„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Rašytoja Sandra Bernotaitė ir katė, kurios reikėjo

Rašytoja Sandra Bernotaitė jau penkerius metus gyvena tolimojoje Australijoje, bet naujasis jos romanas „Katė, kurios reikėjo“ yra net labai lietuviškas. Pagrindinė veikėja yra nuobodi bibliotekininkė Virga, gyvenanti mažame prastai apstatytame bute visiškai nuobodų ir varganą gyvenimą. Bet per ją autorė atskleidžia mažo žmogaus dramą. Niekada nemylėto ir negerbto žmogaus dramą, tipišką daugeliui lietuvių, augusių nepriklausomybės kovų išvakarėse ir laukinio kapitalizmo pradžioje.
sandra tarp ziedu-2013
Sandra Bernotaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Naujienas apie knygas, konkursus ir naujausių knygų recenzijas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia. 

Tik mirus mamai, su kuria iki trisdešimties miegojo vienoje lovoje, Virga pradeda bandyti gyventi pati. Ir, aišku, daryti klaidų, nes niekada niekas jos nemokė mylėti savęs ir gerbti savo nuomonės. Vienintelis teisingas kelias, kuriuo ji, kaip dažnas iš mūsų, buvo išmokyta eiti – paklusti, atsiduoti, nulenkti galvą, patylėti, susitaikyti. Net tada kai tave prievartauja. O ji labai norėtų būti tokia išdidi ir nepriklausoma, kaip (ne)tyčia priklydusi katė.

Romanas liūdnas, bet veikėjos bėdos taip įtraukia, kad kartais ir ašarą nubrauki, ir nejučia pradedi spausti kumščius, linkėdamas jai nors truputėlio laimės. Virga vaikšto visiems žinomomis Vilniaus gatvėmis ir sutinka atpažįstamus tipažus, kovoja su jais pažįstamais metodais. Sakiniai trumpi, bet vaizdingi, tekstas daugiasluoksnis, bet lengvai skaitomas. Pats tas rudenį visiems skaitytojams, pasiilgusiems geros lietuviškos prozos.

Knygos „Katė, kurios reikėjo“ viršelis
Knygos „Katė, kurios reikėjo“ viršelis

Į tolimąją Australiją, kurioje dabar prasideda pavasaris, S.Bernotaitei pasiunčiau kelis klausimus ir netrukus gavau atsakymus į juos.

– Ką reiškia romano pavadinimas?

– Nuo šių trijų žodžių – katė, kurios reikėjo – pradėjau rašyti romaną. Katė – tai ir priklydęs gyvūnas, ir moteris, su kuria kartais elgiamasi, kaip su naminiu gyvūnu. Katės ir moters susitikimo reikėjo tam, kad įvyktų pokytis: katė atsiveda vaikus, moteris randa atramą savo išgyvenimo instinkte.

– Romanas labai moteriškas. Sakykite, ar sąmoningai taikėte į moterišką auditoriją?

– Rašydama galvojau apie save, tekstas privalėjo patikti man pačiai, o aš esu daugiau, negu moteris. Manau, yra nemažai vyrų, kurie domisi moterimis, jų seksualumu, vidiniu gyvenimu, elgesio logika, todėl mano romanas gali būti ir jiems aktualus. Tik suprantu, kad vyrai daug rečiau atsiverčia moters rašytą knygą – bent taip „meluoja“ statistika.

–  Ar gavote kokių nors skaitytojų atsiliepimų?

– Taip, gavau ir tebegaunu, netgi pati juos išprovokuoju. Ne visiems patinka viskas, ką rašau, tačiau kūrinys, kaip suprantu, nepalieka abejingų. Daugelis tikisi pirmoje romano pusėje rasto lengvumo ir ironijos iki pat finalo, tačiau mano sumanymas nebuvo toks. Romanas nėra pramoginis, po sacharino apvalkalu – karti piliulė, kurią tik taip ir įmanoma nuryti.

 Jūsų novelių knyga „Gaisras“ išrinkta geriausia 2010 m. pirmąja knyga, taip pat gavote Augustino Griciaus premiją už geriausią metų debiutą. Tačiau jūsų naujojo romano nenorėjo imtis jokia lietuvių leidykla. Kodėl?

Katė – tai ir priklydęs gyvūnas, ir moteris, su kuria kartais elgiamasi, kaip su naminiu gyvūnu. Katės ir moters susitikimo reikėjo tam, kad įvyktų pokytis.

– Rankraštis sulaukė dėmesio ir jo imtis norėjo kelios leidyklos, tačiau visi teigė, kad išleis tik Kultūros ministerijai parėmus, o galima tik įsivaizduoti, kokia ten susidariusi eilė... Vyrui padrąsinus, nusprendžiau būti nuosekli ir elgtis taip, kaip tinka „laisvajai menininkei“ – išleisti romaną pati. Sukurti knygą nuo turinio iki viršelio daug įdomiau.

– Į kokį skaitytoją orientuosis „Jovaro tiltų“ leidykla? Gal planuojate leisti kitus nekomercinius autorius?

– Norėtume pasiekti tokį skaitytoją, kuris nedaro nuolaidų, nesako „kaip lietuviškai literatūrai, tai neblogai“. Mūsų leidykla ieško autorių, kurie rimtai žiūri į rašymo amatą, yra pasirengę savo rankraštį savikritiškai analizuoti ir dar ne kartą perrašyti.

– Rašote blogą apie rašymą www.grafomanija.com. Gal kada sulauksime ir knygos su patarimais pradedantiems rašytojams?

– Per penketą metų sukaupiau nemažai medžiagos iš angliškų šaltinių, tad būtų apmaudu vieną dieną tinklaraštį uždaryti ir niekur tos medžiagos nepaskelbti. Įsivaizduoju, kad knyga apie rašymą turėtų būti ne patarimų krūva ar pamokymai, nes neįmanoma išmokyti žmogaus rašyti – jis gali išmokti tik pats. Tai galėtų būti pagrindinių kūrybiškojo rašymo elementų išdėstymas ir pasidalinimas patirtimi.

– Ar planuojate daryti romano pristatymus Lietuvoje? Gal sulauksime jūsų knygų mugėje?

– Šią knygą pristatinėju internete. Tie, kas seka Grafomanijos įrašus, žino visą jos kelionę nuo pirmųjų eskizų iki leidyklos steigimo. Knygų mugėje pasirodyti galiu bet kada, jeigu tik pajusiu, kad manęs ten reikia.

Jei apie Vilnių būčiau rašiusi tebegyvendama jame, nebūčiau sukūrusi tokios klaustrofobiškos nedidelio miesto atmosferos.

– Kažkada interviu teigėte, kad jums, kaip rašytojai, naudinga dirbti toli nuo Lietuvos, nes viskas matyti ryškiau. Ar ir dabar taip manote?

– Taip. Ir „Katę...“ rašiau sąmoningai žiūrėdama į Lietuvą iš tolimos perspektyvos. Jei apie Vilnių būčiau rašiusi tebegyvendama jame, nebūčiau sukūrusi tokios klaustrofobiškos nedidelio miesto atmosferos.

Būdama toli nuo Lietuvos, aiškiau suvokiu bendražmogiškus dalykus, ir tai, kas lietuviška, nebegali būti „savaime suprantama“. Nors gyvenu labai uždarai, australiška aplinka pasiekia per buitį, televiziją, be to, skaitau kitokią lektūrą, žiūriu kitokius filmus, gatvėse matau viso pasaulio rases. Visa tai neleidžia pamiršti savo kilmės, skatina studijuoti ir gilintis į savo istoriją.

– Paskutinis klausimas banalus – ar herojė Virga panaši į jus? Ar romanas šiek tiek autobiografinis?

– Visi personažai ir įvykiai pramanyti, tačiau pats audinys, medžiaga – mano išgyvenimai. Virgos paveikslas gimė iš kelių prototipų, bet jeigu pačios autorės visai nebūtų Virgoje, personažas nebūtų gyvas. Kurdama romaną ištraukiau į šviesą tai, kas mane gąsdina ir neramina, pamačiau ir suvokiau – nereikia gyventi praeitimi, laikas išaugti kompleksus. Pasveikstama ne todėl, kad nemalonūs įvykiai nustumti užmarštin, o todėl, kad su jais išmokta tvarkytis. Iš esmės mano knyga optimistinė, kaip ir paskutinis jos sakinys.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“