Kai 2004 m. su Dexteriu įsigijome pirmuosius savo namus, pirmiausia užsiprenumeravau tris žurnalus: „Conde Nast Traveller“, „Elle Decotarion“ ir mano mylimiausią „Wallpaper*“. Nors jie neturi daug bendro su mano profesija, bet suteikė platų dizaino supratimą. Oro uoste vis pagriebdavau tradicinių moteriškų žurnalų, bet jie visiškai netiko mano interesui ir norui rasti įdomių, netradicinių medžiagų.
Netikėtai, prieš kelis metus rytų Londone Shoreditch’e aptikau originalių žurnalų parduotuvę. Man tai buvo kaip lobis, nes staiga pamačiau, kiek daug puikų tekstų, kokios kokybės spauda. Žurnaluose esanti informacija ir vizualas – kartais lyg geriausiose meno knygose. Svarbiausia, tai buvo žurnalai iš įvairių pasaulio šalių, ir jie leido sužinoti, kuo gyvena šių dienų menas, mada, kultūra, dizainas Berlyne, Barselonoje, Amsterdame bei kitur.
Tuo metu, kai visi kalba apie tai, kaip popierinė spauda dingsta iš mūsų gyvenimo, šiose šiuolaikiškose žurnalų parduotuvėse lentynas pasiekia ant puikaus popieriaus spausdinti, inovatyvaus ir netradicinio dizaino leidiniai.
Dexteris juokauja, kad aš žurnalus perku kilogramais, nes jie visi stori ir sunkūs, ir namo juos parsitempiu kartą per mėnesį. Man patinka galimybė juos apžiūrėti, pavartyti, paskaitinėti ir nuspręsti, kurį iš dar nebandytų išsirinkti. Jie man suteikia labai daug įkvėpimo, žinių, alternatyvaus požiūrio, padeda išlaikyti „pirštą ant pulso“.
Londone kuriasi vis daugiau tokių nepriklausomų žurnalų parduotuvių, kuriose parduodami labai plataus profilio geriausi nišiniai pasaulio žurnalai iš daugelio šalių. Jie apima tokias sritis kaip dizainas, architektūra, kultūra, menas, literatūra, politika, žurnalai vyrams, moterims ir t.t.
Tuo metu, kai visi kalba apie tai, kaip popierinė spauda dingsta iš mūsų gyvenimo, šiose šiuolaikiškose žurnalų parduotuvėse lentynas pasiekia ant puikaus popieriaus spausdinti, inovatyvaus ir netradicinio dizaino leidiniai. Svarbiausia yra tai, jog jie turi viena jungiamąją savybę: aukščiausios kokybės žurnalistika pateikta nepaprastai patrauklia forma. Gilūs, rimti, informatyvus, meniniai straipsniai, – tokie, kokių internetinės spaudos specifika tikrai negali sau leisti. Be to, visuose išvysime puikias fotosesijas, vaizdingas nuotraukas ir skoningą grafinį dizainą. Sakyčiau, jog tai yra kažkas tarp eilinio žurnalo (kaip mes jį suprantame) ir knygos.
Greitos informacijos pasaulyje nėra nieko puikesnio, nei atsiversti gerą žurnalą lėktuve ar sekmadienio popietę namuose.
Tokių žurnalų parduotuvių tikslas yra suteikti savo pirkėjui, skaitytojui tiek laiko, kiek jiems reikia, perversti ir atidžiai išsirinkti norimą prekę. Čia labai svarbus ir pačių žurnalų pristatymas, tikriausiai tiek pat, kiek ir jų redaktoriams rūpi pats turinys. Besirenkant ne tik galima, bet ir tikimasi iš lankytojų praleisti bent 40 minučių. Ne veltui žurnalų kūrėjai investuoja tik daug savo laiko ir pastangų, – jų klientai taip pat turi gauti laiko tai įvertinti, prieš perkant išnagrinėdami kiekvieną puslapį. Šie žurnalai, nors savo prigimtimi atrodytų esantys laikino naudojimo, savo turiniu taikliai ir profesionaliai atspindi mūsų visuomenę ir gyvenimą bet kuriuo metu.
Visus čia rekomenduojamus žurnalus seku asmeniškai ir visiems rekomenduoju. Šiais laikais nebūtina gyventi Londone, kad turėtumėte galimybę juos skaityti. Juk greitos informacijos pasaulyje nėra nieko puikesnio, nei atsiversti gerą žurnalą lėktuve ar sekmadienio popietę namuose.
Tai – pirmasis pasaulyje „lėtosios žurnalistikos“ žurnalas. Patraukliai atspausdintas ketvirtinis leidinys peržvelgia praėjusių trijų mėnesių įvykius tam, kad, „nusėdus dulkėms“ ir naujienoms pajudėjus tolyn, į viską būtų galima pažvelgti ramiai.
Kaip ir kiti „lėtieji judėjimai“, šis leidinys duoda sau laiko tinkamai atlikti savo darbą. Tai – solidi, intelektuali žurnalistika. Nesistengiant bėgti įveikti Twitterio žinių srauto spartos, „Delayed gratification“ grįžta prie vertybių, kurių visi ir tikimės iš žurnalistikos: konteksto, analizės ir eksperto nuomonės.
Kiek kartų buvote daugybę dienų žiniasklaidos bombarduojami istorija, o vėliau likę nuvilti tuo, jog naujienos jau pajudėjo tolyn, o šis pasakojimas taip ir liko nebaigtas? Šis žurnalas, nurimus pirminėms aistroms, surenka visas šukes ir rodo jums pilną paveikslą, siunčiant geriausius ekspertus į įvykio vietą.
Du kartus metuose išleidžiamas žurnalas „The Gentlewoman“ iškelia šiuolaikišką, stilingą ir savo tikslų siekiančią moterį. Čia siūlomos šviežios ir inteligentiškos mados perspektyvos, susitelkiančios į asmeninį stilių, į tai, kaip moterys iš tiesų atrodo, mąsto ir rengiasi. Kartu su ambicinga žurnalistika ir aukščiausios kokybės fotografija, šis leidinys pristato įkvepiančias moteris, naudodamasis išskirtine žavesio, asmenybės ir šilumos kombinacija. Šios vertybės taip pat atsispindi ir žurnalo internetinėje svetainėje – virtualioje erdvėje, kur džiaugiamasi tikromis moterimis, tikrais įvykiais ir tikrais dalykais.
„The Gentlewoman“ brolis – du kartus į metus leidžiamas vyriškos mados žurnalas pirmą kartą pasirodė 2005-aisiais. Jame vyriška mada pristatoma per detalius interviu su žymiais vyrais ir intelektualais iš labai skirtingų sričių. Tarp jų: Ewan McGregor, Tom Ford, Rupert Everett, Malcolm McLaren, Helmut Lang, Bret Easton Ellis ir Pierre Cardin. Tarp bendradarbiaujančių fotografų rasime: Zoe Ghertner, Jamie Hawkesworth, Alasdair McLellan, Juergen Teller, Wolfgang Tillmans, Inez van Lamsweerde and Vinoodh Matadin, Bruce Weber ir Milan Zrnic.
Šis žurnalas pripažįstamas už jo meninę kokybę ir kryptį, o 2008 m. net laimėjo „Geriausio žurnalo ir laikraščio dizaino“ titulą Britų „D&AD“ apdovanojimuose. Be to, jį jis vertinamas ir dėl turinio – straipsnių kokybės, kartais net ironiško redaktoriaus balso.
San Francisco Cronichle: „Tai yra geriausias mados žurnalas. Einantis pirma mados, išmanus, giliai susijęs su mados pasauliu... „Fantastic Man“ dizainas yra geresnis, nei bet kurio iš varžovų, kaip ir jo nuotraukos. Jei jūs perkate mados žurnalą vyrams, tai turėtų būti šis.“
Mėnesinis, svarbiausias pasaulyje dizaino ir gyvenimo būdo leidinys bei tarptautiniu mastu pripažintas prekės ženklas, – nuo 1996 m. „Wallpaper*“ nustatinėja dizaino srities grafiką. Ar tai būtų jo nuolatiniai postūmiai į naujas kūrybos teritorijas, ar užtikrintumas, jog bus padengtos visos sritys – nuo architektūros iki automobilių, nuo mados iki kelionių, nuo interjero iki papuošalų – šis žurnalas lieka nepralenkiamu. Šiandien galime rasti ir geriausius jų siūlomus miestų gidus bei be galo įdomią internetinę dizaino parduotuvę.
Du kartus metuose leidžiamas žurnalas yra plačiai pripažintas šiandienos vienu įtakingiausiu, įkvepiančiu ir atviru leidiniu apie interjerą. Tarptautinis, puikaus dizaino, paprastai parašytas ir skoningai kuruojamas, nuo 2008 m. jis yra nepakeičiamas šaltinis individualybėms, kurios jaučia aistrą savo gyvenimo būdui.
Dukart metuose pasirodantis mados ir meno žurnalas yra lyg instrukcija laisvei, ieškojimui ir kūrybingumui. Jame rasime meno, mados ir politinių temų straipsnius. Joergo Kocho įkurtas 2001-aisiais Berlyne, šiandien savo studijoje – buvusioje brutalizmo stiliaus Šv. Agnes bažnyčios teritorijoje – rengia parodas ir renginius bei gamina „032c Gear“ ženklu pažymėtų produktus.
Pats žurnalas išgarsėjo savo gilių tyrimų dosjė apie tokius dizainerius ir menininkus kaip Rei Kawakubo, Pablo Picasso, Azzedine Alaia, Nicolas Ghesquiere, William T. Vollamann ir Werner Herzog. Artimiausiame numeryje laukia Helmut Lang portretas.
Skirtingi pasaulio leidiniai nuo prancūziškojo „Vogue“ iki „New York Times“ negaili liaupsių šiam žurnalui: „atsidavęs idėjų šventimui“, „ultra aštri apžvalga“, „Berlyno žurnalas, propaguojantis brutalios elegancijos estetiką“, „šis žurnalas sumaišo meną ir architektūrą, literatūrą, miesto studijas tokiais keliais, jog kiekvienas gali pamiršti, koks depresyvus šiandien yra pasidaręs vizitas į laikraščių kioską“.
Šiandien, peržvelgus žurnalų pasiūlą sunku neprieiti vienintelės išvados: žurnalai moterims taip pat lengvai verčia moterį objektu, kaip ir jų „kolegos“ vyrams. Nors pagrindinės antraštės kartais gali kisti, visuomet sutiksime dietos, sekso ir garsenybių apkalbų skyrelius, o peržvelgiant fotošopu koreguotas nuotraukas, moterys greičiau pasijus prastesnėmis nei įkvėptomis.
Būtent „Riposte“ atstovauja visiškai priešingybei, šis žurnalas – ne apie moterų išvaizdą, o apie tai, kokios jos iš tiesų yra. Du kartus metuose pasirodantis leidinys siūlo alternatyvią moteriško žurnalo koncepciją. Jame gausu interviu su energingomis ir drąsiomis, įvairiausias profesijas atstovaujančiomis moterimis. Naujausiuose numeriuose galima perskaityti interviu su kaskadininke Zoë Bell, MoMa muziejaus vyriausia kuratore Paola Antonelli, grupe moterų parfumerijos meistrių ir seriją iliustruotų geismo ir fantazijos istorijų.
Kiekvienas „Riposte“ numeris yra patraukli teksto ir stulbinamo vizualo kombinacija. Moterų nuotraukos nėra koreguojamos fotošopu, įrodant, jog elegancija neturi būti manipuliuojama. „Riposte“ yra spausdinamas ant aukštos kokybės popieriaus ir kai vis daugiau publikacijų persikelia į internetinę erdvę, o daugelis kvestionuoja spausdintos spaudos ateitį, tokie žurnalai tik įrodo, jog „senasis modelis“ vis dar yra gyvybingas.
Tam, kad iš tiesų galėtum mėgautis savaitraščiu „Zeit Magazin“, turi mokėti vokiečių kalbą, todėl du kartus metuose pasirodantys anglakalbiai tarptautiniai numeriai – tikras atokvėpis. Kiekvienas jų – best-of kompiliacija iš naujausių ir archyvinių savaitraščio leidinių. Istorijos čia performatuojamos tam, kad būtų sukurtas nuoseklus, vienetinis žurnalas, besinaudojantis tais pačiais dizaino elementais.
260 puslapių leidžia mums peržvelgti tai, ką praleidžiame: tai stiprus meno, kultūros, garsenybių, reportažų ir nuolatinių temų mišinys. Visa tai – atsargiai išvalyta ir perfiltruota, atspindint žurnalo „Berlyno mąstymą“, ir pristatoma naudojant įprastą, klasikinį ir švarų savaitraščio tipografinį braižą.
