Pirmoji R. Šerelytės knyga paaugliams „Jundos lemtis“, pasirašyta Skomanto slapyvardžiu, buvo išrinkta geriausia Metų vaikų ir paauglių knyga. 2014 metais rašytoja pristatė savo antrąją knygą paaugliams „Rebekos salos“, kuri pateko į Metų knygų paaugliams 2015 m. rinkimų penketuką. Neseniai dienos šviesą išvydo ir „Žvaigždžių medžiaga“ – R. Šerelytės detektyvas paaugliams. Tai – realistiškas pasakojimas apie šių dienų paauglius ir jų atskirtį.
Autorė su rajono moksleiviais kalbėjo apie literatūrą, kūrybiškumą ir, žinoma, sėkmę bei lyderystę.
Lyderystė – tiek pat išugdoma, kiek ir įgimta
– Tai kas yra toji lyderystė, Renata? – „Rinkos aikštė“ paklausė R.Šerelytės.
– Ji, žinoma, gali būti suprantama įvairiai. Aš tai suprantu kaip labai atsakingą darbą, savo asmeninio tikslo įgyvendinimą, nuolatinį tobulėjimą ir mokymąsi, kuomet tu negali užmigti ant laurų. Jeigu apskritai įmanoma ant jų užmigti ir jeigu tokie kaip „laurai“ apskritai egzistuoja. Privalai nuolat dirbti kryptingai.
– Ar laikote save lydere?
– Nežinau... Prieš atvykdama į Kėdainius apie tai galvojau, tačiau į šį klausimą atsakyti negaliu (juokiasi). Vis tik labai norėčiau tokia būti.
– Kaip manote, lyderiu gimstama ar ir tampama? Lyderio sugebėjimai yra duotybė, o galbūt juos galima išugdyti?
– Egzistuoja tokie dalykai, kurių nepasirinksi. Nepasirinksi tam tikrų prigimtinių dalykų, tarkime, esi flegmatikas ar sangvinikas. Lyderio savybė, manyčiau, yra tiek pat įgimta, kiek išugdoma. Tai – visai kaip augalo auginimas – priklauso nuo to, kokiomis sąlygomis ši savybė yra ugdoma.
Šis projektas – Sėkmės ir lyderystės mokykla – man asmeniškai labai įdomus ir unikalus. Iš tiesų, vaikai išmano ne tik apie sėkmę ir lyderystę, bet dar ir rašytojo darbą supranta (šypteli).
Literatūra taip pat gali būti suprantama kaip sėkmės ir lyderystės dalykas. Jeigu ji taip ir suprantama, tai – labai džiugu ir nuostabu, kadangi... taip ir yra (šypteli).
Įkvėpimo (ne)būtinybė
– Šios mokyklėlės ugdytiniai puikiai supranta ir, sakykime, labiau „apčiuopiamus“ dalykus – tarkime, robotikos mokslą. Ar ateities lyderiams įdomi literatūra?
– Iš pradžių dvejojau, bet po praktinių užsiėmimų galiu pasakyti – jiems literatūra tikrai įdomi. Mane netgi šiek tiek nustebino vaikų kūrybiškumas. Jie atviri, drąsūs, nebijo reikšti minčių ir savo vaizduotės. Tai puiku, kadangi kūryba negali būti susijusi su kokia nors baime. Tai – atvira ir drąsi žmogaus raiška. Ir jeigu tu kažko bijai, nedrįsti apie kažką rašyti savo kūryboje, tau tai atrodo netinkama, manai, kad kažkas įsižeis – tu nesi laisvas. O kūrybai laisvė labai svarbi.
– Tai, matyt, labai aktualu ir žurnalistams?
– Be abejonės. Na, galbūt, žurnalistikos specifika kitokia. Rašytojai, pasirinkę herojų, gali vaizduoti prototipą arba parašyti, kad šie asmenys su tikrove nesusiję, kad į teismą nepatrauktų (juokiasi). Žurnalistams – kitaip, jie rašo apie realius žmones. O šiaip, be abejonės, drąsos, atvirumo ir kūrybiškumo žurnalistikoje taip pat reikia. Ir, manyčiau, ten jo yra.
– Kokias praktines užduotis atlikote su būsimaisiais lyderiais?
– Kūrybines (šypteli). Viena grupė kitai sugalvoja kokią nors temą, duoda keletą raktinių žodžių ir pagal tai yra kuriamas tekstas. Net ir ketureilius rašė (šypteli). Buvo labai įdomių žodžių, tarkime – „Paskalis“, dalyvis „bėgąs“, ištiktukai. Na, patys įvairiausi dalykai. Rezultatas išėjo išties žavingas.
– O ar nėra nesudėtinga tiesiog prisėsti ir kurti? Ką daryti, jeigu neapima tas mistiškasis įkvėpimas?
– Oi, nesuteikim tiek daug dėmesio tam įkvėpimui, kaip kokiam Godo, kuris eina, eina ir, galiausiai, visai neateina (juokiasi). Aš jo, aišku, nenurašau, bet rašytojo darbas nėra toks romantiškas. Tai – labai daug amato, „juodo“ darbo, konstrukcijų – visokių aspektų, kurių nepalaikytum romantiškais ar smagiais. Įkvėpimas kartais net ir kliudo. Kai mane apimdavo pernelyg didelis įkvėpimas, nieko neparašydavau, nes man tiesiog būdavo gera sėdėti, jaustis įkvėptai, o rašyti jau ir nebūdavo būtina (juokiasi).
Vieni – domisi, kiti atsitveria siena
– Renata, dažnai susitinkate su moksleiviais?
– Dažnokai. Tačiau ir pats vizitas Kėdainiuose, ir formatas su praktiniais užsiėmimais – pirmasis. Man tai buvo šioks toks iššūkis (šypteli). Ačiū Dievui, kad vaikai – kūrybingi, ir viskas praėjo puikiai.
O lankytis tenka įvairiuose miestuose. Kintuose neseniai buvau, ir rytų, ir pietų Lietuvoje, Marijampolėje, Alytuje – daug kur yra tekę būti.
– Tradicija važinėti į mokyklas seniai atsirado?
– Dar sovietmečiu vyko rašytojų vežiojimas po mokyklas, kultūros namus. Tiesiog jis buvo kitokio formato. Mokinius suvarydavo kaip veršelius, mokytoja prie durų budėdavo – jeigu bėgsi iš aktų salės, tau bus šakės (juokiasi).
Dabar viskas kitaip. Daug daugiau laisvės, neformalaus, laisvesnio bendravimo, vaikai ateina tie, kuriems įdomu.
– O nemotyvuotų pasitaiko?
– Visokių būna. Ir motyvuotų, ir nesidominčių. Kartais būna ir demonstratyviai – sėdi, maigo telefoną, ir nė akių nepakelia. Vienuose vaikų namuose man įsiminė ten gyvenanti mergaitė. Ji man rodė atvirą panieką ir visiškai atsitvėrė tylos siena. To susitikimo metu prabilau apie savo patirtis. Vienas mano netikras brolis buvo atiduotas į vaikų namus. Kaip susiklostė jo likimas, nežinau, nes jis gyveno kitoje šalyje. Išeidama iš vaikų namų salės atsisveikinau, o ta mergaitė – sudėtingo amžiaus paauglė – pakėlė akis ir pasižiūrėjo į mane skausmingu, pilnu gėlos ir sykiu kažkokio pykčio žvilgsniu. Niekada, niekada jo nepamiršiu.
– Kalbate vaikams, skiriate savo laiką, o kuris nors auditorijoje atvirai reiškia panieką, ignoravimą. Tokie momentai žeidžia?
– Visai ne. Juolab tokių vaikų nebūna daug. Tegu tik vienas, kitas atskalūnas. Bet argi gaila? Galbūt jam vis tiek įkris kas nors į ausį. O gal besėdint salėje toptelės labai gerai mintis?
Rašantys jaunimui... sensta lėčiau
– Kada pajutote savo pašaukimą? Kaip apskritai jį atrasti?
– Jau devynerių pajutau, kad būsiu rašytoja ir kryptingai ėjau link to. Ne kiekvienas gali būti rašytoju. Tačiau ir nebūtina juo tapti! Svarbiausia, kad žmogus visą gyvenimą būtų su literatūra, su kultūra. Būtina mylėti literatūrą. Mėgti ją. Džiaugtis ja. O jeigu ir nori rašyti – niekas nedraudžia. Nebūtina rašyti romanus – žmogaus išraiška gali būti labai įvairi.
Na o pašaukimas – niekur nesidėsi, jeigu jis yra. Jis yra aiškus, ryškus, logiškas, labai racionalus, nėra kokio nors „plaukiojimo“. Pašaukimas būna labai aiškus.
– Ar dažnai aplanko mintys, kad Jūsų kūryba „neįvertinta“, „niekam nepatiko“, o galbūt sulaukė ir priekaištų?
– Vaje, rašytojo darbe to yra ypatingai daug. Net ir daug knygų parašęs žmogus tai jaučia. Negali būti, kad tu kaip ant mielių kiltum visą laiką. Pasitaiko ir nuopuolių, ir kūrybinių krizių.
Jau devynerių pajutau, kad būsiu rašytoja ir kryptingai ėjau link to. Ne kiekvienas gali būti rašytoju. Tačiau ir nebūtina juo tapti!
– Kai užsukate į knygyną, ar stebite, kiek Jūsų knygų nupirkta?
– Dažniausiai knygas perku internetu. Bet užsukusi į knygyną tikrai netikrinu, kiek mano knygų nupirkta (juokiasi). Tam skirčiau per daug gyvybinės energijos. Ją reikia nukreipti kitur.
– Jūsų kūriniai – labai originalūs, netgi, sakyčiau, „kreizovi“. Rašote jaunimui. Kaip apskritai nusprendėte rašyti šiai visuomenės grupei?
– Visą gyvenimą troškau to, kad skaitytojai sakytų: „Renatos kūriniai yra kreizovi“ (juokiasi). Tai man ir yra kūrybos esmė. Bent jau vienas iš esminių dalykų.
Visuomet norėjau rašyti jaunimui. Jaunimui reikia rašyti dėl to, kad nepasentum anksčiau laiko, nenukvėštum ir nepasijustum kažkoks kitoks (juokiasi). Yra žmonių, kurie, regis, jauni, bet atrodo, kaip iš Marso ar Mėnulio.
– Šių dienų jaunimas daug laiko praleidžia internete. Tačiau jaunuoliams būtina suteikti ir gilesnių dalykų. Ar pastebite, kad mūsų šalyje pamažu atsiranda kultūra – teatro, meno, tikrosios literatūros poreikis? Ar tai džiugina?
– Vaikams reikia siūlyti. Suaugusiųjų kultūros politika tokia ir turi būti. Jeigu tu nuo mažens įpratinsi, jeigu vaikas augs prie knygų, su kultūra, ji jam visą gyvenimą ir bus reikalinga. Nepakanka to, kad vaikas būtų apsirengęs ir pavalgęs.
