1. Pirmas prisiminimas. Įrodinėjau tėvams, kad prastai išklijavo tapetus. Raukšlė ėjo per susijungimą. Man buvo maždaug treji metai.
2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdama kalbėti. Patylėk.
3. Gražiausias keiksmažodis. Sausainis.
4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinama. Užtektų vieno žodžio – kosminė.
5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Salvadoras Dali (pirmas šovė į galvą. Po to pasipylė – Lenonas, Kernagis, Hitleris, Smetona…)
6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Kas nors iš Jurgos Ivanauskaitės knygos „Pragaro Sodai“. Nebepamenu tiksliai, bet atmosfera tinkama.
7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. „Rick and Morty“ animacinis serialas.
8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… suvienytų. Visas socialines, amžiaus, kultūrines ir tautines grupes.
9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… „Lucky People Center International“.
10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Reiktų playlist‘ą visą sudaryti:
1. „What’s the Ugliest Part of Your Body“ – Frank Zappa.
2. Sigur Rós albumas „Takk“
3. Afiša – „Aš būsiu čia“.
4. Lamb – „Gabriel“.
5. Blue Man Group – „I Feel Love“.
6. London Grammar – „Rooting For You“.
Tuomet truputis klasikos – 6. Arvo Pärt – „Spiegel im Spiegel“.
7. Gerard Grisey – „Partiels“.
Po to kiek meditacinės muzikos – 8. Craig Pruess and Ananda Devi Prayer – „Sacred Chants of Devi“.
Bet dėliodama playlist‘ą susimąsčiau. Žinau, kad nenoriu jokių procesijų į lavono žiūrėjimą. Turbūt nubraukčiau viską, ką išvardinau, ir paprašyčiau savo gero draugo Vyrenijaus pagroti gongais visiems, kurie nori mane prisiminti. Gongai, varpelis, bjelle.
11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. O kas iš to? Pilna stebuklingų vietų.
12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Felinkos ąžuolas. Mažai kam žinoma vieta.
13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… senų žmonių kvapą (blogąja prasme). Ir levandas (gerąja).
14. Pirmą kartą pasimylėjusi, aš… nesupratau, ar to ir reikėjo tikėtis, todėl pabandžiau dar.
15. Klausimas, kurio visada vengiu. Kada turėsi laiko?
16. Nė už ką negalėčiau… pakartoti gyvenimo iš naujo.
17. Jaučiuosi nuoga be… kavos.
18. Absurdiškiausias gautas patarimas. Absurdiškiausias dažniausias – nesiparink. Naujausias absurdiškiausias – kai klausinėjau draugų, ką gero patartų aplankyti Čikagoje, vienas draugas parašė: „Svarbiausia, vaikščiok“.
19. Lietuvoje baisiai pasigendu… svajojančių.
20. Katarsis – tai… kas dieną.
– Ukmergė turi neištrinamą vietą alternatyviosios muzikos istorijoje su Rockmergės reiškiniu, grupėmis „Requiem“ ar „Afiša“. Netoli ir Anykščiai su „Devilstone“ ar „Purpurinis vakaras“ festivaliais. Ką jaunam muzikantui reiškia augti tokioje terpėje, o vėliau šias patirtis „pajungti“ į Vilniaus ar kitų didžiųjų miestų muzikinę scenas?
– Mažame žmonių skaičiuje gali išbandyti savo jėgas, nes visuomet tavęs reikia, tik norėk. Man pasisekė – undergroundinio klubo „Rockmergė“ veikla jau buvo nustojusi veikti, kai aš tapau paaugle, bet mano gyvenime susiklostė taip, jog nuo penkiolikos metų susipažinau su grupės „Requiem“ nariais, nuo trylikos dainavau įvairiose jaunimo roko grupėse. Įgūdžiai ir patirtis kuriant muziką su bendraminčiais nėra išmokstama muzikos mokykloje ar akademijoje (nors lankiau ir jas).
Muzikos mokykloje pertraukų metų sklisdavo „Afišos“ dainos ir banglų subkultūra, nors į mokyklą važiuodavau autobusu, kuriame girdėdavau patį bukiausią popsą. Šiuo metu asmeniniu muzikos suvokimu dalinuosi su kitais ir manau, kad dėl kiek neįprastos patirties turiu ir nestandartinį estetinį suvokimą. Bet… kiek daug spalvingų žmonių sutikau kituose miestuose, šalyse. Kiekvieno patirtis sukuria naują įspūdį. Svarbu, kad vibracijos sutaptų.
– Jūsų dainos kaip „Parduodu Kalėdas“, regis, turi gana juntamą socialinę žinutę. Ar lietuvių muzikantų kūryboje trūksta socialinės kritikos, noro kalbėti visuomenei aktualiomis temomis?
– Manau, lietuvių muzikantų kūryboje trūksta drąsos kritikuoti. Bet kritika tikrai egzistuoja ir vis labiau mokame pasakyti, ką galvojame. Aš pati savo kuriamas dainas pavadinčiau „saugiomis“. Kalėdinė daina yra labai skirtingai suvokiama klausytojų. Tekstą rašiau norėdama atkreipti dėmesį į masinę psichozę pirkti bet ką. Vertybė yra dalintis tuo, ką turi.
– Studijuojate kompoziciją. Kam svajojate sukurti garso takelį?
– Sunku apibūdinti garsų lauką, kuris jau seniai nepaleidžia manęs pasąmonėje. Žinau, jog vieną dieną įvaldysiu priemones pakankamai gerai ir sukursiu performatyvų pasirodymą, kuris taps neužmirštama klasika.
