K.Brooksas yra parašęs 10 knygų, tarp jų tokias kaip „Martynas Pigas“, „Būtybė“, „Kendė“, „Lukas“ ir kitas. Naujausias jo suaugusiesiems skirtas detektyvas dienos šviesą turėtų išvysti po mėnesio. Autorius gali pasigirti išties spalvingu gyvenimu – prieš tapdamas rašytoju ne vienus metus muzikavo, piešė. Kaip pats sako, yra ir tokių darbų, kurių mielai neprisimintų. Jam teko prekiauti dešrainiais Londono zoologijos sode, darbuotis pašte, traukinių stotyje ir net krematoriume. Dabar rašydamas K.Brooksas mėgaujasi kaimo ramybe Šiaurės Jorkšyre, kur gyvena su žmona Susan, keturiais šunimis, šešiomis avimis, vištomis ir triušiais.
– Atvykote čia skaitytojų supažindinti su šiemet Lietuvoje išleistu romanu „Mirusiųjų kelias“, kurį parašėte dar 2006-aisiais. Kaip gimė jo idėja?
– Jo idėja gimė maždaug treji metai iki rašymo pradžios. Norėjau parašyti istoriją apie du brolius. Pradėjau rašyti, bet nepatiko, negalėjau tęsti. Tačiau vis galvojau apie tą knygą. Ilgainiui broliai liko tie patys, tik istorija pakito. Man labai patinka vesternai, tad pasirinkau idėją apie nepažįstamąjį mažame miestelyje, kuris įsikūręs laukinėje, atšiaurioje vietoje.
– Esate minėjęs, kad nemėgstate laimingos pabaigos. Ar todėl tyčia jos vengiate savo kūryboje?
– Visai ne! Man patinka laimingai pasibaigiantys filmai, bet viskas priklauso nuo istorijos. Dažniausiai knygos pabaigoje aš visko nepaaiškinu. Kai kam tai nepatinka, bet man taip įdomiau. Knygos, kurias paskaičius viskas aišku, užmirštamos, vos jas užvertus. Turiu pripažinti, kad dauguma mano knygų nėra laimingos, sakyčiau, net tamsios. Laiminga pabaiga joms tiesiog netiktų.
– Kodėl nuolat renkatės sudėtingus pasakojimus, problemines istorijas, tamsius personažus?
– Manau, tai įvyksta savaime (juokiasi). Man patinka rašyti apie labai stiprius jausmus. O šie, mano nuomone, kyla iš tamsios pusės. Laimė – puikus dalykas, bet neturi tokios galios.
Aš nesu užkodavęs kokios nors žinios skaitytojui, nesiekiu jam duoti patarimų. Jei jis pasiima ką nors gero, knyga jam padeda – puiku. Tačiau nesu nei mokytojas, nei kunigas, tik rašytojas.– Rašote apie jaunus žmones, manote, kad jų gyvenime daug problemų, tamsos?
– Jos yra, bet nemanau, kad tai blogai. Daugumoje mano knygų herojai patiria blogų dalykų. Bet tai irgi patirtis. Aš pats gyvenime esu patyręs nemažai blogų dalykų, tačiau ilgainiui iš viso to pasimokiau ir tapau toks žmogus, koks esu.
– Nesijaučiate, tarsi vaikščiotumėte peilio ašmenimis – juk šiais laikais jaunimas ir taip gauna didelę dozę prievartos, purvo, juolab kad kai kurios istorijos pastūmėja juos kopijuoti veikėjų elgesį…
– Kad ir ką skaitytum, mokaisi. Tačiau aš nesu užkodavęs kokios nors žinios skaitytojui, nesiekiu jam duoti patarimų. Jei jis pasiima ką nors gero, knyga jam padeda – puiku. Tačiau nesu nei mokytojas, nei kunigas, tik rašytojas. Kad ir apie ką rašyčiau, stengiuosi, kad viskas atrodytų taip tikra, kaip tik įmanoma.
Nesakau, kas gera, kas ne. Žinoma, suprantu, kad romanas gali turėti tam tikrą poveikį. Negalima nueiti per toli. Nerašau apie nieką, ko negalėtum pamatyti per televiziją ar perskaityti laikraštyje. Šiaip ar taip, vaikai vis tiek sužinos apie egzistuojantį smurtą. Manau, geriau tegul jaunuolis apie priklausomybę nuo narkotikų paskaito kruopščiai apsvarstytame ir atsargiai parašytame romane nei bulvariniame laikraštyje ar išgirsta per prastą televizijos laidą.
– Tvirtinate, kad rašote apie tikrą gyvenimą, tikrus dalykus. Ar sukurti herojus irgi įkvepia tikri žmonės?
– Na, mano knygos yra tikros ta prasme, kad rašau apie gyvenimą, koks mus visus supa. Būna, kad įpinu nerealistiškų detalių, tačiau negalima persistengti. Išgalvotoje kūryboje aprašant realybę visada šiek tiek sutirštinamos spalvos. Jei rašyčiau apie paprastą 16-metę merginą ar vaikiną, veikiausiai būtų nuobodu. Svarbiausia, kad būtų atskleisti tikri jausmai, veikėjų bendravimas. Tarkime, jei rašau apie smurtą, aprašysiu jį tikroviškai – neslėpdamas, kad tai bjauru, siaubinga, šlykštu. Ir tame nėra nė kruopelytės kažko gražaus.
– Mėgstate mistiką?
– Ne visai, jos įdedu tik į kai kuriuos kūrinius, tarkime, „Mirusiųjų kelias“ ar „Būtybė“. Beveik visi kiti apsiėjo be to. Skaitau daug ir įvairios literatūros. Kai buvau jaunesnis, mėgau mokslinę fantastiką, bet manęs niekada nežavėjo fantasy stiliaus knygos. Niekada nesvarsčiau ir pats tokios rašyti, apie tai galvojant užsiblokuoja smegenys. Tad viską darau savaip. Nežinau, kodėl pastaruoju metu jauniems žmonėms taip patinka nerealūs pasauliai, vampyrai. Turiu dukterėčių, mačiau, kaip jos skaito ir negali atsiplėšti nuo tų meilės istorijų. Negaliu to suprasti.
– Kuo iš esmės skiriasi suaugusiųjų ir vadinamosios jaunų suaugusiųjų knygos?
– Mano kriminalinė naujoji knyga „Vaiduoklių šokis“ (angl. „A Dance of Ghosts“) bus išleista kitą mėnesį, ji skirta suaugusiesiems. Vos tapęs rašytoju nemaniau, kad rašau jauniems žmonėms, kūriau apie tai, kas man įdomu. Tiesiog kūrinių herojai buvo jauni žmonės. Mano stilius išliko toks pat ir rašant naujausią knygą. Manau, esminis skirtumas tas, kad knygose jaunimui pasakotojas yra jų amžiaus, o knygose suaugusiesiems pasakotojas gali būti 40-metis.
– Kadangi jums tekę pabuvoti 16-mečio pasakotojo kailyje, veikiausiai galėtumėte pasakyti, kas paauglių pasaulyje svarbiausia?
– Didžiausia klaida, kokią gali padaryti kūrėjas, rašydamas romaną jaunimui, – atlikti tyrimą ir mėginti pamėgdžioti. Jei senas žmogus bando būti vaiku, tai atrodo juokingai ir kvailai. Autorius turi pasitikėti jaunu žmogumi savo viduje. Maniškis ten yra ir jam vis dar 15-a. Nemanau, kad pasaulis smarkiai pasikeitė nuo tada, kai man buvo 15-a. Visi pokyčiai – paviršutiniai. Kaip ir tuomet, šiandien jaunuoliai mėgina suvokti save, patirti meilę. Kai esi jaunas, tiesiog daugiau apie viską mąstai, klausi savęs apie pasaulį, ar jam tinki, apie kitus žmones. Daugelis šių klausimų atsakymų neturi, tad suaugę nustojame jų klausti. Kai esi jaunas, viskas kur kas intensyviau – stipresni jausmai, audringesnė reakcija. Jaunimas geriau mato, kas dedasi pasaulyje.
– Nežinau, ar praėjusiais metais Didžiojoje Britanijoje išleista jūsų knyga „iBoy“ bus publikuojama Lietuvoje, tačiau sudomino jos pavadinimas. Tai išties susiję su „Apple“ produkcija?
– Taip. Ši knyga yra tikras fantastikos ir tikrovės mišinys. Tai kūrinys apie superherojų. Nors nesu komiksų gerbėjas, kilo mintis parašyti apie ypatingų galių turintį vaikiną. Juk britai nė neturi savo superherojų. Vaikinas gyvena prastame rajone, jis eina namo ir kažkas iš viršaus jam ant galvos numeta „iPhone“ telefoną. Šis sulaužo jam kaukolę ir herojus atsibunda ligoninėje. Paaiškėja, kad telefono dalelyčių pateko jam į smegenis ir jis įgavo „iPhone“ galių. Jis gali prisijungti prie bet kokio tinklo, elektroninio pašto, telefono... Jis kovoja su piktadariais ir nusikaltėliais. Tačiau yra ir blogoji pusė – kai gauni ypatingų galių, gali išsivystyti vadinamasis Dievo kompleksas, manai galįs viską. Taip galima išeiti iš proto. Jis kovoja ir su savimi, tad tai nėra tradicinis superherojus.
– Matyt, už knygą gavote „iPhone“?
– Tiesą sakant, kai pradėjau rašyti, buvo pasirodęs antrasis šio telefono modelis. Iki tol nebuvau juo naudojęsis. Parašiau laišką į „Apple“, kad man paskolintų telefoną, ir jie pasakė „ne“. Vėliau, beje, mano agentams teko su kompanijos atstovais suderinti kai kuriuos dalykus, pavyzdžiui, knygoje turėjo būti aiškiai pabrėžta, kad su tikru „iPhone“ negalima įsilaužti į bet kokį kompiuterį ir negalima jo naudoti kaip ginklo. Iki šiol neturiu „iPhone“. Beje, „iBoy“ – pirmoji mano knyga, kuri galbūt turės tęsinį.
– Kas yra pirmasis jūsų kūrybos vertintojas?
– Kai rašau knygą, niekam jos nerodau, kol nesu visiškai patenkintas. Tuomet parodau žmonai, ji – pirmoji mano redaktorė. Jei reikia išsiaiškinti ką nors apie paauglių gyvenimą, klausiu dukterėčių ar sūnėnų. Pavyzdžiui, man reikėjo sužinoti, ką geria jaunos merginos norėdamos apsvaigti, tad teko kreiptis pagalbos į jaunuosius giminaičius. Iš esmės negali patekti į jaunimo pasaulį. Todėl ir nerašau žargonu. Juk jis kinta, kol knyga bus išpublikuota, tokie žodžiai jau gali atrodyti kvaili. Daugiausia turi pasitikėti savimi.
– Ką veikiate, be knygų rašymo?
– Gyvenu kaime, mūsų namuose daug gyvūnų, tad mėgstu tiesiog vaikštinėti su šunimis, eiti pasivaikščioti. Mėgstu rašyti, groti gitara, žiūrėti filmus... Mėgstu nieko neveikti (juokiasi).
