1985 baigusi Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), ji intensyvų kūrybinį kelią pradėjo Kauno valstybiniame akademiniame (dabar – nacionaliniame) dramos teatre. Dar būdama studente ji įsimintinus vaidmenis sukūrė kurso vadovo Jono Vaitkaus spektakliuose – „Kinge“ (1980), „Literatūros pamokose“ (1984). Netrukus Skardžiūnaiė tapo šio teatro viena iš pagrindinių aktorių, vaidinusių įvairių režisierių – Viktoro Šinkariuko, Vytauto Balsio, Vytauto Dapšio, Henriko Vancevičiaus – spektakliuose. Ji tapo mylima Rūtos Staliliūnaitės partnere, kartu vaidino Vaitkaus režisuotame spektaklyje „Senelių namai“ (1986), o vėliau kartu su Staliliūnaite rengė kūrybos vakarus.
Kai 1994 metais Skardžiūnaitė persikėlė į Vilnių, į dabartinį Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, kuriame jau dirbo jos bendramoksliai ir partneriai – garsiojo dešimtuko aktoriai, ji buvo kviečiama bendradarbiauti režisierių Olego Kesmino, Oskaro Koršunovo, Kazimieros Kymantaitės, Evaldo Jaro, Anželikos Cholinos, Irenos Bučienės, Sauliaus Mykolaičio, Ramučio Rimeikio, Vytauto Grigolio, Vytauto V.Landsbergio, Ivicos Buljano, Sigito Račkio, Rolando Atkočiūno, Vytauto Rumšo spektakliuose. Ramunė Skardžiūnaitė kiekviename spektaklyje išsiskyrė ypatinga raiška, plastiškumu, aukšta kalbos kultūra. Tai aktorė, kurios kūryba remiasi atvirumu, nuoširdumu, aktoriaus-žmogaus sąmone. Vienas ryškiausių jos pagrindinių vaidmenų – Heidi suomių dramaturgo Juhos Jokelos pjesėje „Fundamentalistai“ (rež. J.Vaitkus, 2011). Šį vaidmenį Skardžiūnaitė kūrė, kai spektaklis 2012 metais buvo pristatytas VIII kamerinių spektaklių festivalyje Panevėžyje ir buvo išrinktas nugalėtoju.
Skardžiūnaitė priklauso tiems aktoriams, kurie niekada neišduoda savo profesijos. Visuose spektakliuose bet kokio dydžio jos vaidinamas epizodas yra regimas ir įtaigus. Ypač atmintyje įsirėžęs jos vaidmuo Vaitkaus režisuotame spektaklyje „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai“ pagal Fiodoro Dostojevskio romaną (2005), kuriame svarbiausia – žmogaus vertybės, jo stuburas. Čia Skardžiūnaitė suvaidino Šatovą, tapusią motinos-žemės, antgamtinių jėgų simboliu. Vieną iš jos scenų režisierius vaizdo projekcijos pagalba priartino prie žiūrovų, kurie stambiu planu matė skausmo iškreiptą, prakaitu pasruvusį veidą.
Skardžiūnaitės Šatova – aukščiausio lygio aktorystės pavyzdys, tik teatre įmanomas egzistencinės žmogaus kančios atvėrimas.
Kalbant apie režisūrinį ar aktorinį teatrą, ryškiausiu pavyzdžiu galime laikyti septyniolika metų Lietuvos nacionaliniame dramos teatre perpildytose salėse rodytą Jono Vaitkaus režisuotą spektaklį „Stepančikovo dvaras“ (1998–2015). Jame nebuvo lengva dešifruoti personažų santykius, kadangi jų pasąmonės srautai labai individualūs. Ypatinga Obnoskinų – Ramunės Skardžiūnaitės ir Algirdo Dainavičiaus – porelė. Vaitkus juos teatre ne kartą „suvedė“, akivaizdžiai turėdamas omeny ne tiek išorines savybes, kiek talentus, neeilinius aktorinius sugebėjimus. Retai kada aktoriai taip raiškiai sukuria personažus, tokius nepanašius į literatūrinius pirmavaizdžius. Skardžiūnaitė triumfavo kaip tikra primadona.
Ramunė Skardžiūnaitė yra vedusi įvairias TV laidas, ji garsino vaidybinius ir animacinius filmus, dalyvavo įvairių teatro skaitymų programose.
Apie kolegę mintimis dalinasi jos buvęs kurso vadovas ir bičiuliai.
Jonas Vaitkus. Pirmiausia norėčiau kalbėti apie Ramunės ir Remigijaus aktorinę šeimą. Kartu su Remigijumi Bučiumi Ramunė laiko savo šeimos „frontą“. Kartu jie dirba ir teatre. Judviejų tandemas – pavydėtinas, nes jų šeima tvirta, turinti stuburą. Ir Remigijus, ir Ramunė vienas kitą papildo ir palaiko. Be to, jie turi aiškų požiūrį į teatrą, į visus darbo kvietimus atsiliepia be jokių maivymųsi, – jie eina ir daro. Tai – ypatingai patikimi žmonės. Galima tikėti jais ir kaip aktoriais, ir kaip žmonėmis. Tai gal net svarbiau už kokius nors pasiekimus kuriant vaidmenis. Jie tiesiog yra ištikimi teatrui, dėl to galima į juos atsiremti. Jie visada dirbs atsidavę. Jiems abiem būdingas rimtas požiūris į aktoriaus profesiją. Nei Ramunė, nei Remigijus nesiblaško po reklamas, įvairius renginius. Jie nuo studijų laikų buvo atsakingi, kūrybingi, darbštūs ir kuklūs. O tai yra tikrai daug, nes teatre labai svarbu spinduliuoti vertybes kitam žmogui.
Diana Anevičiūtė. Mes su Ramune baigėme tą pačią Vilniaus 7-ąją vidurinę mokyklą. Tik mokėmės skirtingose klasėse. Tais pačiais 1981 metais įstojome į Lietuvos valstybinę konservatoriją, dramos aktorių kursą, kuriam vadovavo Jonas Vaitkus. Ramunė buvo lankiusi baletą ir todėl išsiskyrė laikysena, eisena. O kartais prabildavo Salako krašto tarme.
Manau, labiausiai Ramunei sekėsi Kauno dramos teatre, kur sukūrė nemažai vaidmenų spektakliuose „Literatūros pamokos“, „Senelių namai“ ir kt. Čia užsimezgė labai graži draugystė su šviesaus atminimo aktore Rūta Staliliūnaite. Kartu su ja kūrė spektaklius, dalyvavo įvairiuose renginiuose. Vilniuje vaidmenų galėjo būti ir daugiau. Įsiminė vaidmenys spektakliuose „Demonai...“, „Stepančikovo dvaras“, „Fundamentalistai“.
Gyvenime Ramunė yra kovotoja už teisingumą, aktorių teises. Ji – drąsi, pasitikinti savimi. Jos hobi – sodas, augalai nuostabioje sodyboje, kur jos vyras aktorius Remigijus Bučius daug ką sukūrė savo rankomis.
Jubiliejaus proga noriu palinkėti vilties! Visi nuostabūs dalykai dar laukia ateityje. Laukia dar daug nuostabių vasarų su žydinčiais sodais, gėlėmis ir vaisiais.
Saulius Balandis. Ramunė režisieriams užduoda nemažai klausimų, o tai jiems ne visada patinka, – kai žmogus teiraujasi, domisi, kokia prasmė, prašo paaiškinti, išanalizuoti kokį nors personažo poelgį... Režisieriams tokia klausimų lavina ne visada patinka, nors tai – normalūs dalykai. Ramunė visais laikais išsiskyrė savo aštriu tiesumu.
Geri prisiminimai ir apie Kauno laikotarpį, kuris jau baigia užsimiršti. Kiek daug ten visko buvo: tie važinėjimai studijų metais, savaitgaliais, nakvojimas Kauno dramos teatre, prie įėjimo į žiūrovų salę, užsiklojus kulisais ar kokiomis nors užuolaidomis... Ateina naktį budintis ir šviečia su prožektoriumi tau į akis, o tu guli ten, apsiklojęs nežinia kuo... Na, visko ten buvo, gyvenimas virė neįtikėtinai intensyvus. Kurso vadovas mus laikė ant gan trumpo „pavadėlio“: ritmas, disciplina, užsiėmimai... Retai kada galva buvo paglostoma. Kurse išskirtinių ar vadovo numylėtinių nebuvo, visi buvo ugdomi pagal vieną „kurpalį“.
Ramunė be galo mėgsta gėles. Net sunku įsivaizduoti, kiek ji daug prisodino gėlių savo sodyboje. Amerikonai tokius žmones vadina „žaliu pirštu“. Vis galvoji, kodėl tokiems kaip ji neatsirado režisieriaus, bet – gal dar atsiras. Panašiai nutinka daugeliui mūsų profesijos žmonių. Šią situaciją labai tiksliai iliustruoja kad ir toks epizodinis vaidmuo spektaklyje „Didysis kelias“, kur ji vaidina „Adomo“ malūno malūnininko žmoną. Puikus vaidmuo! Atrodo, – kelios minutės, bet toks ryškus – su padainavimais, su geru tekstu...
Povilas Budrys. Prisimenant studijų metus, Ramunę galima buvo pažinti iš eisenos: šiek tiek primenanti baleriną, o jeigu sutikdavai kokiame koridoriuje, tai atrodė, kad eina palenkusi galvą, sau niūniuodama kažkokią melodiją... Lėtai, neskubėdama, tarsi savo dainoje besisūpuotų. Ji – ori, sakyčiau, net prakilnumo turinti, paslapties. „Žiūrėkite, bet nelieskite“, – tokia ji ypatinga mūsų aktorė. Jaunystėje ji buvo labai pritapusi prie Kauno dramos teatro. Ir jeigu mes pirmi iš ten išsibėgiojome, tai Ramunė dar kuriam laikui ten liko. Manau, kad tas Kauno laikotarpis ją visai kitaip ir pakreipė, ji pritapo prie ano teatro gyvenimo. Su Ramune mes kartu vaidinome „Kinge“ (1980), keitėme kitus aktorius. Vaidinau Saulių, o Ramunė – Eleną. Mus ten išrengdavo ir keldavo į viršų tokiomis geležinėmis konstrukcijomis. Nors tas vaizdelis atrodydavo gražus, kai žiūrėdavome iš žiūrovų salės, bet tuo metu tie, kurie vaidina, kuriuos nuogus kelia, neturėdavo laiko jokiems gražiems jausmams, nes reikėdavo saugotis nuo įvairiausių tos geležinės konstrukcijos įbrėžimų. Mums nieko gražaus tame nebuvo, tiesiog saugojomės nuo visokiausių sužeidimų.
Nors Ramunė ir uždaresnė, visą laiką pati sau niūniuojanti kažkokią melodiją, bet reikia kada prisėsti ir paklausyti, kaip ji pasakoja ką nors aktorių būryje ar grupelėje, prisimindama savo vaikystės Salaką – tuomet labai įdomu jos klausytis. Ji pradeda kvatoti iki ašarų. Man labai gaila, kad tokiomis minutėmis nebūna šalia jos jokio režisieriaus, nes jie pamatytų jos visai kitą vidų. Niekas jos nematė taip atvirai besikvatojančios. Ji turi be galo įdomų humoro jaustą, nors tai atrodo netikėta. Betarpiškas bendravimas su kitais atskleistų visiškai kitokią aktorę. Niekad nebuvau Bučių kaime, bet kiek žinau, ji ten susirado tą savo dainą, kurią niūniavo jaunystėje.
Neringa Bulotaitė: Mūsų kursas – „dešimtukas“, susivienydavo tik besidarbuodamas ir, žinoma, spektaklių metu. Gyvenime buvom pasidaliję į grupeles. Vieną jų sudarė Ramunė ir ištikimas jos ginklanešys Remigijus, vėliau tapęs jos sutuoktiniu. Ramunė niekada nebuvo kovotoja teatriniame lauke. Ji buvo šiek tiek aukščiau už tas aistras, virusias ir verdančias siekiant vaidmens, gal net apie jį svajojant.
Jos prigimtis neleido kovoti dėl vaidmens. Ji laukė, kol ją pastebės, įvertins. Kartais taip nutikdavo. Bet tikrai ne visada. Tai dar kartą parodo, kokia žiauri mūsų profesija. Mylintiems ir saugantiems save ji būna per žiauri. Belieka eiti tolyn aukštai pakelta galva.
Tas savisaugos jausmas vengiant išsitaškyti, susitepti ją lydėjo visą gyvenimą. Gal todėl, būdama aštraus proto, nepaprastai plastiška (baletas paliko atspaudą visam gyvenimui), ji liko laukiančiųjų eilėje, tuo pačiu, visiškai neišnaudodama savo talentų. Kiek tokių mūsų daug... Jos vertybių sistema dažnai nusverdavo norą būti scenoje. Tačiau tie reti jos pasirodymai scenoje, tikiu, daug kam būdavo atradimas. Labai linkiu režisieriams atrasti Ramunę. Tikiu, kad tai įmanoma ir po tokio apvalaus jubiliejaus, nes bent jau kol kas Ramunė laikui nepavaldi.
Tauras Čižas: Galvojant apie Ramunę, tikrai nekyla minčių apie tuos solidžius metų skaičius, kurių proga karštai ją sveikinu. Na, bet tai matyt viso mūsų kurso bėda – dauguma mūsų taip ir likome tais nevaldomais, maištaujančiais „Literatūros pamokų“ moksleiviais. Vis dėlto Ramunė visada buvo ir yra stabilumo, atsakomybės ir ramybės pavyzdys. Ramune gali
drąsiai pasitikėti ne tik scenoje, filmavimo aikštelėje, bet ir gyvenime. Visada žavėjausi Ramunės sveiku požiūriu į teatrą ir aktorystę kaip į darbą, kurį reikia padaryti sąžiningai ir gerai, neužmirštant svarbiausių bendražmogiškų, gyvenimiškų vertybių – draugystės, meilės, šeimos, namų. O tai suteikia ir ypatingos vidinės gelmės Ramunės kuriamiems personažams.
Arūnas Sakalauskas.
Tokius žmones, kaip Ramunė ar jos vyras Remigijus Bučius, vadinu kareiviais, nes jie yra ištikimai teatrui atsidavę žmonės. Juos labai tiksliai savo apysakoje „Aukščiau gegnes, dailidės“ apibūdina rašytojas Jerome’as Davidas Salingeris; jis aprašo savo brolį, kuris dirbo radijuje, ir eidamas į darbą iki blizgesio nusivalydavo batus. O kai jo paklausė, kodėl jis taip nusiblizgina batus, eidamas būtent į radiją, kur niekas to nepastebi, jis atsakė, kad valosi dėl močiutės, kuri sėdi kažkur Sinsinatyje ir klausosi to radijo. Ramunė – toks žmogus, kuris visada ateis, niekada nepavėluos... Ramunė, kaip ir Remigijus, ištikimai tarnauja teatrui, nepaisant nieko.
