tam tikras būdas ją įamžinti. Dabar tai – unikalu, to nebeišgirsi, o prieš II-ąjį pasaulinį karą ji skambėjo beveik kiekviename miestelyje. Be to, dainos – labai gražios. Kai buvau mažas, man močiutė jidiš kalba dainuodavo lopšines, tuomet tai buvo įprasta, o šiandien tai įgauna naują skambesį, prasmę, sukelia daug nostalgijos.
Tau teko susidurti ir su elektronine muzika – kaip vertintum XYZ projektą, kuriame operos arijos buvo jungiamos su didžėjų kurta muzika?
O, ten buvo faina! Buvo labai smagu ir įdomu. Jau vien pati mintis (nors sudėtinga) labai įtraukė. Daug kas priklausė ne tik nuo manęs, bet ir nuo vyrukų su „laptopais“. Vokalas buvo svarbus elementas, bet didelė koncerto sėkmės dalis priklausė nuo jų minčių, improvizacijų. Ir šiaip buvo smagu vėl dalyvauti elektroninės muzikos projekte, nes kažkada studijų laikais teko kokius metelius aktyviai bendradarbiauti ir dainuoti su „Pieno lazeriais“, todėl elektroninė muzika man labai įdomi ir tikrai turi daug žavesio.
Kas labiausiai tau kaip operos solistui trukdo dainuoti kitokią muziką?
Pas mus yra atsiradę tam tikri štampai. Mes pripratę mokytis akademiškai – mes gi mokomės iš natų, o elektroninė ar kita muzika... Ten nėra natų, ten yra intuicija. Pojūtis – visai kitoks.
Vis dėlto sudėtingiausia yra ir didžiausio pasiruošimo bei profesionalumo reikalauja operos scena. Ten turi nepriekaištingai valdyti savo balsą, būti visuomet pasiruošęs, geros formos, užtikrintas savo balsu. Žiūrovas ateina klausytis nepriekaištingo dainavimo. Įdomu tai, kad daugiausia jaudulio atsiranda einant dainuoti paprasčiausių (palyginus su operine muzika – paprastų) „The Beatles“ dainų, nes šioje srityje jaučiuosi visiškas profanas, žinau, jog iki galo neišmanau šio žanro specifikos.
Į tavo portfolio patenka ir animacinių filmukų garsinimas – kas tai per patirtis?
Bet koks bohemiečių projektas yra naujas iššūkis. Tik tokiu būdu galime eiti toliau, atrasti savo naujas, kartais netikėtas puses.
Visų pirma labai keista klausytis jau baigto produkto, vis randi priekabių sau pačiam. Jautiesi labai apribotas, nes frazei pasakyti turi tiek laiko, kiek juda tavo personažo lūpos, o norisi juk ir charakterį sukurti, spalvų įdėti. Na, bet buvo ne vienas pasiūlymas, užsakovai liko patenkinti ir toliau kviečia, matyt, sekasi neblogai. Nors aš pats vis vien manau, jog dubliuoti turėtų profesionalūs aktoriai – tai labiau jų sritis.
Šį mėnesį tavęs laukia „Arijos iš dušo“, teks dainuoti kabarete. Ko tikiesi iš šios patirties ir kaip pavyko praėjęs koncertas?
Po praėjusių koncertų sulaukiau gražių žodžių už dainos „Ne me quites pas“ atlikimą. Šį kartą dainuosiu ir Michaelo Buble „Home“. Visos mūsų rinktos dainos iš tiesų gražios. Įdomu save išbandyti, susipažinti su naujais kūriniais, tuo pačiu jiems atrandant naują interpretaciją, kuri sugebėtų patikti ne tik mums patiems, bet ir paliesti žiūrovus. Bet koks bohemiečių projektas yra įdomus ir kitoks, tai – naujas iššūkis ir tai yra gerai, juk tik tokiu būdu galime eiti toliau, atrasti savo naujas, kartais netikėtas puses. Laukiu dar vieno susitikimo su žiūrovais ir bohemiečiais, su kuriais scenoje visuomet praleidžiame patį geriausią laiką.
